Žano Vanje laiškai
Brangūs mano broliai ir sesės iš Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos, taip pat tie, su kuriais esu vienos minties ir širdies,
pirmiausiai, noriu padėkoti už lydėjimą savo malda ir draugyste per operaciją, kurią man darė ir, kuri praėjo gerai. Operacijos metu man išpjovė dalį skydliaukės ir atrado joje pasislėpusį vėžį. Man rekomendavo radioterapiją, kad vėžys daugiau neaugtų. Gydytojai paskyrė maždaug 15 sesijų. Paaiškino visus galimus pašalinius padarinius vildamiesi, kad galėsiu grįžti į ankstesnį savo gyvenimą. Suprantu, kad tie pašaliniai padariniai gali būti skaudoki ir tikiuosi, kad jūs ir toliau mane remsite savo maldomis šiame kelyje į žemyn į trapumą. Žinau, kad ten taip pat atrasiu mūsų Dievo nuolankumą ir švelnumą.
Šiuo laikotarpiu, kuris tęsis apie du mėnesius, pasilieku Paryžiuje, bute, kurį Prancūzijos Arka ir draugai dosniai man išnuomojo. Visą laiką mane lydės Odilė, padės Annick iš Belgijos ir Christine. Šiuo augančio silpnumo laiku mane mažai kas aplankys, bet žinau, kad jūs lankysite mane savo maldomis ir palaikymu.
Ypatingai noriu padėkoti jums, kad savo mintimis ir širdimis esate su manimi. Man tikrai prireiks jūsų pagalbos sunkesnėmis akimirkomis, bet jaučiuosi laimingas, galėdamas daryti tai ką galiu, kad Dievo karalystė, meilės karalystė augtų žemėje ir per mano aukas.
Siunčiu jums savo meilę ir pasilieku bendrystėje su visais.
Žanas
Man 90 metų! Mano Dieve, vos galiu tuo patikėti. Trokštu šaukti dėkingumą! Pirmiausiai Dievui, kuris yra mano gyvenimo versmė. Nuo pat pirmos prasidėjimo akimirkos motinos įsčiose, slaptoje, buvau varganas, mažutėlis Dievo vaikas. Tai buvo pirmapradžio tyrumo laikas: dar prieš visas mano baimės, pykčio ir ypač kaltės reakcijas, atsiradusias pažeidus tą pirmapradį skaistumą.
Ypač noriu padėkoti savo mamai ir tėčiui. Kad išvengtų nelaimės ir rizikos mane prarasti, mano vargšė mama turėjo praleisti mažiausiai tris mėnesius mažame viešbutyje Paryžiuje, toli nuo tėčio dirbusio Šveicarijoje. Ji labai stipriai kentėjo nuo izoliacijos. Galiausiai aš gimiau. Vėliau per krikštą gimiau kaip krikščionis. Taip, dėkoju savo tėvams!
Dėkoju savo Arkos bendruomenei Troly ir jos vadovei Christine McGrievy. Labai smagiai atšventėme mano 90-metį. Buvo taip nuostabu, linksma, šventiška ir maldinga. Pradėjome švęsdami Eucharistiją su ilgamečiu Arkos draugu vyskupu Gerad Daucourt. Po Mišių su visa bendruomene ir draugais, daugiausiai iš įvairių Prancūzijos vietų, susitikome didingam aperityvui.
Pagrindinis šventimas buvo po pietų. Jį vedė Hoda Sharkey ir Hazel Bradley dainomis ir parodijomis, paminėdami svarbiausias mano istorijos akimirkas.
Frédéric Dethouy nuostabiai suvaidino mane svarbiausiose gyvenimo etapuose: prisijungimą prie karinio laivyno, išėjimą iš jo sekant Jėzumi ir mažos Arkos bendruomenės užgimimą. Suvaidino ir tą akimirką kai nusirišau kaklaraištį ir apsivilkau mėlyną striukę! Paskui sekė įvairios scenos iš Arkos evoliucijos: ekumenizmas dėka Stevo ir Anne Newroth įkurusių Arką Toronte, įsikūrimas Indijoje su Gabrielle Einsle ir tarpreliginės tikrovės atradimas.
Žingsnis po žingsnio mes sąmoningai tapome tuo apie ką vienas kardinolas Romoje pasakė: „Arkoje jūs pasiekėte Koperniko revoliuciją! Iki šiol buvo sakoma, kad mes turime daryti gerą vargšams, tačiau Arkoje jūs sakote, kad tai vargšai mums daro gera!“ Šiandien, galbūt, sakyčiau, kad mus perkeičia ne tik žmonės turintys negalią, bet ir visi pažeminti, nustumti į pakraščius, – jei tik atrandame su jais ryšį.
Arka auga, po pasaulį plečiasi ir nuostabios Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės. Tikėjimas ir Šviesa gimė per piligrimystę Lurde 1971 m., dėka Marie-Hélène Mathieu, išgirdusios skausmingą ir atkaklų Loïco Profit tėvų maldavimą. Nuvažiavus į Lurdą jų, dėl Loïco ir jo brolio Thaddée, abiejų turinčių rimtą negalią, nepriėmė viešbučiai. Su Marie-Hélène nusprendėme ką nors daryti. Taip gimė neįgalių žmonių, jų tėvų ir draugų piligrimystės idėja.
Pirmiausia ir svarbiausias priežastis dėl kurios plečiasi Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės – tai daugybės žmonių turinčių negalią šauksmas visame pasaulyje. Šis šauksmas klausia: „Ar myli mane?“ Tai daugybės pažemintų ir pažeidžiamų, besijaučiančių vienišais ir apleistais žmonių šauksmas. Jie ieško tikro, paprasto susitikimo. Šis šauksmas nepaliauja skambėjęs pasaulyje.
Šiuo būdu mūsų bendruomenės nori vėl suvienyti žmoniją, kur kiekvienas asmuo, tiek silpniausias, tiek stipriausias galėtų rasti savo tikrąją vietą ir kur nebebūtų pasidalijimo ar atskirties.
Taip su viltimi, kad sienos, baimės ir pasipūtimas sugrius atverdamos kelią meilės dainai ir visuotinei brolystei, gims nauja ir visuotinė žmonija.
Taip, mano 90-ojo gimtadienio šventė buvo tikras dėkojimo laikas. Asmeniškai dėkoju kiekvienam iš jūsų. Ačiū kiekvienai Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomene, ir daugybei kitų už palinkėjimus ir maldas lydėsiančius mane ateinančiais metais. Žinau, kad manęs laukia naujas silpnumas, naujos vargingumo formos ir nauji praradimai. Tai bus nusileidimas į tai kas svarbiausia, kas slapčiausia manyje, giliau nei visi mano pasisekimai ir šešėliai. Ten bus tai kas išliks viskam pasibaigus. Nuogas mano asmuo, pirminis tyrumas, laukiantis susitikimo su Dievu. Ačiū už jūsų maldas lydinčias mane leidžiantis šio lobio, giliausios mano būties dalies, link.
Dabar naujienos iš mano rugpjūčio atostogų ir to, kas nutiko nuo praėjusio mano laiško.
Rugpjūčio pradžioje.
Vasara pasižymėjo deginančia saule, švytinčia saule, akinančia saule… Karščio bangos – nuo 30 iki 38 Co visoje Prancūzijoje. Aš pabėgau į Arkos bendruomenę Ambleteuse šalia Lamanšo sąsiaurio. Ten temperatūra sukosi apie 23 Co. Odilė Ceyrac ir aš buvome apgyvendinti mažuose tėvo David Wilson namuose ir labai šiltai priimti Michèle Dormal.
Ramybės laikas vaikščiojant prie jūros. Pliažai – rojus vaikams ir šeimoms. Vakarais labai lėtai ir nuolankiai saulė leisdavosi horizonto jūroje, užleisdama kelią nakčiai. Deja, mėnulis buvo pasislėpęs kitoje žemės pusėje. Mėnulis – toks švelnus, toks nuolankus, atspindintis šviesą tos, kuri didesnė nei jis pats. Mes tokie maži prieš šią visatą su visomis žvaigždėmis, saule ir mėnuliu, kuriai priklauso mūsų žemiškasis gyvenimas. Ar žinote, kad kiekvienais metais ši didžiulė saulė praranda dalelę savo karščio ir šviesos? Vieną dieną, po daugybės milijonų metų ji visiškai išnyks. Vieną dieną kosmosas prasidėjo ir vieną dieną pasibaigs. Viskas taip didu ir taip maža. Mums, žmonėms, taip pat yra pradžia ir pabaiga. Yra mūsų užsimezgimo motinos įsčiose akimirka ir mūsų mirties diena. Ir viso to šaltinis yra Dievas, toks didelis ir kartu toks mažas bei nuolankus mūsų laisvės akivaizdoje.
Tėvas David daugiau nei 30 metų buvo Ambleteuse bendruomenės kunigas. Dabar jam 80 ir jis yra tam tikroje silpnumo būsenoje, kartais šiek tiek pasimetęs. Jis turėjo nusileisti silpnumo link įeidamas į vaikystės dvasią, vaikystės Dieve, švelnaus ir romaus Jėzaus artumoje. Kad įeitume į Dievo karalystę, meilės karalystę, reikia tapti panašiu į tokį. Visi gimėme silpni ir mūsų gyvenimo pabaigoje sugrįžtame į silpnumą, priklausomybę, švelnumo ir apsaugos poreikį. Tapimas silpnesniais suteikia mums gilesnį savo žmogiškumo supratimą. Tėvas David gyvena skausmingame silpnume, tačiau su didele ramybės ir meilės šypsena.
Vėliau, apie rugpjūčio 16 d.
Po atsigaivinimo pajūryje, esu Orval vienuolyne, maldoje su vienuoliais. Karščio banga atsitraukė ir kregždės sugrįžo į Afriką atnaujinti savo gyvenimo giesmės. Šiame vienuolyne jaučiuosi kaip namie. Tai ramybės ir tylos rojus. Vienuoliai, broliai, kuriuos pažįstu daugiau nei 30 metų, visada meldžiasi už Arką ir mūsų pasaulį. Jie visada ieško būdų kaip padėti žmonėms susitvarkyti su baime užrakinančia asmenis, grupes, šalis savyje ir trukdančia širdies laisvei. Vakar vakare, spindintis, šviesus mėnulis grįžo iš savo kelionės aplink žemę. Jis toks nuolankus ir švelnus, raginantis mus pasitikėti. Jis toks gražus, norėčiau su juo pasikalbėti ir jo paklausyti.
Grįžus į Troly rugsėjo pradžioje.
Iš Orval nuvažiavau į Prancūzijos pietvakarius pas Odilės šeimą. Su ja aplankiau Lascaux urvus. Ši nepaprasta kelionė mane labai sujaudino, atvėrė širdį, protą ir dvasią. Šie urvai buvo netyčia atrasti 1945 metais vietinio jaunuolio, kurio šuo užsivijo triušį. Triušis įsmuko į skylę, o šuo tą skylę padidino, o didesnė skylė atvėrė įėjimą į urvą. Vienas urvas vedė į kitą ir dar kitą.
Ant sienų atrasti nematyti arklių, šiaurės elnių, stumbrų, leopardų ir kitų gyvūnų piešiniai. Mokslininkai tyrė šiuos piešinius nustatė, kad šie urvai yra 20 tūkstančių metų senumo. Taip, 20 tūkstančių metų! Šie piešiniai nupiešti vyrų ir moterų turinčių ypatingą žmogiškumą ir nepaprastą išmintį. Be žado stovėjau tuose urvuose prieš piešinius, tikro nesuvokiamo simbolio akivaizdoje.
Buvo laikas kai mūsų žemėje tik prasidėjo žmogaus gyvenimas ir ateis laikas kai tai pasibaigs. Tarp šių dviejų taškų vystosi civilizacijos ir visuomenės, įvairiausios religijos ir žmonių grupės atskleidžiančios kokią nors žmogaus grožio išraišką. Šiandien esame laikotarpyje kai tiek daug baimių ir tuo pat metu vilties. Arka, Tikėjimas ir Šviesa ir daugybė kitų bendruomenių bei grupių plaukia per šį didelį žmogiškumo vandenyną siūlydamos kelius taikos ir vienybės link.
Praėjus gimtadienio šventimui Troly, atgavau ramias dienas su maldai, Biblijos ir kitų knygų skaitymui pašvęstais rytais. Man padeda Odilė, Fermos nariai ir mane palaikantis Widad Bisher. Kasdiena bent 30 minučių pasivaikštau, kad išlaikyčiau tvirtas savo kojas. Vėlyvomis popietėmis susitinku su keletu žmonių. Kartais, kad perduočiau ko išmokau Arkoje per visus šiuos metus, įrašau trumpus 4 minučių vaizdo įrašus. Išgyvenu ramybės laiką. Man patiktų kiekvieną akimirką gyventi meilėje be jokių projektų. Laukti ką dar Dievas ir trapumas man suteiks šiame kelyje žemyn.
Palieku jus iki kito laiško, dar kartą dėkodamas už jūsų linkėjimus ir maldas,
prašydamas atleidimo, jei ką nors įskaudinau per visus šiuos metus.
Žanas
Ankstesniuose laiškuose dažnai dalinausi savo nuostaba stebint paukščius, tačiau šįsyk jums pasakosiu apie gėles. Dabar, ankstyvą gegužę, pas mus šviečia saulė ir nuostabus oras. Kiekvieną dieną vaikštau po savo sodelį neleidęs akis, nes turiu stebėti kur einu. Tai reiškia, kad aš pastebiu raktažoles. Jau gruodį jos čia buvo, bet dabar tikras raktažolių festivalis. Įsivaizduokite visas vaivorykštės spalvas. Žinoma, labai daug baltos, geltonos, labai tamsiai mėlynos, rausvai violetinės ir tada, pagaliau, rausvai purpurinės, su labai ryškiu geltonu viduriuku. Tai šventė! Priedo, didelė dalis pievelės padengta saulutėmis, šimtais jų. Jų plačiai, tarsi rankos, atsivėrę žiedlapiai, skatina mane mąstyti apie Dievą plačiai ištiesusį rankas į visus žmones nutolusius nuo Jo meilės kiekvienam.
Anksčiau nekenčiau pienių. Maniau, kad jos niekam nenaudingos – tik komposto krūvai. Dabar į jas žiūriu kitaip. Su savo geltonomis akimis ir valgomais lapais, kuriuos galima įdėti į aukštos kokybės salotas, jos atrodo spindinčios. Niekas nesodino šių pienių, šių nuostabių saulučių ar raktažolių; niekas jų ir nelaistė, o jos yra čia. Šios gėles gieda šlovę Dievui.
Mūsų žemė kaip mama, tolyn plukdanti gyvenimą ir tyliai pasirodanti.
Nuo praėjusį spalį prasidėjusių sveikatos problemų, aš labai mėgaujuosi tyla. Rytais pasilieku savo kambaryje, mažoje atsiskyrėlio buveinėje. Tą laiką skiriu maldai, Biblijos skaitymui, o taip pat ir Pagolos knygai apie Jėzų. Žinoma, tyla pati savyje nėra viskas – tai susitikimo su Dievo gerumu, apreikštu Jėzaus ir Jo Evangelijos, troškimas ir vaisius. Mėgstu praleisti laiką su Juo, mylinčiu kiekvieną žmogų, kiekvieną su savais kultūros, amžiaus, religijos, istorijos, trapumo ar stiprumo skirtumais. Jis yra gyvenimo Dievas, trokštantis, kad kiekvienas žmogus, ypač silpniausias ir labiausiai atmestas, iš tiesų suklestėtų ir pilnai gyventų.
Kartais, labai silpnai, aš jaučiu tą žaizdą Dievo širdyje. Sužeidimą visų tų susiskaldymų, neapykantos, prievartos ir neteisybės. Bet tuo pat metu yra tiek daug, daug žmonių besistengiančių dirbti vienybės, taikos ir teisingumo keliu.
Visur yra gerų žmonių.
Mano rytiniai susitikimai su Dievu labai švelnūs. Esu laimingas savo naujame gyvenime. Man tiek daug padeda ir paremia Odilė, Ferma, mano bendruomenė ir tie keli susitikimai, kuriuos turiu popietėmis.
Mano sveikata gerai, kokia tik gali būti ir gydytojas sako, kad mano širdis bus tvarkoj tol kol nieko nedarysiu. Taigi laukiu ateities, gyvendamas šia akimirka taip kaip galiu. Nebevedu konferencijų ar rekolekcijų, bet galiu padaryti kai kuriuos mažus projektus: pavyzdžiui, nusifilmuoti 4,5 min trukmės filmukuose, kuriuose pasakoju ko išmokau Tikėjime ir Šviesoje bei Arkoje.
Iš esmės, visa ką išmokau tai žmogiškosios šeimos grožis ir orumas visame pasaulyje bei kiekvieno asmens grožis. Kiekvienas su savo pirminiu tyrumu paslėptu būties gelmėse, bet dažnai ir sužeistas gyvenimo. O tai nukreipia į pyktį, agresiją, depresiją ir pasitikėjimo savimi praradimą. Kiekviename iš mūsų, tas pirminis tyrumas laukia kol bus pažadintas, kad kiekvienas atpažintų savojo gyvenimo prasmę. Ar tai nėra mūsų bendruomenių tikslas: būti perkeistiems artumo tų, kurie iškentė pažeminimą?
Žinoma, bent kartą per savaitę, valgau ir džiaugiuosi bendru vakaru su savo Arkos židiniu. Tai mano džiaugsmas, mano laimė jau tokią daugybę metų, Žmones mano namuose tokie paprasti ir išmintingi, ir tokie gyvi. Aš laimingas būdamas jų šeimos dalimi.
Spaudos konferencijoje, grįždamas iš Bangladešo, popiežius Pranciškus atsakinėjo į žurnalistų klausimus apie tai kas svarbiau: evangelizacija ar dialogas? Jis pastebėjo, kad neturime šių dviejų sąvokų supriešinti. Evangelizacija, tai ne prozelitizmas, bet liudijimas gyvenant pagal Evangeliją. Gyvenant kaip gerasis samarietis, atleidžiant septyniasdešimtkart septynis kartus, mylint savo priešus ir pan. Dialogas tai tikras susitikimas su kitais asmenimis tokiais kokie jie yra, tikrai juos išklausant. Gyventi Evangelija, Gerąja naujiena vargšams, yra visa ko centre.
Dėkojus jums, kiekvienam iš jūsų už atvirutes dėl sveikatos, bet iš visų labiausiai dėkoju jums už maldas. Aš meldžiuosi ir jaučiuosi bendrystėje su kiekvienu iš jūsų.
Žanas
Lapkričio 10 d. sugrįžau į savo mažą namelį šalia Fermos, „Arkos“ bendruomenės koplyčios Troly. Pripažįstu, kad esu laimingas, mano gyvenimas ramus ir, nepaisant didelio nuovargio, jaučiuosi gerai. Mano širdis vis dar silpna. Turiu palaukti, kol sustiprės. Odilė Ceyrac ir Kristina McGrievy, mano „Arkos“ bendruomenės Troly vadovė, labai mane palaiko ir prižiūri šiuo sveikimo metu, kurį teko pratęsti iki vasario pabaigos.
Rytus praleidžiu savo kambaryje antrame aukšte ilsėdamasis, melsdamasis ir skaitydamas. Išgyvenu daug džiaugsmo pro savo langą kontempliuodamas paukščius. Didelė varna dažnai užima pozicijas ant medžio viršūnės netoli namų. Viską stebi labai susimąsčiusia mina. Tarsi šutvės lyderis! Mažesni paukšteliai didžiausiu greičiu šmirinėja dešinėn ir kairėn. Kartais ir koks nors smulkus, mažas paukštukas nutupia ant medžio. Jie vadinasi nykštukai ir yra didingi. Taip pat yra keletas zylių ir dar žvirblių grupelės, atrodo, lyg jie visada keliautų grupėmis po dvylika. Kiti tyliai atskrenda ir nulekia, kaip tie maži purpleliai. Įsivaizduokit, vakar mačiau du paukščius, kurie, rodos, užsidėję raudonas kepures. Atrodė lyg klounai. Nežinau, ką jie darė, bet atrodė labai juokingi. Ir ankstyvą sausį mano mažam sodely Troly pasirodė saulutės! Ar tai ženklas, kad pavasaris jau artėja?
Turėjau nutraukti visas rekolekcijas ir konferencijas, kurias planavau vesti Fermoje ir kitur. Antony Paoli, Fermos vadovas, kuris taip pat mane labai palaikė, pasirūpino, kad rekolekcijos Fermoje įvyktų, pakviesdamas kelis nuostabius žmones kalbėti vietoj manęs. „Arkos“ bei Evangelijos malonės ir toliau skelbiamos, ir aš labai laimingas dėl to.
Spalį, kai dar buvau ligoninėje, pajutau, kad prasideda naujas mano gyvenimo etapas, – labiau skirtas maldai, tylai, skaitymui, vienumai ir negausiems susitikimams. Maniau, kad tai bus nebloga pabaiga po labai užimto gyvenimo su „Arka“ bei „Tikėjimu ir Šviesa“. Dabar man toks įspūdis, jog tai ne pabaiga, bet pradžia. Kieno pradžia? Vienas Dievas žino, ir Dievas pilnas siurprizų! Taigi, laukiu kažko naujo. Kiekviena diena yra nauja diena geriau pažinti Dievą, labiau pamilti Jėzų ir dirbti dėl Dievo karalystės bei taikos mūsų varganame pasaulyje.
Atradau, kad nežinau, kaip melstis, tačiau man visuomet sakydavo, kad noras melsti jau yra malda, o aš labai to trokštu. Noriu labiau pažinti Jėzų. Vieną dieną paklausiau kontempliatyvios sesutės, kaip ji meldžiasi. Ji atsakė: „Aš laukiu Jėzaus.“
Taigi, aš laukiu su dideliu troškimu, viltimi ir kantrybe. Norėčiau pažinti Jį labiau ir labiau susivienyti su Jo širdimi, kuri myli kiekvieną. Išmokti mylėti kaip Dievas myli kiekvieną asmenį mūsų didžiulėje žmonių šeimoje visame pasaulyje, kiekvieną su jo žaizdomis, kultūra, kančiomis, religija, lūkesčiais, viltimis, nuoboduliu.
Šiuo metu skaitau dvi knygas: Jose Antonio Pagolos „Jėzus: istorinis žvilgsnis“ ir Howardo Thurmano „Jėzus ir išvarytieji“.
Pirmasis – plataus žvilgsnio teologas ir istorikas, gerai išmanantis Jėzaus laikų Izraelį. Kaip Jėzus skelbė Gerąją naujieną galilėjiečiams, kai juos žiauriai persekiojo romėnai, valdė tironas Erodas, spaudė Šventyklos lyderiai ir prievartavo turtuoliai, jėga verčiantys mokėti vis didesnius mokesčius? Jėzus ėjo pas tuos vargšus žmones ir sakė jiems: „Dangaus karalystė su jumis!“ Jis juos perkeitė apreikšdamas jiems, kad Dievas juos myli, o laimė ateina, kai švelniai ir su užuojauta myli kiekvieną asmenį.
Antras autorius, Howardas Thurmanas, yra juodaodis amerikietis pastorius, vergo anūkas. Jis kalba apie savo prislėgtus ir kenčiančius žmones. Kaip jie gali suprasti ir pažinti baltųjų, juos persekiojusių, žmonių religiją?
Vis mąstau ir mąstau apie tuos prislėgtus vergus, apie galilėjiečius, kuriems kalbėjo Jėzus, apie kančios pasaulį.
Šiandien tiek daug skausme esančių žmonių klausia: kur yra Dievas? Mano maldos plaukia link visų tų žmonių, parblokštų kančios, pasaulyje, kuriame tiek daug imigrantų, pabėgėlių, žmonių, apimtų vienatvės ar kalėjimuose. Visiems šiems žmonėms siūlau tai, kuo gyvenu dabar (gana patogiai), – gyvenimą. Teateina Dievo karalystė! Ta meilės karalystė, kurioje kiekvienas asmuo atras, kad yra Dievo mylimasis, ir pašauktas mylėti kitus.
Metų pradžioje turėjome malonumą – mus aplankė Nayla Tabbara, kuri su tėvu Fadi Daou įkūrė Adyan. Adyan – centras Beirute, padedantis musulmonams pažinti krikščionių tikėjimą, o krikščionims – islamą. Ji atvyko į Fermą pakalbėti mums apie vienybę. Buvo labai nuostabi konferencija. Nayla yra musulmonė sunitė, turinti didelį troškimą padėti krikščionims ir musulmonams geriau pažinti vieni kitus ir atrasti vieni kitų vertybes.
Dažnai mąstau apie ją bei visus tuos musulmonus ir krikščionis, dirbančius dėl vienybės ir abipusio supratimo. Tiek daug žmonių kuria susiskaldymą, bet, laimei, yra kiti, norintys darbuotis dėl dialogo ir tikro susitikimo.
Buvo džiaugsmas praleisti žavią Kalėdų vakarienę su savo židiniu, Le Val Fleury. Kur, pagal kiekvienų metų tradiciją, uždegiau kalėdinį pudingą (Prancūzijoj jis ne visada labai vertinamas).
Norėčiau pasakyti labai didelį ačiū visiems ir kiekvienam iš jūsų, mano broliai ir sesės iš mūsų „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, kurie atsiuntėte kalėdinius linkėjimus pasveikti bei šventų ir laimingų Naujų metų linkėjimus.
Ačiū jums, ačiū jums. Deja, kaip benorėčiau, negaliu kiekvienam atsakyti, bet žinokit, kad kiekviena gauta atvirutė ar laiškas tuojau pat perkeičiami į bendrystės, draugystės ir maldos akimirką.
Taip, ačiū Dievui už mūsų didelę šeimą visame pasaulyje, kurią Jis užaugino ir mums duoda.
Šiais Naujais metais
Dievo ramybė tepalaimina mus
ir tepadeda kiekvienam tapti taikos darbininku ir skelbėju.
Laikau jus savo širdyje ir maldoje,
Žanas
Antradienis, spalio 31-oji
Penktadienį, spalio 13-ąją turėjau širdies priepuolį ir, kaukiant greitosios pagalbos automobilio sirenai, buvau skubiai išvežtas į ligoninę Kompjene.
Tyrimai parodė, kad pagrindinė arterija, maitinanti mano širdį, buvo užkimšta. Reikėjo užblokuotos arterijos šuntavimo operacijos. Po jos užklupo gilus nuovargis. Man prireikė rimtai pailsėti. Štai kodėl mane nuvežė į labai ypatingą poilsio vietą! Vyskupijos namus prie jūros, kuriuose krikščionys, grupėmis ar pavieniui, priimami gydymui ir poilsiui. Štai čia dabar aš esu, prižiūrimas ir palaikomas Odilės, kurios užduotis rūpintis manimi ir medicinine priežiūra mano senyvame amžiuje.
Jaučiuosi gerai, tik akivaizdu, kad mano širdis silpnesnė, o tuo pačiu ir aš pats. Man reikia ilgo gero poilsio atstatyti jėgas ir labiau priimti gyvenimą su mažiau veiklų. Todėl su Fermos vadove Antoine Paoli nusprendėme atšaukti visas suplanuotas rekolekcijas, konferencijas ir įvairius susitikimus iki vasario pradžios. Trys mėnesiai rimto poilsio be jokių veiklų.
Toks radikalus pasikeitimas, pagrobęs mane iš Lozoriaus namų Troly, kviečia mane šiuo metu gyventi labai ramų gyvenimą. Gyvenimą, kuriame išmoksiu sugyventi su savo trapumu ir silpnumu ir taip tapti mažesniu. „Dangaus karalystė priklauso mažutėliams“, – sakė Jėzus. Visų pirma, tai gyvenimas, kai aš galiu mokytis ir mokytis ilgiau melstis: pasilikti Dieve, pasilikti Jėzuje, kuris sako: „Pasilikite mano meilėje.“ Tai bus truputį panašu į naują gimimą. Kristina McGrievy, mano Arkos Troly vadovė, davė svarbią užduotį: „būti šalia Dievo dėl visų Arkos reikalų“. Aš pridūriau: „taip pat dėl Tikėjimo ir Šviesos“. Tiesiog būti čia, gyventi mūsų dvasingumo esme, bendrystėje su Dievu bei visais mano broliais ir sesėmis iš Arkos, Tikėjimo ir Šviesos ir visos mūsų didelės dvasinės šeimos visame pasaulyje.
Ši nauja stadija man reiškia tikrą paleidimą. Iki šiol patyriau draugystę ir palaikymą per palydėjimus-susitikimus, davusius man daug gero – nebeturėsiu tos malonės ir džiaugsmo. Taip pat mažiau eisiu prie savo „židinio“, Val Fleury, kuris buvo ir vis dar yra mano džiaugsmas – vis dar pasilieku ryšyje su Pat, Doudoul, Anicette ir visais kitais.
Gana radikalus pasikeitimas! Ir tada, žingsnis po žingsnio, pamatysime, ko aš vėl galiu imtis nuo vasario ir toliau. Kad šis naujas gyvenimas būtų įmanomas, Kristina ir Odilė surūšiuos visus svarbius klausimus. Šis gyvenimas taip pat apims skaitymą (rimtą, kaip ir lengvą, liečiantį širdį), pasivaikščiojimus sode, kur aš klausysiuos paukščių… Taip pat bus ir „džiaugsmas“ valgyti nesūdyta maistą bei laikytis nuošaliau nuo žąsies kepenėlių per Kalėdas! Šis gyvenimas bus ne tik nukreiptas į dangų, bet ir į žemę, kurioje yra tiek daug džiaugsmų ir nuostabių dalykų.
Pasilieku bendrystėje su kiekvienu iš jūsų.
Kad galėčiau geriau gyventi tuo, ko, atrodo, manęs prašo Dievas, man reikės kiekvieno jūsų pagalbos ir paramos.
Ačiū jums.
Ramybė ir meilė kiekvienam,
Žanas
Rugpjūčio 3-oji.
Ir vėl aš Orval vienuolyne, į kurį atvažiuoju kiekvieną rugpjūtį jau 32 metus. Kregždės vis dar darbuojasi, dainuoja, skraido ir krykštauja savo tyrą gyvenimo džiaugsmą. Kiekvienais metais, pavasarį, jos sugrįžta iš Afrikos, o rudenį, tarp vienuolyno sienų sulipdę lizdus ir užauginę jauniklius, vėl palieka viską. Prisipažįstu – čia aš esu laimingas. Dėkoju už šią ramybės vietą, kurioje, nepaisant daugybės atvykstančių pailsėti svečių, viešpatauja šviesi, tačiau gili tyla. Nėra telefono, nėra laikraščių, nė žodžio iš mūsų vargano pasaulio su visu jo nerimu ir smurtu, tik tobula tyla su vienuolyną supančiais nuostabiais medžiais ir dviem tvenkinyje plaukiančiomis, gal tiksliau didingai slystančiomis, gulbėmis. Savo ilgais kaklais ir įspūdinga laikysena jos atrodo tikrai karališkai.
Daug gaunu iš maldos ir liturginių valandų vienuolyno bažnyčioje kartu su vienuoliais, kurių šiemet daugiau. Kai lauke per karšta, aukšta abatijos bažnyčia yra vėsi atgaivos vieta. Šios trys savaitės man padeda išsilaisvinti, pagyti nuo visų metų streso. Turiu daug laiko dėkoti Dievui už savo gyvenimą ir visa, ką gavau per tą daugybę metų, taip pat daug laiko pasivaikščioti miške. Man reikalingas šis atsinaujinimo laikas. Rugsėjį būsiu dar vienais metais vyresnis ir, nepaisant 89 metų, mano sveikata, ačiū Dievui, dar laikosi. Gydytojai su Odilės, mano angelo sargo, pagalba prižiūri mane.
Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės vis dauginasi ir, viliuosi, stiprėja, nepaisant iššūkių, krizių ir visokiausių kančių. Dievas globoja kaimenę. Nebuvau Belfaste dideliame tarptautiniame Arkos susitikime, tačiau daug girdėjau apie jį, taip pat žiūrėjau jo vaizdo įrašus. Kokia nuostabi malonė ir džiaugsmas! Ačiū Patrikui ir Eilyn už penkerius metus, per kuriuos jie su išmintimi prižiūrėjo federaciją. Bei džiaugiuosi Stefanu ir Steisi – dabar jie naujieji Tarptautinės Arkos lyderiai.
Taip, Dievas globoja mus visus, nes Jis nori matyti vargšus ir silpniausius įjungtus į žmonijos šeimą. Jie turi savo užduotį ir tai svarbi užduotis: iš naujo sužavėti žmoniją ir atkurti viltį pasaulyje, kuris, dėl smurto ir baimės, kartais toks nerimastingas ir nepatvarus.
Paskutiniais metais didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas yra bendruomenė mano namuose Troly. Koks džiaugsmas būti tarp tokios daugybės brolių ir sesių, kai kuriuos jų pažįstu jau daugiau nei 40 metų. Tai tikras Dievo buvimo ženklas. Taip pat Ferma yra mano džiaugsmas. Joje vedu rekolekcijas ir pasakoju žmonėms apie Jėzų, romų ir nuolankios širdies, atėjusį sutaikyti mus vienas su kitu. Darbuotis dėl vienybės – tai darbuotis dėl taikos.
Vedžiau daug rekolekcijų Tikėjimo ir Šviesos nariams. Įsiminė viena grupė, kuri subūrė draugėn Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes iš tarpusavy konfliktuojančių šalių Rusijos ir Ukrainos. Rekolekcijų pradžioje ukrainiečiai truputį nerimavo dėl šio susitikimo su rusais, tačiau diena po dienos vienybė skleidėsi ir paskutinę dieną, per išsiuntimo šventę, jie kartu šoko. Nors dabar daugiau nekeliauju, džiaugiuosi leisdamas šaknis kasdieniame gyvenime ir tai išgyvendamas kartu su savo broliais ir seserimis.
Ir žinoma, aš vis dar rašau! Rugsėjo pradžioje pasirodė mano nauja knyga prancūzų kalba, tikiuosi greitai ji bus ir kitomis kalbomis. Jos pavadinimas „Girdimas šauksmas“. Dėkui François-Xavier Maigre, kuris labai daug padėjo man rašant. Ar nėra daugybės žmonių šauksmo, kurie jaučiais apleisti, atstumti ar neturintys gyvenimo tikslo ir belaukiantys kokių nors gerų žinių? Ši knyga pasakoja apie mano asmeninę kelionę per visus šiuos ilgus metus, prieš Arką ir su Arka, ir šio dvasingumo atradimus, išgyventus ne tik su žmonėmis, turinčiais negalią, bet ir su visais tais, kurie yra silpni ir pažeminti, kurie yra atmesti ir laikomi nevertais. Priešingai, atrandame, kad jie mus perkeičia, sužmogina ir patraukia arčiau Dievo, kai su jais gyvename nuoširdžioje bendrystėje.
Taip pat šioje knygoje apmąstau žmonijos evoliuciją. Kur mes einame? Ar galime tikėtis taikos vieną dieną? Žinoma, yra daug naudos iš komunikacijos, bet kur yra žmonijos atsinaujinimo ženklai? Susidariau įspūdį, kad gimsta nauja viltis visuotiniu lygmeniu, ypač tarp daugybės jaunų žmonių, – atverti širdis kiekvienam žmogui, kiekvienoje kultūroje.
Daug žmonių dirba, kad mūsų planeta išliktų taikos, o ne griovimo, vieta, vieta, kur ir toliau galėtų klestėti skirtingų rūšių gyvenimai. Jie nori dirbti dėl taikos, neprievartos ir vienybės. Galbūt ši taikos paieška – tik lašas vandens prieš verdančius prievartos ir baimės vandenis, tačiau šis lašas tikrai yra. Jis atskleidžia daugybės žmonių troškimą atrasti naują sugyvenimo kelią. Galbūt beprotiško individualizmo laikas menksta užleisdamas vietą gyvenimui, kur žmonės įsipareigoja vienas kitam. Aš sujaudintas tų naujų bendruomenių, atsirandančių Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje, kur gatvės žmonės gyvena su savanoriais (Draugystės asociacija, Lozoriaus asociacija). Jie gydo ir perkeičia vieni kitus.
Tai truputį panašu į viduramžių Pranciškų Asyžietį, kuris buvo perkeistas pradėjęs gyventi su raupsuotaisiais. Jis perkeitė juos ir pats buvo jų perkeistas. Jėzaus vizija yra skelbti gerąją naujieną vargšams. Ši geroji naujiena nėra piniginė dovana, bet draugystės, atskleidžiančios, kad jie yra vertingi ir svarbūs, dovana. Šios bendruomenės vizija – ne tik gyventi po vienu stogu, bet ir gyventi turint bendrą tikslą ir misiją. Ar ši vizija vis labiau ir labiau neatsiranda kai kuriose darbovietėse, klinikose, socialinėse tarnystėse, norinčiose veikti kaip bendruomenės, kuriose sprendimai priimami drauge ir kur kiekvienas asmuo, nuo laiptelių viršūnės iki apačios, laikomas reikšmingu ir gerbiamas kaip svarbus?
Tai reikalauja, kad vadovai veiktų tarnaudami dėl misijos, o kartu ir dėl kiekvieno asmens, nesvarbu kokios kultūros, religijos ar politinės pasaulėžiūros jis būtų, gerovės. Taip šis taikos lašelis išsiskleis ir išsiplės per bendruomenės gyvenimą, kai kiekvienas šiltai priima kitą kaip savo brolį ar sesę, mokosi atleisti, susitaikyti vienas su kitu. Kad tai įvyktų, reikia dvasingumo, einančio gilyn, kaip gyvos energijos, kuri skatina mus tikrai mylėti kitus, net jei tie kiti gali būti mūsų priešai.
Svajoju, kad išsipildytų Izaijo pranašystė, užrašyta 11 skyriuje, apie taikos metą kai „vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta.“
Taip, mums reikia svajoti, tačiau turime ir drauge dirbti dėl didesnės vienybės kiekvienoje bendruomenėje, kiekvienoje šeimoje, kaimelyje ir bendrovėje, ir pan.
Kita knyga pasirodys rugsėjo 15-ąją: tai labai trumpa „Bendruomenė ir augimas“ versija. Kiekviena ištrauka iliustruota Sean O‘Brien, kuris vaizdais pagavo esmę. Puiki ir linksma, ne tik tiems, kuriems sunkiau skaityti! Ačiū Seanui už nuostabius piešinius ir draugystę.
Režisieriaus Randall Wright filmas „Vasara miške“ apie Val Fleury namus Troly ir Arką Betliejuje buvo rodomas keliuose Britanijos kino teatruose. Didelė sėkmė, gerai priimtas kritikų. Jis parodo Arkos žmones visame jų grožyje ir paprastume. Tikiuosi, kad greitai jis bus rodomas ir kitose šalyse. Ačiū Randallui, kuris taip subtiliai sukūrė filmą, siekdamas mūsų visuomenei atskleisti, kad žmonės, turintys negalią gali mums padėti labiau žmogiškai gyventi.
Filmo rodymo Londone proga su dviem filmo žvaigždėmis Celina ir Davidu iš mano namų, nuvažiavau susitikti su karaliene Elžbieta. Buvau labai sujaudintas šios moters, kuriai jau 90, ir kurią pažįstu nuo tada, kai jai buvo 21-eri. Tada buvau jaunas karininkas Britų kariniame laive, plukdžiusiame jos tėvus, karalių Jurgį VI ir jo žmoną, į Pietų Afriką. Kelionė truko 17 dienų į vieną pusę ir dar 17 dienų atgal. Karalienė Elžbieta nepaprasta moteris, priimanti ir mylinti, su tikra išmintimi. Jau 65-erius metus ji karaliauja su didžia meile ir pareigos jausmu Dievui ir savo šaliai.
Šiuo metu skaitau knygą apie Dalai Lamos ir Desmond Tutu, dviejų vyresnių nei 80 metų vyrų, savo gyvenimuose daug iškentusių dėl politinių krizių Kinijoje ar Pietų Afrikoje, susitikimus. Matau, kad gailestingumas yra budizmo širdyje: per meditaciją ir rūpestį kiekvieno žmogaus, ypač labiausiai kenčiančio ir labiausiai atstumto, gerove kiekviename asmenyje lėtai bręsta gailestingumas. Ar tai nėra ir Evangelijos širdyje? „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).
Dalai Lama sako, kad kiekvieną rytą atsikėlus pirmieji jo žodžiai yra palaikymo ir pagalbos kenčiantiems žmonėms žodžiai. Turiu daug pasimokyti iš jo. Galbūt, kai išgirstame apie tragedijas, kančią, nelaimes ir išpuolius mūsų visuomenėje, galime nors trumpą laiką pabūti bendrystėje su kenčiančiais žmonėmis. Ši bendrystė gali tapti malda, padedančia kenčiantiems, palengvinančia jų skausmą.
Rugpjūčio 20-oji.
Tęsiu laišką iš Taizé – labai gyvos bendruomenės, 1940 metais įkurtos Roger Schütz; kuris troško sukurti protestantinę vienuolinę bendruomenę, atvirą ir kitų Bažnyčių žmonėms. Bėgant metams ji tapo didele ekumenine bendruomene (dabar yra virš šimto įsipareigojusių brolių), priimančia ieškančius jaunus žmones. Ir šis jaunimas atvyksta ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio. Rugpjūčio pabaigoje du tūkstančiai jaunuolių nuo 18 iki 30 metų atvyko į Taizé. Kiekvieną dieną yra trys ilgi maldos laikai, rytais apmąstymai grupelėse ir konferencijos popiet. Kelis sykius ir aš kalbėjau. Vieną apie Arkos esmę: susitikimą su labai kitokiu nei mes asmeniu, perkeičiančiu mus. Ir kitą, su musulmonu, apie Visagalį Dievą, kuris yra ir labai nuolankus, ir apie Dievo kūrybos būdus. Esu labai paliestas tokios daugybės jaunimo, ieškančio Dievo ir naujos savo gyvenimo prasmės.
Ramybė ir meilė kiekvienam,
Žanas
Ir vėl mes pakeliui į Velykas, atgimimo šventę. Ir pavasaris jau čia. Nors, žinoma, pietiniame pusrutulyje ateina žiema. Koks džiaugsmas mano namuose Troly pamatyti pasirodant pirmąsias saulutes ir raktažoles, sužaliuojančius medžių lapus, tokius švelnius ir minkštus. Ir paukščiai jau pradeda čiulbėti!
O kur pavasaris mūsų pasaulyje? Kai tiek daug sudėtingų situacijų: Sirija ir Irakas, vis augančios naujakurių gyvenvietės Izraelyje, terorizmo baimė, maišatis per prezidento rinkimus, ekonominiai sunkumai ir vargšai, tampantys vis labiau neturtingi. Taigi, kur yra Amerika ir kokia bus Europos ateitis? Tiek daug, daug klausimų! Kur yra naujojo pasaulio pavasaris?
Žvelkite, pažvelkite įdėmiau, į tuos, kurie pakyla ir žingsniuoja didybės pėdsakais: Nelsono Mandelos (kalėjusio 28 metus ir nesuabejojusio, kad teisingumas triumfuos prieš neteisybę), Martino Lutherio Kingo ir Dorothy Day iš JAV, Sophie School, popiežiaus Pranciškaus su Justino Welby, Kentenberio arkivyskupo, didybės, ir tokios daugybės kitų didvyrių, besidarbuojančių, kad panaikintų atskirtį tarp turtingų ir vargšų. Tiek daug žmonių šiandien dirba vienydami žmonijos šeimą, ieškodami, kaip kurti taiką, priimdami atskirties, apleidimo ir sielvarto sužeistus žmones, besistengiantys, kad mūsų nuostabi žemė būtų gyvybės vieta, išlaisvinta nuo prievartos ir godumo. Tokia daugybė nuostabių organizacijų, remiančių vietinius projektus didelio vargo prispaustose šalyse ir skubančių pagelbėti pabėgėliams bei imigrantams.
Daug kas ieško visuotinės brolystės ir nuoširdaus žmonių bei religijų susitikimo. Gimsta mažos bendruomenės, kai kurių tikslas – gyvenimas tikėjimu ir troškimas teisingumo bei taikos. Pavyzdžiui, l‘Association pour L‘Amitie (APA, Draugystės asociacija) ir l‘Association Lazare (Lozoriaus asociacija), kur savanoriai kartu su vyrais ir moterimis iš gatvės gyvena mažose bendruomenėse, laisvinančiose, gydančiose ir teikiančiose visiems vilties.
Ir sveikatos sferoje ar pramonėje yra daug žmonių, besistengiančių, kad jų organizacijos ar verslas būtų orientuoti į žmogų. Taip, pavasaris ateina, galbūt vis dar mėgindamas, dažnai aptemdomas atšiaurių tarptautinių naujienų. Dievas yra čia, mūsų žemės ir mūsų pasaulio širdyje. Jis laukia, kad atvertume savo širdis ir Jis galėtų mums vis labiau save apreikšti, kad per tai taptume Gėrio ir Taikos įrankiais.
Žinoma, taika – politikų ir generolų rankose, taip pat ir atsakingųjų ar besidarbuojančių, kad būtų daugiau teisingumo ir tiesos. Bet ar ji nėra kiekvieno iš mūsų rankose, asmeniškai? Kiekvienas esame atsakingas, kad, peržengdami sienas, skiriančias žmones iš skirtingų kultūrų, religijų, sugebėjimų ar net idėjų, kurtume bendrystę su kitokiais nei mes patys.
Tina Bovermann, JAV „Arkos“ bendruomenių koordinatorė, po skaldančių rinkimų rašė: „Jei tikrai tikime, kad mūsų misija – kurti bendrystę ir gyventi skirtumus viršijančia viltimi, ar neturėtume šiandien labiau nei bet kada pasiekti paribiuose esančius? Ar iš tiesų įsiklausome į kitą, jei taip – ko išmokstame?“
Taip pasidalijusiame pasaulyje, negi kiekvienas iš mūsų nesame kviečiami, savo „Arkos“, „Tikėjimo ir Šviesos“ bei kitose bendruomenėse darbuotis dėl vienybės, eiti link tų, su kurias nesijaučiame taip smagiai, juos išklausyti ir gerbti? Jei norime darbuotis dėl vienybės ir pagarbos kiekvienam asmeniui, tam reikia tiek dirbti su savimi, tiek gyventi autentišką vidinį gyvenimą.
Šiuo metu esu labai paliestas dviejų žmonių, labai skirtingų, abiejų besidarbuojančių dėl taikos. Viena jų – Vera Baboun, palestinietė, Betliejaus miesto merė. Jos moto – „Malonė gimsta iš kančios įsčių“. Ji parašė nuostabią knygą „Pour L‘amour de Bethlehem, ma ville emmuree („Iš meilės Betliejui – mano miestui, apjuostam siena“). Kitas – Yakir Englander, Jeruzalėje gimęs žydas chasidas, besistengiantis padėti jauniems žydams ir palestiniečiams susitikti ir drauge dirbti dėl vargingai gyvenančių. Abejose Izraelį ir Palestiną skiriančios sienos pusėse šie jauni žmonės darbuojasi dėl taikos.
Kaip kiekvienas iš mūsų galime tapti taikos bendradarbiu? Man patinka ta vieta, kur Dievas sako Nojui su šeima paliekančiam arką: „Ir šis bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.“ Kiekvieną sykį, kai matau vaivorykštę, prisimenu šį Dievo pažadą. Tai yra sandora tarp kiekvienos gyvos būtybės ir Dievo, ir Jis žvelgia į mus. Nauja meilės banga kyla per Dievo mums duodamą meilę. Atverkime Jam savo širdis.
Esu laimingas, jog nepaisant mano amžiaus, galiu pasakyti, kad jaučiuosi neblogai. Mano galva daugiau mažiau veikia. Tiesa, kojos truputėlį sunkios, tad turiu daryti visa, kas įmanoma, kad jos išliktų gyvybingos. Vis dar vedu rekolekcijas Fermoje. Vienas iš naujausių džiaugsmų – rekolekcijos Maskvos ir Peterburgo „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių nariams. Kitos bus su draugais iš Skandinavijos. Po jų seks dar vienos bendros Rusijos ir Ukrainos „Tikėjimo ir Šviesos“ nariams. Per šias rekolekcijas aš vis kartoju ir kartoju, kad Jėzus – Žodis, tapęs pažeidžiamu ir silpnu kūnu, – atėjo mums apreikšti meilę. Jis atėjo mus išmokyti mylėti priešus, atleisti ir atrasti, kad esame gydomi, kai draugystės ryšiais gyvename su tais, kurie labiausiai atmesti ir atstumti.
Dar viena maža naujiena: 2017 m. sausio pradžioje nuvykau į Bretanę. Ten dvi savaites gyvenau šalia mūsų bendruomenės Caillou Blanc (Baltas akmuo). Tai buvo nuostabios poilsio dienos vaikščiojant pajūriu, skaitant ir meldžiantis. Turėti atostogas labai gera.
Melskitės, kad išgyvenčiau
vidinį pavasarį,
kaip aš meldžiuosi su jumis.
Lai mūsų širdys prisipildo pavasariu!!
Kaip varganas žmogus
siunčiu jums savo meilę,
Žanas
Ir vėl lapkričio vidurys, o jūs dar negavote mano laiško. Vis atidėliotas, jis pagaliau jau čia.
Liepos pabaigoje, po „Taikos“ rekolekcijų, išvykau pailsėti į Orval vienuolyną. Beveik 30 metų čia praleidžiu savo vasaros atostogas. Tai ramus, atpalaiduojantis laikas skirtas pasivaikščioti po mišką, ir labiausiai, tai laikas, skirtas stabtelėti arčiau Jėzaus, ypač per kartu su vienuoliais giedamas kasdienes liturgines valandas. Jos taip mane atgaivina. Ir, žinoma, nepraleidžiu savo kasmetinio susitikimo su kregždėmis! Šiais metais jų buvo ypatingai daug. Šimtai didžiuliu greičiu suko ratus aplink raudonąjį buką nė kiek nekliudydamos viena kitos! Koks džiaugsmas regėti jas sklendžiančias virš tvenkinio, kad atsivėsintų ir vėl viską pradėtų iš naujo. Nuostabi kregždžių laisvė, jų skrydis yra džiaugsmo daina. Atradau, kad kregždžių stebėjimas labai ramina. Kaip būtų gera, jei ir mes, žmonės, galėtume patirti tokią laisvę, nieko nekliudydami.
Po Orval, praleidau palaimintą laiką Taize bendruomenėje, prieš 75 metus įkurtoje brolio Roger Schutz. Šioje nuostabioje ekumeninėje bendruomenėje broliai protestantai ir katalikai drauge gyvena bei meldžiasi. Jie priima jaunimą iš viso pasaulio, iš skirtingų bažnyčių ir tikėjimų, taip pat ir netikinčius. Mano viešnagės metu čia buvo 3 000 jaunų žmonių atvykusių savaitei. Kiekviena diena pertraukiama trimis giesmių ir tylios maldos valandomis. Visada sujaudina pamačius ant bažnyčios grindų sėdintį jaunimą, apsuptą baltais abitais dėvinčių brolių. Kokia patirtis, kokia jaudinanti akimirka matyti juos tokius tylius! Tą savaitę dauguma atvykusių buvo iš Skandinavijos, tačiau ir kitų Europos šalių atstovai buvo čia. Sutikau draugų tokių, kaip Olga ir Miša iš Maskvos „Tikėjimo ir Šviesos“.
Rugsėjo pradžioje grįžęs į Trosly išgyvenau rekolekcijas, kurias vedėme kartu su Laurence Freeman. Laurencas – benediktinas, įkūręs tarptautinę krikščioniškosios meditacijos bendruomenę, visame pasaulyje subūrusią vyrus ir moteris, kartu išgyvenančius meditaciją. Kiekvieną rekolekcijų dieną turėjome tris pusvalandžius bendros tylos, maldos ir meditacijos. Dalyvavo apie dvidešimt žmonių, artimų „Arkos“ bendruomenėms, ir dvidešimt, atstovaujančių plačią pasaulinę krikščioniškosios meditacijos bendruomenę. Palaima praleisti tuos pusvalandžius drauge, siekiant prisiliesti prie to, kas yra kiekvieno iš mūsų pačioje gelmėje, ir leisti Dievo artumui visa tai iškelti į mūsų sąmonę. Prisiminiau Etty Hilesum žodžius (dažnai jais dalinausi su jumis): „Mano viduje yra labai gilus šulinys. Ir tame šulinyje yra Dievas. Kartais aš galiu Jį pasiekti. Bet labai dažnai akmenys bei nuolaužos užverčia šulinį ir Dievas palaidojamas. Tada turiu iškelti Jį į šviesą.“ Meditacijos tikslas – imtis nugalėti ir išvalyti nuolaužas, purvą, savo egoizmą, savo galios troškimą, kad ramia širdimi galėtume susivienyti su Dievu, įsitvirtinti Dievuje, kaip sakė Etty Hilllesum. Išlikti tyliais Dievo rankose.
Kaip galite įsivaizduoti, po teroristinių atakų Prancūzijoje yra daug įtampos ir nepasitikėjimo islamu. Baimė, apėmusi Prancūziją bei kitas šalis, visai suprantama – teroristai būtent to siekia. Dauguma terorizmą tapatina su pačiu islamu, nesuprasdami, kad smurtas įsišaknijęs politikoje. Mane labai palietė facebook‘e publikuotas Antoino Leiris, kurio žmona žuvo per ataką Paryžiuje, širdies šauksmas: „Jūs negausite mano neapykantos. O ne, aš nesiruošiu jums dovanoti savo neapykantos. Jūs sunkiai to siekiate, tačiau į neapykantą atsakant pykčiu, reikštų prisidėti prie to paties bukumo, kuris jus padarė tokiais, kokie esate. Jūs norite, kad aš bijočiau, kad žvelgčiau į savo bendrapiliečius su nepasitikėjimu, paaukodamas savo laisvę dėl saugumo. Neišdegs.“
Kaip čia, Prancūzijoje, sukurti brolišką palankumą tarp mūsų musulmonų ir visų kitų šalies piliečių? Dabartinėje situacijoje, kai baimė, pyktis ir neapykanta dažnai taip arti paviršiaus, tai nėra lengva. Kaip būti atviram ir priimti kitą asmenį, tą, kuris – kitoks? Kaip dauguma prancūzų svečiose šalyse, taip ir musulmonai Prancūzijoje dažnai laikosi vieni kitų. Gali būti sunku ieškoti net mažiausių galimybių susitikti ir kurti tarpasmeninį ryšį tarp bendruomenių. Svarbu sutikti vienas kitą ir taip atrasti, kad kiekvienas asmuo yra žmogus, turintis širdį, šeimą, vaikus, kančių ir sunkumų darbe. Kaip siekti didesnio broliško palankumo? Kaip statyti tiltus, o ne sienas? Pasaulis eis taikos link tik tada, kai kiekviename žmoguje atpažinsime savo brolį ir sesę.
Neseniai baigiau skaityti labai jaudinančią knygą, kurioje apmąstoma brolystės dvasia, – „Mūsų ašaros yra vienos spalvos“. Joje pasakojama apie dviejų moterų, žydės, kurios sūnų nužudė palestinietis, ir musulmonės palestinietės, kurios sūnų nužudė Izraelio kariai, susitikimą. Bendra jų kančia sukūrė draugystę, viršijančią atskirties sienas, priešiškumą, kerštą ir neapykantą. Pamažėle jos tapo tikromis draugėmis, žmonijos sesėmis.
Ką tik pasirodė puiki Anne Shearer knyga apie mano sesę Teresę. Anne surinko prisiminimus penkiasdešimties žmonių iš Arkos, piliatyvios slaugos ar besidarbuojančių dėl ekumenizmo – trijų darbų, į kuriuos Teresė įdėjo visą savo širdį ir gyvenimą. Teresė buvo tikras švelnumo ir patirties šviesulys. Kai buvau mažas, su broliu Bernardu prisibijodavom jos, nes į mus, jaunesnius, dažnai buvo žiūrima kaip į mažuosius neklaužadas! O vyresnieji, Benediktas ir Teresė, visų sutarimu – išmintingieji. Tačiau Teresė buvo ypatingai nuolanki moteris – už didžios kompetencijos pasislėpusi gėrio širdis ir atidumas kiekvienam asmeniui, ypač vargingiausiam. Deja, ši nuostabi knyga kol kas yra tik angliškai.
Lapkritį pasirodys kita knyga, parašyta Kathryn Spink, apie Claire de Miribel. Teresė, nors švelni ir daug gebanti, dažnai buvo rimta. Claire, priešingai, buvo lyg džiaugsminga daina, džiuginanti ir prajuokinanti. Tuo pačiu, būdama „Arkos“ tarptautine koordinatore 1984–1993 m., ji parodė nepaprastus sugebėjimus. 36 metus Claire gyveno „Arkos“ namuose, vadinamuose Massabielle. Juose kūrė ypatingą draugystę su Edith ir Alfreda, dviem neįgaliomis moterimis, priimtomis gyventi. Mums Claire gyvenimas yra nepaprastas pavyzdys.
Žinoma, turiu dar daug visokių kitokių naujienų, bet iš visų labiausiai norėčiau kiekvienam palinkėti ramybės, kai su džiaugsmu išgyvename mūsų bendrą misiją. Vis labiau ir labiau nustembu atrasdamas, kad pažeidžiamiausi žmonės, – tie su negalia ir daugybė kitų, – yra gyvenimo šaltinis, kad jie yra tikrieji Dievo šaukliai. Jie griauna sienas, aptvėrusias mūsų širdis. Jie išlaisvina mus, kviesdami augti ir tapti plačios širdies vyrais bei moterimis. Mūsų pasaulyje, kuriame tiek daug pasidalijimo ir žmones skiriančių sienų, „Arkos“ vaidmuo – suburti žmones draugėn ir dirbti, kad mūsų bendruomenės būtų ramybės vietomis, taikos šaltiniais.
Ačiū už visų jūsų atvirutes ir el. laiškus su gimtadienio sveikinimais. Iš čia, kur dabar sėdžiu, 88 metai atrodo nemažai!
Norėčiau pridėti visus mus palietusius du įvykius.
Pirmiausiai, prieš mėnesį uraganas Matthew smogė Haičiui ir nusiaubė visą pietinį šalies regioną. Chantal kaimelis daug nukentėjo. Mūsų bendruomenės stogas nuneštas. Lietus, lietus ir dar daugiau lietaus… Sugebėjau prisiskambinti Jascqueline, Port au Prince bendruomenės vadovei, ji pasakė, kad Chantal pasiekti neįmanoma. Vėliau girdėjau, kad pagalba po truputį braunasi link jų.
Antra, Mirna, viena iš „Tikėjimo ir Šviesos“ lyderių Sirijoje, kurios užduotis – kurti tarpreligines bendruomenes Alepe, nepaisant visų bombardavimų, yra saugi ir sveika.
Drauge melskimės ir likime vienybėje
nepaisydami visokiausių mūsų pasaulio posūkių.
Myliu jus visus,
Žanas
Dažnai žmonės man sako, kad laikas senatvėje greičiau bėga. Galiu tai patvirtinti! Atrodo, kad balandžio pirma buvo tik vakar ir staiga – jau mėnuo pasibaigęs. Kur tas laikas pradingo? Sunku patikėti, kad man jau 87 metai. Mano sveikata gera ir protas veikia puikiai, nekreipiant dėmesio į tą keistą skylę, kai reikia surasti žodį! Kasdien, nuo pusvalandžio iki valandos, reikia mankštinti kojas. Rūpinuosi jomis, nes nuo to priklauso, turėsiu jas ar prarasiu. Taip, aš senstu ir vis labiau stebiuosi, kaip gamta velkasi pavasariniu rūbu, savo jaunystės rūbu. Nuostabu matyti gėles: pienes, saulutes, raktažoles, krokus, tulpes, lendančias iš žemės; kaip ir atsirandančius bei medžius padengiančius švelnius žalius lapelius. Ir dar, nuostabi saulės šviesa. Pavasaris yra kaip persikeitimas, naujas gimimas. Gyvybė! Atsinaujinanti gyvybė, nauja viltis kiekvienam iš mūsų. Žiema praėjo ir po nakties atėjo šviesa. Argi tai ne Velykų laikas? Kelias – prisikėlimas, atsinaujinimas – taigi, kiekvienas iš mūsų galime būti atnaujinti Dvasios.
Pavasaris – tai metas, kai mūsų Trosly bendruomenė važiuoja į piligrimystę. Šiemet buvo keturios grupės iš skirtingų vietų. Aš buvau vienas iš keturiasdešimties piligrimų, keliavusių į Lizjė. Važiavome autobusu ir praleidome penkias nuostabias dienas gyvendami ir drauge valgydami tuose pačiuose piligrimų namuose.
Loikas ir kiti iš Les Fougères namų, taip pat Patrikas ir Andre iš mano namų Le Val Fleuri bei daugybė kitų. Ši piligrimystė man davė daug gero.
Lizjė vėl atradau Teresėlę. Mažoji Teresėlė ir jos atvertas mažasis kelelis mums sako: gyvenk pasitikėjimu, tikėk gailestingumu. Ji mirė dvidešimt ketverių. Mano Dieve, kiek nepaprastai daug ji pasiekė per savo gyvenimą! Ir per ją Dievas darė stebuklus atnaujindamas Bažnyčią ir tikėjimą, meilę bei pasitikėjimą Jėzumi. Bendruomenės gyvenimas jai buvo sunkus. Savo autobiografijoje, šv. Teresėlė aprašo savo sunkumus su viena seserimi karmeličių konvente: „Ji turėjo dovaną mane visu kuo erzinti, jos žodžiai ir charakteris – viskas atrodė nemalonu“. Tačiau Teresėlė neužstrigo šiame nesveikame jausme, bet nusprendė su ja elgtis taip, kaip elgtųsi su labiausiai mylimu asmeniu. Dažnai jai „draugiškiausiai nusišypsodavo“. Teresėlė moko mane ne tik gyvenimo su Jėzumi, bet ir kaip gyventi bendruomenėje bei nusišypsoti tiems, kurie laikas nuo laiko man pasirodys nemalonūs. Teresė savo Karmelį pavadino „palaiminta arka“. Tai jos irimosi į gelmę vieta, ten ji atrado, kad, kai vaikšto mylėdama, yra namuose.
Arkos bendruomenės taip pat yra vietos, kur mes galime augti meile ir šventumu. Tarp Arkos ir Teresėlės yra ryšių. Mano senelė, kuri irgi buvo vardu Teresė, turėjo tą patį dvasios vadovą – tėvą Pichon. Viename savo laiške gerasis kunigas kalba apie savo „dvi Teresėlės“. Manau, Teresėlė mus stebi.
Žinoma, piligrimystės metu nukeliavom ir iki jūros. Patrikas netgi išsimaudė, kitais žodžiais tariant, nusiėmė batus ir pabraidžiojo vandenyje!
Tikiuosi visi žinote, kad tuoj pasirodys filmas apie Arką, tiksliau apie kai kuriuos Arkos žmones. Pastatytas didžio anglų TV prodiuserio Randallo Wrighto. Filmas trunka valandą 4o minučių ir vadinasi „Idiotai“, kaip nuoroda į Dostojevskio knygą „Idiotas“, parodant, kad šie žmonės yra pranašai. Filmo premjera bus rugsėjį Toronto filmų festivalyje. Jau mačiau jį ir tai iš tiesų nepaprasta! Tikiuosi, jis parodys, kiek daug žmonių Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje yra pranašai.
Ir Loikas, kuris su mumis keliavo į piligrimystę Lizjė, yra vienas iš pranašų. Truputėlį senstelėjęs su savo 60 metų! Jis yra mažasis Tikėjimo ir Šviesos įkūrėjas. 1967-aisias jo su broliu Thaddée ir tėvais nepriėmė Lurdo viešbutyje. Jo tėvai Kamilė ir Žeraras, labai įskaudinti to, pasikalbėjo su Mari Elen Matjo. Tai ji sutelkė mus į 1971-ųjų piligrimystę. Dabar yra apie pusantro tūkstančio bendruomenių visame pasaulyje. Taip, mūsų mažasis įkūrėjas truputį paseno, bet jo akys vis dar gražiai mėlynos ir žvelgia į tave taip pat aštriai, taip pat giedrai. Greitai švęsime nuostabią jo gimtadienio šventę, šiek tiek ramesnę, nes jis lengvai pavargsta.
Šiomis dienomis aš paskendęs Josepho Wresinski, nuostabaus ir neįprasto kunigo, raštuose. Jis gyveno lūšnynuose šalia Paryžiaus ir tapo kunigu patiems vargingiausiems. Įkūrė asociaciją „Aide à Toute Détresse“ (Pagalba labiausiai atstumtiems), vėliau tapusia tarptautiniu judėjimu ATD ketvirtasis pasaulis. Jis norėjo būti arti vargšų ir skelbti labiausiai atskirtų, neturinčių kultūros bei išsilavinimo, žmonių vertę. Keletą sykių jis buvo atvažiavęs kalbėti į Arką. Dažnai mums sakydavo, kad labiausiai atstumtieji yra „pasaulio gelbėtojai“. Jie galės gyventi tik tada, kai mes išdrįsime su jais susitikti ir atrasti ryšį. Tai jie, labiausiai atstumti, mus moko mylėti. Mėgstu jo knygas, ypač „Vargšai yra Bažnyčia“ (Les pauvres sont L’Église). Tai lyg švyturys man. Tėvas Josephas yra kaip popiežius Pranciškus, kviečiantis išeiti į mūsų visuomenės paribius, kad ten susitiktume vargšus, leistumės jų evangelizuojami ir priimtume jų išmintį.
Jau dvidešimt metų, kai grupė žiaurių islamistų, kovojusių su vyriausybės pajėgomis, pagrobė vienuolius iš Tibirino vienuolyno Alžyre. Tie vienuoliai buvo nužudyti. Dauguma jūsų turbūt matėte filmą „Apie dievus ir žmones“. Šie vienuoliai buvo labai artimi savo kaimynams musulmonams. Vienas vienuolis netgi buvo jų gydytojas. Tie musulmonai norėjo gyventi savo tikėjimu ir malda nuošaly nuo visokių politinių žiaurumų. Neseniai perskaičiau Christiane de Chergé, vienuolyno prioro, knygą „L’Échelle mystique du dialogue chrétiens et musulmans pour un projet commun de société“ (Mistinės musulmonų ir krikščionių dialogo kopėčios bendram socialiniam projektui), kuri mane labai palietė. Christiane savo būdu buvo pranašas. Man jis yra tikra šviesa. Jis visada mane veda į gyvenimą su Dievu ir tikrą brolystę su musulmonais. Nuo pradžių Arka turėjo laimės būti ekumeninė ir tarpreliginė. Tai reiškia, kad kiekvienam iš mūsų reikia gilinti savo tikėjimą ir atrasti galimybes susitikti su savo broliais ir sesėmis iš kitų krikščioniškų konfesijų bei kitų religijų. Svarbiausias dalykas kiekvienam – tai leisti Dievui vis labiau ir labiau gyventi mūsų viduje, kad kiekviename asmenyje įžvelgtume Dievo vaiką.
Jaučiu bendrystę su visomis Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos bendruomenėmis. Mūsų pasaulis toks sudėtingas. Privalome melstis, kad virstų sienos tarp grupių ir asmenų, kad visi galėtume augti meilėje, taip pat laisvės atrasti tikrą bendrystę tarp žmonių.
Taip, melskime, kad augtų mūsų meilė Dievui bei visiems mūsų broliams ir seserims.
Geros vasaros!
Bendrystėje su jumis visais,
Žanas
Gruodžio viduryje buvau Betliejuje. Begalinis džiaugsmas atrasti kaip mūsų bendruomenė paaugo, nuo paskutinio mano vizito prieš trejus metus. Džiaugiausi galėdamas vėl susitikti kiekvieną: Kathy, Maherą, Amirą, Haythem, Sarą. Dabar bendruomenė įsikūrusi dideliame name netoli Jėzaus Gimimo bazilikos. Nuostabi bendruomenė, trykštanti džiaugsmu, netgi tada kai situacija šalyje išlieka labai sudėtinga. Akivaizdu, kad kiekvienas čia laimingas būdamas drauge – musulmonai ir krikščionys paprastai gyvena ir vaisingai dirba abipusio palaikymo atmosferoje. Greičiausiai matėtė, bent jau nuotraukose, prakartėles ar kitus veltinio darbelius, padarytus jų dirbtuvėlėse iš Betliejaus avių vilnos. Ar negalėtų jos būti palikuonės tų avių, kurių bandas laikė Jėzaus laikų piemenys?
Tie piemenys girdėjo angelą sakant: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Tada piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų.“ Ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.
Šis ką tik gimęs kūdikis yra taikos Kunigaikštis, paskelbtas Izaijo (9 skyriuje). Taikos, taip, taikos! Šventasis Paulius apie Jėzų taip sako: „Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“ (Ef 2, 14). Kokia didi viltis pasauliui, sužeistam neapykantos, pasidalinimų, smurto ir baimės.
Šiandien Betliejus apsuptas didžiulės aštuonių metrų aukščio ir 500 kilometrų ilgio sienos. Iš abiejų pusių gyvena vyrai, moterys ir vaikai, kurie bijo. Labai netoli nuo Betliejaus yra Jeruzalė – vilties miestas, nepaisant karo ir susiskaldymų. Tai sužeistos žmonijos širdis, miestas, kuriame žmonės rauda ir gyvena baimėje, kur jie yra mirties ženklai, tačiau tuo pat metu ir vilties bei prisikėlimo ženklai. Už Betliejaus, kur tiek daug nuovargio ir baimės, trykšta padėkos giesmė. Ir pačioje Betliejaus širdyje yra mūsų bendruomenė, dainuojanti apie taiką, vienybę ir džiaugsmą. Lydimas Odilės praleidau keturias džiaugsmo ir ramybės dienas šioje bendruomenėje, laimingas dėl viso, ką pamačiau, paliečiau ir išgirdau.
„Arka“ yra maža ir susideda iš labai pažeidžiamų bei silpnų žmonių, kuriuose jų tėvai taip dažnai mato gėdą, o kartais net Dievo bausmę. Tačiau „Arkoje“ jie tampa tikros bendrystės ženklu. Skirtingų žmonių, gimusių skirtingose kultūrose ir religijose, silpnumas tampa bendrystės vieta. Per tai, kuo trokštame gyventi „Arkoje“ ar „Tikėjime ir Šviesoje“, silpnumas atranda naują prasmę. Tai jau ne buvimo nekenčiamam ar laikomam nuošaly tikrovė, o tikrovė, tampanti ryšiu. Tai šauksmas: „Man reikia tavęs, tavo pagarbaus ir mylinčio buvimo.“ Kai atrandame didįjį vienas kito poreikį, silpnumas tampa dovana, vienijančia bendruomenę.
Arabiškai mūsų bendruomenė vadinasi Ma‘an lil-Hayat, tai reiškia „kartu už gyvenimą“. Mus skiriantys kultūriniai barjerai nugriauti, visų širdys suvienytos. „Arkoje“ atradome, kad kiekvieno žmogaus esmė – silpnumas, o šio silpnumo centre – mylinti širdis. Visi gimėme kaip nepaprastai silpni kūdikiai, kuriems reikia raminančių ir mylinčių motinos rankų. O mūsų gyvenimo pabaigoje vėl bus kraštutinio silpnumo laikas, kai mums reikės kompetentingų ir švelnių slaugytojo rankų. Mūsų gyvenimo pradžioje ir pabaigoje yra kančia. Ir per visą savo gyvenimą susiduriame su silpnumu ir apribojimais. Mums labai reikia vienas kito. Tačiau kiekvienas turime ir ego, kuris auga ir stengiasi įrodyti mūsų stiprybę, įgūdžius ir poreikį laimėti, paslėpti ribotumus ir silpnumus. Galime labai greitai imti nekęsti tų, kurie atrodo yra priešiški mums, mūsų priešai.
VI amžiuje prieš Kristų Buda sakė: „Mūšyje žmogus gali nugalėti tūkstantį vyrų, tačiau tik tas, kuris nugali save, yra tikrasis nugalėtojas.“ Taip, sunku atrasti savo tikrą žmogiškumą ir nesileisti apvaldomam ego: tapti vyru ir moterimi, kurie, žinoma, nors ir turi augti savo gebėjimais – ne dėl savo garbės, bet kad taptų atsakingi už savo brolius ir seses, kokia jų religija ir kultūra bebūtų, visoje žmonijoje, – turi numirti sau patiems, savo ego, tam, kad galėtų padėti kitam ir įgalintų kiekvieną asmenį tapti labiau žmogišku, labiau mylinčiu ir tokiu būdu drauge dirbtų dėl taikos.
Yra du Jėzaus religijos simboliai: ėžios ir kryžius – du momentai, kai Jėzus parodė savo silpnumą. Krikščionių viltis yra kūdikis ėdžiose! Silpnas ir mažytis kūdikis, kuriam reikia būti savo mamos mylimam, pamaitintam, pervystytam ir aprengtam. Tokia pati viltis kyla ir iš atmesto, nuteisto ir galiausiai nukryžiuoto Jėzaus. Ant kryžiaus Jėzus šaukė, kad Tėvas jį apleido. Jis šaukė, kad trokšta meilės. Silpnumas yra meilės maldaujančiojo ženklas.
Ar ėdžiose Jėzus nekviečia mūsų leistis būti perkeistiems vaikų ar net patiems tapti kaip vaikai? Ar ant kryžiaus jis neprašo priartėti prie vargingiausiųjų žmonių žemėje, prie tų, kurie apleisti ir nukryžiuoti, kitais žodžiais tariant, prie tų, kurie įkalinti savo silpnume? Buvimas šalia silpnųjų perkeičia priimančius jų bendrystę. Tai kvietimas gyventi švelnumu: daugiau nesistengiant dominuoti, bet einant link ir būnant šalia kiekvieno. Ir vaikui, ir pažeminimą iškentusiam žmogui reikia patirti, jog yra mylimi ir gerbiami dėl to, kad kiekvienas yra be galo brangus Dievo vaikas. Svarbiausia – per draugystę pagelbėti kitam atrasti jo tikrą laisvę ir gelminę žmogiškumo prasmę, kad jis galėtų pakilti ir išstovėti, ir savo ruožtu taptų taikos bei meilės ženklu.
Per savo silpnumą Jėzus kviečia mus priimti mūsų žmogystę. Jis pažada mums duoti naują stiprybę, tokią, kuri leistų mylėti visus žmones, netgi mylėti priešus ir laiminti tuos, kurie mus keikia. Jis kviečia mus padaryti kažką, kas atrodo neįmanoma – būti taikdariais kariaujančiame pasaulyje: mylėti ne tik savo genties, grupės, religijos žmones, bet ir žmones iš skirtingų religijų ir kultūrų, nes jie visi yra žmonės, mylimi Dievo. Jėzus atėjo, kad pakeistų mūsų akmenines širdis į kūniškas širdis. Jis pažadėjo duoti mums savo Šventąją Dvasią, Parakletą (vert. past. Guodėją, Globėją).
Atrodo, kad kad žmonija pasiklydo kelyje į gyvenimą. Vis gi, norėčiau, kad šis laiškas būtų ne liūdesio, pasimetimo ar silpnumo skelbimu, bet mažu vilties ženklu visų grasinančių mus prislėgti keblumų, nesaugumo ar baimių akivaizdoje. Asmeniškai aš tą siaubingą lapkričio 13 d. tragediją ir džihadistų barbariškumą, patyriau ne kaip kvietimą įpulti į baimę, nepasitikėjimą ar net neapykantą, bet pabusti ir gyventi savo tikėjimu į Jėzų – mūsų ramybę, – ir pačiam tapti taikdariu.
Štai Etty Hillesum, jaunos žydės pagautos Gestapo ir numirusios Aušvice, žodžiai:
„Kiti žmonės mums nieko negali padaryti, jie iš tiesų negali. Jie gali varginti mus, atimti mūsų materialines gėrybes, judėjimo laisvę, bet mes patys atsisakome savo didžiųjų vertybių suklaidinti savo nuolaidumo. Jausdamiesi persekiojami, pažeminti ir prispausti. Nekęsdami… Žinoma, galime liūdėti ir jaustis prislėgti dėl to, kas mums padaryta, – tai tiesiog žmogiška ir suprantama. Vis dėl to didžiausią žalą padarome patys sau. Atrandu, kad gyvenimas yra gražus ir jaučiuosi laisva. Dangus manyje toks pats platus kaip tas, kuris ištiestas virš mano galvos. Tikiu į Dievą ir tikiu žmogumi, ir tai sakau be jokio suvaržymo. Gyvenimas yra sunkus, tačiau tai nėra blogas dalykas… Tikra taika ateis tik tada, kai kiek-
vienas asmeniškai atras taiką savyje; kai mes visi nugalėsime ir perkeisime savo neapykantą artimui, kokios rasės jis bebūtų, gal vieną dieną net ir į meilę, – nors greičiausiai prašau per daug. Vis dėl to, tai vienintelis sprendimas.“
Taika nėra utopija – iš tiesų ji labai praktiška ir dėl jos reikia dirbti. Tei ne gėlė, kurią nuskini, tai labiau duona, kurią reikia minkyti. Etty žodžiai gerai mums tai išreiškia: jie kviečia pasirinkti požiūrį, priimantį kitą ir save tokius, kokie esame, neteisiant. Žinoma, kiekvienas esame atsakingas už savo veiksmus ir turime atsiskaityti už juos. Tačiau jei esame tikri taikdariai, negi nesame kviečiami stengtis atrasti tai, kas kiekviename žmoguje už jo veiksmų yra žmogiškiausia ir labiausiai paslėpta?
Labai norėčiau būti taikdariu ten, kur esu: per maldą, per susitikimus, per išklausymą ir švelnumą kiekvienam, per gyvenimą savo kambaryje ir bendruomenėje. Jonas Paulius II sakydavo: „Nėra taikos be teisingumo, ir nėra teisingumo be atleidimo.“ Šiuo metu skaitau didingą Desmondo Tutu ir jo dukters Mpho Tutu knygą apie atleidimą „Atleidimo knyga“. Vadovaudamas „Tiesos ir susitaikymo komisijai“ Pietų Afrikoje, Desmondas Tutu mums sakė: „Atleidimas yra ne mažiau nei būdas, kurio reikia pasauliui išgydyti.“ Sužlugus Apartheidui ši komisija dirbo, kad išgydytų neapykantą tarp baltaodžių ir juodaodžių žmonių. Atleidimas yra bet kokio ryšio ir bendruomenio gyvenimo centre. Man asmeniškai reikia ne tik kad man atleistų, bet ir kad pats atleisčiau. Mūsų popiežius Pranciškus, atidarydamas Gailestingumo duris, parodė supratimo ir atleidimo kelią. Atleidimas nereiškia pamiršimo, jis neša tikro susitikimo su kitu viltį. Jis leidžia išlaisvinti save, kad galėtume kurti ateitį.
Melskimės vieni už kitus, kad galėtume pažvelgti į taip dažnai tokią skausmingą tikrovę ir atrasti, kad Dievas mane myli ir kviečia mylėti kiekvieną asmenį. Ir tokiu būdu leiskime vėl užgimti vilčiai.
Nuoširdžiai sveikinu Naujais metais,
Žanas
Rugpjūčio 8
Ir vėl akimirka iš mano kasmetinio apsistojimo Orval abatijoje (Belgija): vienuolių giedojimas atnešė man ramybę ir pakylėjo iki dangaus juose ir manyje; vėl atradau kregždutes grįžusias iš Afrikos, šokančias ir nardančias virš tvenkinio šalia bažnyčios; pasijutau atnaujintas maldos laiko, pilna džiaugsmo erdvė su ramiu dėkojimu Dievui; pasivaikščiojimai miške kartais truputį virpančiomis kojomis; taip pat laikas knygos apie pranašą Izaiją skaitymui, ją parašė belgų kunigas Jacques Vermeylen (brolis Lukas, dominikonas sakė, kad Izaijo knyga buvo šalia Jono Evangelisto lovos). Ir vėl perskaičiau Hannos Arendt knygą apie Eichmano, karo metu koordinavusio žydų naikinimą įvairiose koncentracijos stovyklose, ypač Aušvice, teismą. Savo apsigynime jis teisinosi: „Aš nieko nepadariau, tik paklusau savo vadovybei“. Keipdama dėmesį į blogio subanalinimą, Hanna abejoja požiūriu žmogaus, paklūstančio be asmeninio apsvarstymo; darančio tai ką visi; sekančio kitų, medijos ar reklamos industrijos populiarinama kultūra. Tačiau, ar kiekviename iš mūsų negyvena asmeninė sąžinė, kviečianti būti taikos, tiesos ir teisingumo atstovais kai susidūriame su socialinėmis normomis ir teisėmis? Ar tai neatitinka giliausios „Arkos“ prasmės, kai priimame žmones turinčius proto negalią, taip dažnai pasmerktus atskirčiai ar abortui.
Rugpjūčio 23
Apie rugpjūčio 15-ąją pertraukiau mėnesio viešnagę Orvale, kad nuvykčiau į Taize, nepaprastą bendruomenę įkurtą brolio Rože.
Buvo 100-osios brolio Rože gimimo metinės, 75-asis bendruomenės gimimo jubiliejus ir 10 metų po jo nužudymo. Brolis Rožė buvo Šveicarijos reformatorių pastorius. Dėka labai šiltų santykių su viena katalikų šeima, tapo dideliu krikščionių vienybės entuziastu. Ši šeima gyveno ta pačia meile kaip ir jo protestantiška šeima, tad kaip gi atsirado skirtumai teologijoje, maldos ir garbinimo būduose? Šventoji Dvasia ir Jėzus vedė brolį Rože drauge su kitu protestantų pastoriumi įkurti šią nuostabią bendruomenę, kurios tikslas nuo pat pradžių buvo bendra malda, stokojančių žmonių priėmimas ir troškimas gyventi krikščionių vienybėje. Bendruomenė greitai plėtėsi, pritraukdama daugybę jaunų žmonių iš skirtingų krikščioniškų bažnyčių Europoje ir už jos ribų, trokštančių atsinaujinimo, maldos gyvenimo, paprastumo ir Evangelinio neturto, kaip taikos ir vienybės tarp krikščionių ženklo.
Trys dienos praleistos šioje bendruomenėje buvo džiaugsmo ir nuostabos dienos. Per šiuos jubiliejus bažnyčioje, kuri palaipsniui ir kūrybingai buvo plečiama daugiau nei metus, aplink 90-ties brolių bendruomenę susirinko 6000 jaunuolių ir draugų. Jaunimas buvo puikiai priimtas ir dalyvavo įvairiuose diskusijų forumuose. Mane pakvietė liudyti apie „Arką“ ir „gyvenimo su“ – kaip gydymo ir perkeitimo vietos, ramybės ir vienybės šaltinio – viziją. Tūkstantis žmonių dalyvavo pirmame forume ir 300 atėjo į kitą. Buvau apsuptas dešimties žmonių iš „Les Trois Fontaines“ „Arkos“ bendruomenės iš Ambleteuse. Jų džiaugsmingas, energingas buvimas įkūnijo mano žodžius. Didžiojo forumo pabaigoje šokome kartu – tikras šventimas. Grupės iš Ambleteuse viešnagės savaitė reiškė, kad jaunimas iš daugybės Europos šalių galėjo giliai patirti „Arkos“, kaip taikos ir vienybės bendruomenę.
Taip pat tenai sutikau Nayla Tabbara, musulmonę, ir kunigą tėvą Fadi, kurie drauge įkūrė tarpreliginės formacijos centrą Beirute, kad padėtų musulmonams ir Libano krikščionims labiau pažinti vieni kitus. Nayla Tabbara taip pat remia „Tikėjimo ir Šviesos“ bei „Arkos“ narius musulmonus Bangladeše, Betliejuje ir kitur, gilindama „Arkos“ dvasingumą: atrasti Dievą ir būti perkeistiems per bendryste su proto negalią turinčiais žmonėmis. 2016 m. rugsėjį Nayla ir tėvas Fadi atvyks į Trosly vesti seminaro apie „dievišką svetingumą“ krikščionių ir musulmonių vizijose.
Šiuo metu visose Vakarų šalyse jaučiame baimę kylančią iš teroristinių aktų įvykdytų mūsų šalyse ir siaubingo, beprotiško smurto vykdomo ISIS Sirijoje ir Irake, ne tik prieš krikščionie, bet ir prieš kitus musulmonus bei kitas religines grupes. Koordinuojami ISIS, teroristai siekia sukurti paniką, susiskaldymą ir neapykantą vakarietiškose šalyse bei priversti mus užmiršti giluminę islamo, kaip maldos, Dievo garbinimo ir atvirumo vargšams per gailestingumo darbus religijos, prasmę. „Arkos“ vaidmuo padėti kiekvienam atrasti ir patirti šį gelminį islamo pojūtį.
Noriu pacituoti Alžyro musulmonės Oum El Kheir, Orano vyskupo Claverie, teroristų nužudyto 1996 m., draugės tekstą. Štai ką ji rašo:
Alžyre yra „Musulmonų bažnyčia“. Suburta iš visų moterų ir visų vyrų, kurie tapatinasi su visuotine meilės žinia ir įsipareigojimu pliuralistinei bei labiau broliškai visuomenei.
Ši „musulmonų bažnyčia” didesnė nei jūs manote. Alžyre, mūsų kraujas sumaišytas.
Taip, visur pasaulyje yra musulmonų atrandančių visuotinę žmonių šeimos prasmę.
Prieš dvi dienas grįžau į savo bendruomenę Trosly. Džiaugsmas vėl sugrįžti į savo gyvenimą ir į savo bendruomenę, ir ypatingai prie naminio maisto Le Val. Nežiūrint gyvenime nutinkančių sunkumų ir susiskaldymų, esu toks laimingas savo bendruomenės apsuptyje. Dėkoju už visus, o ypač už Kristiną McGrievy, kuri su didžia kompetencija ir rūpesčiu dėl kiekvieno, neša atsakomybę už Trosly bendruomenę. Mano džiaugsmas gyventi tarp žmonių, kurie jaunystėje buvo pažeminti dėl savo negalių. Džiaugsmas būti su jais, nes jie pasirinkti Dievo dėl savo silpnumo ir kvailumo, kad sugėdintų tuos, kurie vertina svarbą, galią ir žinojimą. Gyvenimas su jais išmoko mane būti šiek tiek beprotišku ir silpnu.
Kitą dieną traukinyje netoli manęs buvo vienas labai rimtai atrodantis, netgi šiek tiek užsisklendęs, ponas. Bet vienu metu jis prisilenkė prie savo vaikelio ir pradėjo rodyti labai juokingus gestus ir mimikas, juoktis kartu su juo. Jei nebūtų vaiko šalia, matydamas šiuos judesius ir veido išraiškas, manyčiau, kad šiam ponui „ne visi namie“. Vaikas moko mus atrasti laisvę būti savimi, laisvę žaisti, laisvę gyventi. „Arkoje“ irgi mokomės būti laisvi, silpni ir kartais juokingi kartu su žmonėmis, apdovanotais tam tikra „beprotyste“.
Neužilgo man bus 87-eri, galit tuo patikėti ar ne! Matau artėjantį savo 90-metį… Praeityje maniau, kad tai garbus amžius. Dabar kai jis artėja, matau, kad tai gyvenimo momentas apie kurį ilgą laiką pamokslavau – negalios ir silpnumo vertę žmogaus gyvenime. Iš tiesų, kiekvienas mūsų išgyvename savo silpnumą, ne tik kalbame apie jį ar padedame silpniesiems. Laimei, Odilė yra čia, prižiūri mane. Melskitės už mane, kad išmokčiau gyventi šį garbų amžių gerai, atrasdamas jo turtus.
Kaip didelę dovaną dabar priimu galimybę taip dažnai skelbti Evangeliją Fermoje (vert. past. taip vadinami rekolekcijų namai, įrengti buvusioje ūkininko sodyboje) Trosly. Vos grįžus bus rekolekcijos didelei grupei „Tikėjimo ir Šviesos“ iš Libano, tada kitos grupei Airijos kunigų, vėliau grupei iš Norvegijos, ją seks kitos „Tikėjimo ir Šviesos“ grupės iš Rusijos ir Pietų Amerikos. Taip pat bus visiems atviros rekolekcijos organizuojamos Fermos. Ir dar bus rekolekcijos įvairiai žeminamiems žmonėms: gatvės žmonėms, išsiskyrusiems ir kartais vėl susituokusiems, homoseksualams. Atradau, kad visi šie žmonės turi dovaną sutikti Dievą tiesoje ir per savo nuolankumą moko mane apie žmogiškumą.
Kiekvienam dėkoju už draugystę, už laiškus. Jaučiuosi didelėje bendrystėje su kiekviena „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomene.
Žanas
Rašau Jums gulėdamas ligoninėje, į kurią atvykau, kad man atliktų nedidelę operaciją. Ši proga dovanojo man penkias poilsio ir maldos dienas, išgyventas su Jėzumi trapume per Didžiąją savaitę iki pat Velykų. Mano kambarys yra ketvirtame aukšte, per langą atsiveria puikus vaizdas į dangų, kuris dažnai būna debesuotas, o kartais – skaičiai žydras. Leidžiu laiką žvelgdamas į neaprėpiamą dangų, jį kontempliuodamas, stebėdamas debesis, kurie formuojasi ir persiformuoja, įgydami nežinomų gyvūnų ir veidų kontūrus. Šis dangaus didingumas ir bekraštybė yra Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo, didingumo ženklas. Anapus debesų ir dangaus slypi Dievo begalybė, ir dar daugiau – Dievo asmuo, kuris yra toli nuo mūsų ir taip arti.
Mūsų pasaulio įvykiai kartais yra siaubingai skausmingi: nelaimingi atsitikimai, mirtys, karai, ligos, savo gimtuosius kraštus paliekantys pabėgėliai ir t. t. Žinoma, esama švelnumo kupinų įvykių, taikos akimirkų bei vienijančių solidarumo gestų. Žemė patiria nesiliaujantį judėjimą – gimimų ir mirčių, augimo ir nykimo, mirčių ir prisikėlimų bangavimą. Yra praeitis ir ateitis. Pro savo langą kontempliuodamas dangų stengiuosi pasilikti dabarties akimirkoje, šiame „dabar“, tyloje, kurioje nėra nei praeities, nei ateities, tik Dievo dabartis. Dievas yra.
Šią akimirką būnant ligoninėje „pasilikti“ man reiškia kovoti su nerimastingumu ir poreikiu veikti bei judėti – bent jau savo mintyse. Kaip švelnu yra pasilikti meilėje. Iš naujo skaitau šv. Joną sąvokos „pasilikti“ šviesoje. Tai vienas iš raktinių šios evangelijos žodžių. Pasilikti Dieve ir leisti Dievui pasilikti manyje. Dievas yra mūsų buveinė gyvenime, dažnai paženklintame praradimų ir pažeminimų. Dievas yra mūsų buveinė, mūsų Namai, kur galime pailsėti, kur neegzistuoja nei praeitis, nei ateitis – vien dabarties akimirka. Gyvenimo, bendrystės „dabar“ tikrai gimsta iš pasitikėjimo bei atsidavimo į Dievo rankas; čia mes gauname, bet atsidavimas taip pat yra savęs dovanojimas.
Nepaisant šio troškimo pasilikti, aš įdėmiai žvelgiu per savo langą į pro šalį, pirmyn ir atgal skriejančius paukščius. Jie skrodžia padangę. Tarp jų esama miesto paukščių – varnų bei balandžių; ir kitų – mažesnių bei šiek tiek judresnių. Deja, per mažai balandžių! Vargiai suspėju atpažinti mažiausius, jie skrajoja taip greitai, visai neketindami su manimi pasisveikinti! Klausiu savęs: kurgi yra jų buveinė? Jie šiek tiek atsikvepia tai vienur, tai kitur – ant antenų ar medžių šakose. Kur yra jų lizdas, kur jie nakvoja? Ar jie yra kūriniai laisvi kaip oras, laisvi būti čia, laisvi gyventi? Taip, man patinka jų laisvė. Aš taip pat norėčiau patirti šią laisvę – ne tam, kad judėčiau, bet kad pasilikčiau ir tuo gėrėčiausi.
* * *
Koks netikėtumas gauti Templetono premiją. Argi nestebina šis „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“, kuriems aš atstovauju, pripažinimas tarptautiniu mastu? Šis apdovanojimas mus iškelia aukštyn, kai mes esame pašventę savo gyvenimus vyrams ir moterims, esantiems pačiame dugne. Leisdamiesi žemyn mes pakylame į viršūnę, dangišką viršūnę, kuri yra paslėpta pačiuose vargingiausiuose ir labiausiai pažemintuose žmonėse. Vos prieš keletą amžių, ir netgi dar mažiau, į su negalia gimusius asmenis buvo žvelgiama kaip į gėdingą Dievo bausmę. Atsiminkime mokinių Jėzui užduotą klausimą, susijusį su neregiu iš prigimties: „Mokytojau, kas nusidėjo – jis ar jo tėvai – kad gimė neregys?“ Jėzus atsako, kad nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet per jį turi būti apreikšti Dievo darbai. Šis atsakymas mums padeda suvokti štai ką: jei skiriame laiko ir siekiame užmegzti ryšį su tais, kurie yra giliausiame dugne, jie mus daro žmogiškesniais, gydo nuo mūsų nesuvaldomo ego ir veda į Dievo dangų.
Tikiuosi, kad šis tarptautinis pripažinimas padės daugeliui žmonių atrasti „Arkos“ bei „Tikėjimo ir šviesos“ žinią. Tokią paprastą žinią! Užmegzdami draugystės ryšius su negalią turinčiais asmenimis, tą tikrą ryšį, kylantį iš įsiklausymo, švelnumo ir buvimo, tada mes atrandame žmogaus slėpinio esmę. Visi esame sukurti mylėti, save dovanoti, išgyventi tikrą visuotinę brolystę: kiekvienas asmuo yra mano brolis ir sesuo. Mylėti – tai atpažinti kiekvieno asmens vertę. Tapti labiau žmogišku – tai susitikti su silpnuoju, iš tiesų su juo susitikti, veidas į veidą, širdis į širdį, eiti link tų, kurie jaučiasi vieni, apleisti ir pažeminti. Iš šių žmonių besiveržiantis šauksmas žadina taip vadinamų „stipriųjų“ širdis. Esame perkeičiami, kai suvokiame, ką reiškia iš tiesų būti žmogiškiems.
* * *
Tarp proto negalią turinčių asmenų kai kurie tikrai gali tobulėti, dirbti visuomenėje ir susilaukti pripažinimo dėl to, ką yra pajėgūs daryti. Kitų negalios yra gilesnės ir jų vienintelis talentas yra bendrauti kūno, žvilgsnio, šypsenos dėka ir tokiu būdu ištarti: „Aš tave myliu“. Loikas, „Tikėjimo ir Šviesos“ įkūrėjas, į „Arką“ atvyko 1978 metais ir dabar yra 58-rių.
Jis yra mažo ūgio ir jūs pamanytumėte, kad jis ne vyresnis nei 10 metų: jo vienintelė kalba yra žvilgsnio kalba. Meilės ir bendrystės, pasitikėjimo kalba. Turime niekada nepamiršti šio pasaulio „Loikų“. Jie turi galią mus perkeisti ir pakviesti mus atsisakyti mūsų poreikio laimėti, kad galėtume pasilikti ir būti.
Man labai patinka šis Jėzaus palyginimas (Lk 14; Mt 22): Dievas surengė puotą, vestuvių pokylį ir šventines vaišes žmonijai – taikos ir brolystės ženklą. Tačiau pakviestieji, visuomenės pripažintieji, kurie save laikė svarbiais, atsisako atvykti į šventę. Jie pernelyg užsiėmę, pernelyg susirūpinę savo socialine padėtimi. Giliai sužeistas Dievas siunčia savo tarnus, kad šie eitų į visas gatves ir surinktų vargšus, luošuosius, neregius. Eitų link tų, kurie yra visuomenės periferijoje, kurie yra meilės elgetos ir atvestų juos į puotą, vestuvių vaišes, taikos ir bendrystės šventę. Jie turi tapti žmonijos išgydymo ženklu, kol pagaliau mūsų visuomenės taps broliškumo vieta.
* * *
Per pastaruosius mėnesius neapykantos sėklos taip pasklido po visą pasaulį, jog tai iš tiesų kelia nerimą. Melskimės, kad kuo daugiau žmonių taptų „taikdariais“ ten, kur jie yra. Savo brolystės prašyme Abdennour Bidar mums sako: „Šiandien mes turime istorinę galimybę pakeisti mūsų laikmetį pakeičiant žmonijos viziją… Ar ši brolystė iš tiesų tokia utopinė? Žmogus yra pašauktas siekti to, kas atrodo neįmanoma. Vien didžiausių idealų dėka žmogus pasiekė savo tikrąjį didingumą.“
* * *
Paskutinę mano buvimo ligoninėje dieną dangus yra nuostabiai mėlynas, šviečia saulė, paukščiai gieda savo laisvę. Šiaurinis pusrutulis švenčia pavasarį, naują gyvenimą, kuris pradeda trykšti. Linkiu jums džiugaus šventimo šiame pavasario atsinaujinime, laimingų Velykų su Prisikėlusiu Kristumi. Dėkoju kiekvienam, kurie parašėte man Templeton apdovanojimo ir įvairių švenčių progomis.
Meldžiuosi už visus, kurie šiandien kenčia, kurie jaučiasi vieniši, pažeminti; kad šią dieną jie išgyventų ramybės ir švelnumo akimirką. Prašau Dievo, kad suteiktų man nuolankią širdį, gebančią mylėti pažemintus žmones.
Pasilieku bendrystėje su kiekvienu iš Jūsų.
Žanas
P. S. po kelių poilsio dienų ir sėkmingai atliktos nedidelės operacijos, būdamas geros formos, sugrįžau į Trosly.
Noriu pradėti šį laišką ištardamas Tau didžiulį ačiū!
Tiek daug iš Jūsų man parašėte mano gimtadienio proga, taip pat linkėdami daug džiaugsmo ir ramybės „Arkos“ 50-mečio proga bei sveikindami su Jėzaus gimimu ir Naujaisiais Metais. Deja, negalėjau Jums atsakyti asmeniškai, tačiau šiuo laišku, net jei jis ir yra aplinkraštinis, norėčiau prabilti kiekvienam iš Jūsų asmeniškai:
Jaučiuosi esantis bendrystėje su Tavimi ir drauge su Tavimi meldžiuosi dėkodamas Dievui už viską, ką mums duoda.
Prasidėjus naujiems metams visada tikimės kažko naujo. Tai gili viltis, ne tik viltis, kad pasaulyje ir mūsų visuomenėse viskas ims klostytis geriau, kad sulauksime daugiau palaikymo, įsikurs daugiau bendruomenių, pagerės sveikata – vis daugiau ir geriau… Pagaliau tai viltis, kad į mūsų širdis įžengs nauja meilė. Ar mes nesitikime kažkokiu būdu būti išlaisvinti? Būti išvaduoti iš visko, kas mus uždaro, mūsų jausmų ar kaltės, negatyvių emocijų ir neįveikiamo potraukio laimėti bei būti geriausiais. Šiame išlaisvinimo ilgesyje esama vilties iš naujo atrasti tai, kas kiekviename iš mūsų yra giliausia: vidinį vaiką. Savo gelmėje visi mes esame vaikai, kuriems reikia būti mylimiems, būti džiaugsmo šaltiniu, išgyventi santykius, kupinus džiaugsmo, bendrystės ir abipusio artumo. Taip, mes visi trokštame būti išlaisvinti, trokštame atrasti naują gyvenimo šaltinį, išgyventi savo širdies bendrystę su Dievo širdimi.
Šiuo laišku norėjau Tau palinkėti labai „laimingų metų“, to linkiu visiems, kurie gyvena „Arkoje“, yra iš „Tikėjimo ir šviesos“ bei daugybei draugų!
Tegul šie naujieji metai būna tarsi naujas gimimas, kuriame mes atrastume naują meilę ir naują energiją. Melskimės drauge, kad būtų daugiau ramybės mūsų širdyse, bendruomenėse ir pasaulyje. Kad galėtume būti vyrais ir moterimis, pasirengusiais leisti griūti baimės užtvaroms, atsiveriant kitiems, kurie yra kitokie, tampant susitaikymo įrankiais ir švenčiant mums dovanotą gyvenimą.
Visi esame kupini džiaugsmo dėl 50 „Arkos“ gyvavimo metų. Prisipažinsiu, kad likau labai paliestas šių augimo ir gyvenimo metų bei šventinių renginių, kuriuos išgyvenome kiekvienoje iš mūsų bendruomenių ir kiekvienoje iš šalių.
Gegužės mėnesį dalyvavau dideliame šventiniame renginyje, kuris vyko Paray-le-Monial‘yje (Prancūzijoje), apie tai Jums šiek tiek pasakojau paskutiniame savo laiške. Šioje piligrimystės vietoje susirinkome apie 2000 asmenų iš „Arkos“, giedodami džiaugsmo giesmes galėjome iš naujo išgyventi savo istoriją.
Tada rugsėjo 27 d. Paryžiuje esančioje Respublikos aikštėje įvyko didžiulis susitikimas. Susirinko 7000 „Arkos“ bei „Tikėjimo ir šviesos“ narių ir draugų. Čia buvo ir Philippe Pozzo di Borgo, turintis labai sunkią negalią, kurį daugelis pažįsta iš filmo „Neliečiamieji“. Philippe, kuris sėdi vežimėlyje ir kurio gyvenimas perpildytas kentėjimų, unikaliu būdu kalbėjo apie draugystę, džiaugsmą ir viltį. Kartu su dainininku Grégoire mes klausėmės ir įsijungėme į jo labai paprastą dainą: „allez, venez et entrez dans la danse“ („eikite, ateikite, ir įsijunkite į šokį“). 5000 iš mūsų žygiavome Sevostopolio bulvaru, žinoma, Paryžiaus merui leidus, mat dėl mūsų teko sustabdyti eismą. Žmonės, kurie matė mus praeinančius, galvojo, kad mes dalyvaujame demonstracijoje, ptrotestuodami prieš kažką. Mes jiems sakėme, kad skelbiame vien džiaugsmą, trykštantį iš buvimo drauge.
Spalio pradžioje Trosly bendruomenė tris dienas šventė ir šioje šventėje dalyvavo po du atstovus iš pirmosios kiekvienoje šalyje įsikūrusios „Arkos“ bendruomenės. Porą sudarė negalią turintis asmuo ir asistentas. Šie 70 asmenų atvyko iš tolimų kraštų: Naujosios Zelandijos, Australijos, Japonijos, Indijos, Filipinų. Lotynų Amerikos, Šiaurės Amerikos, Afrikos ir, žinoma, iš visų Europos šalių. Vyko tarptautinė šventė – tai buvo ir dėkojimo metas. Christine Mc Grievy nuostabiai suorganizavo šią itin gražią šventę. Paskutinę dieną mūsų buvo 560 asmenų, visi susirinkome didžiulėje palapinėje dalintis šventinėmis vaišėmis. Įsivaizduojate, koks džiaugsmas!
Gruodžio 8 d. šventė tęsėsi, kai Jean‐Pierre Crépieux – ketvirtas asmuo, priimtas „Arkoje“ Trosly‐Breuil jos kūrimosi pradžioje – buvo priimtas Eliziejuje, prezidento rūmuose. Kartu su kitais 7 „didžiais asmenimis“ iš François Hollande rankų jis gavo garbės apdovanojimą. Prezidentas savo kalboje ypač šiltai minėjo Jean-Pierre. Kai kurie iš mūsų lydėjome jį šios gražios ceremonijos metu: dalyvavo atstovai iš Ambleteuse įsikūrusių bendruomenių (kur jis gyvena nuo 1972 m.), iš Trosly (kur jis atvyko 1964 m.) ir iš visos Prancūzijos. Žinoma, Philippe Seux taip pat buvo čia. Prancūzijos žiniasklaida daug kalbėjo apie Jean-Pierre ir „Arką“! Jean-Pierre yra pirmasis proto negalią turintis asmuo, gavęs šį garbės apdovanojimą. Jo dėka kai kurie asmenys pradeda nauju žvilgsniu žvelgti į negalią turintį žmogų.
Pasibaigė jubiliejiniai „Arkos“ metai, atšventėme Kalėdas ir Naujuosius metus, dabar iš naujo prasideda kasdienis gyvenimas, kupinas savo džiaugsmų ir skausmų. Ačiū Dievui, kuris sergi mus, ačiū kiekvienam ir visiems, kurie dalyvavo ir dalyvauja šios po visą pasaulį pasklidusios šeimos gyvenime. Ačiū daugybei asmenų, kurie patyrė išlaisvinimą iš savo baimių ir sunkumų mylėti bei atsiverti kitiems.
Šis suvokimas, kad kiekvienas asmuo yra svarbus – kokia bebūtų jo kultūra, religija, amžius, regima ar neregima negalia, seksualinė orientacija – yra didžiulės pažangos ženklas. Ši kiekvieno asmens vertingumo vizija glūdi pačiose „Arkos“ ištakose: kiekvienas asmuo yra brangus. Tačiau mūsų epochoje mes galime pamiršti, kad asmuo yra brangus ir toks yra ne dėl savo asmeninių sėkmių, bet dėl bendrystės ryšių su kitais asmenimis; mums reikia kitų, kad būtume tikrais žmonėmis. Kad taptume atsakingi ir atsivertume kitiems draugystės ryšyje, reikia mokėti gyventi su kitais šeimoje ar bendruomenėje. Bendruomenė nėra grupė žmonių, užsidariusių savyje ir manančių, kad yra geriausi. Tai grupė vyrų ir moterų, norinčių išmokti mylėti ir atverti savo širdį kitiems. Galbūt kiekvienas iš mūsų galime mokytis labiau priimti kaimynystėje gyvenančius žmones, ypač tuos, kurie yra vieniši.
Bendruomenė yra meilės, atleidimo ir susitaikymo mokykla. Tai reiškia, kad visi turime būti perkeisti, išlaisvinti iš savo užsidarymo, neįveikiamų potraukių ir prievartos, iš baimių ir išankstinių nuostatų.
Norėčiau pasidalinti su Jumis malda, kurią parašė mano sesuo Teresė, būdama 80-ties. Tai tarsi testamentas, kurį ji mums paliko:
Tegul engiamieji
Ir tie, kurie juos engia,
Vieni kitus išlaisvina.
Tegul asmenys, turintys negalią,
Ir tie, kurie mano, kad tokie nėra,
Padeda vieni kitiems.
Tegul tie, kam reikia būti išklausytiems,
Paliečia širdis tų,
Kurie yra pernelyg užsiėmę.
Tegul benamiai atneša džiaugsmą
Tiems, kurie nenoriai
Atveria savo duris.
Tegul vienišieji išgydo
Širdis tų, kurie mano,
Kad jų pačių jiems pakanka.
Tegul vargšai suminkština
Turtingųjų širdis.
Tegul tie, kurie ieško tiesos,
Teikia gyvenimą tiems,
Kurie yra patenkinti ją atradę.
Tegul mirštantys, kurie nenori mirti,
Būna paguosti tų,
Kuriems sunku gyventi.
Tegul meilės nepatyrę
Atveria širdis tų,
Kurie nemoka mylėti.
Tegul kaliniai atranda
Tikrą laisvę
Ir išlaisvina kitus iš baimės.
Tegul tie, kas nakvoja gatvėse,
Pasidalina savo švelnumu su tais,
Kurie negali jų suprasti.
Tegul alkstantys nuima
Šydą nuo akių tiems,
Kurie nealksta tiesos.
Tegul gyvenantys be vilties
Nuskaidrina širdis savo brolių ir seserų,
Bijančių gyventi.
Tegul silpnieji suglumina stipriuosius
Ir juos išgelbsti.
Tegul atjauta įveikia
Prievartą.
Tegul taikdariai, vyrai ir moterys,
Išklaido smurto debesis.
Tegul prievarta liaujasi
Ir nepaliečia tų, kurie yra visiškai trapūs.
Tegul mes visi būsime perkeisti.
Amen
Ši malda puikiai perteikia tai, kas yra „Arka“ ir atspindi tai, ką prieš kelias savaites Trosly kalbėjo Lytta Basset. Ši šveicarė teologė ir psichoterapeutė atvyko mums pasakyti, kaip yra svarbu, kad į kiekvieną žmogišką būtybę būtų žvelgiama geranoriškai ir švelniai. Tada kažkas paklausė: kaip mes galime būti švelnūs su džihadistais! Ji atsakė: „Svarbu melstis už kiekvieną iš jų, kad jų tikrasis žmogiškumas išryškėtų ir neliktų uždarytas beprotiškoje prievartoje“. Svarbu, kad mes visi būtume perkeisti ir kad atvertume savo širdis kitiems.
Apkabinu Tave ir prašau Tavęs melstis už mane ir mus visus. Tegul Dievas ir toliau mus perkeitinėja.
Žanas
Brangūs draugai,
Tiek daug iš jūsų parašėte man tuo metu, kai mirė mano brolis Benediktas, o po mėnesio – ir mano sesuo Teresė. Ačiū, ačiū už jūsų meilę, gerumą ir atjautą. Mane palietė tai, kokia didelė yra mūsų šeima, pasklidusi po visą pasaulį. Tai tie, kuriuos Benediktas su meile ir Dievo išmintimi nešiojo savo širdyje, ir tie, kurių būta arti Teresės, kuri buvo kupina išminties pripildytos kompetencijos, švelnios meilės, nuostabaus humoro jausmo ir užkrečiančio juoko, taip pat tai ir visi ją pažinoję „Arkos“ bei „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių nariai. Man atrodė beveik normalu, kad Teresė mus paliko, iškeliavus Benediktui. Jis buvo jos atrama per visus metus, kuriuos ji praleido Mažųjų vargšų seserų globojamuose senelių namuose. Kiekvieną Sekmadienį, o gal ir dažniau, jis jai skambindavo telefonu, jis buvo jos šviesa, jos paguoda ir prisikėlimo viltis. Tad nenuostabu, jog ji troško ir meldė, kad galėtų sekti paskui jį. Ji tą padarė labai greitai!
Turėjau galimybę kalbėtis su Benediktu telefonu, kai jis gulėjo netoli vienuolyno įkurtoje ligoninėje, Kanadoje.
Paprašiau jo, kad jei jo būklė pablogėtų, jis būtinai manęs sulauktų. Jo mirties dieną budėjau prie jo lovos. Jis gulėjo, jo veidą puošė švelni šypsena, net kančios metu teikianti gyvenimą tiems, kurie yra greta jo. Ištisus 68 metus jis buvo švelnus ir šventas vienuolis, ieškantis Dievo ir spinduliuojantis Jo artumą. Vieną akimirką – o švelnusis žmogus – jis padavė man savo ranką ir taip mes pasilikome, drauge melsdamiesi tol, kol jis išleido paskutinį atodūsį ir jo širdis sustojo. Nepajėgiau sulaikyti ašarų, jo gydytojas duodavo man Kleenex tabletes vieną po kitos. Nenorėjau pasitraukti iš šios ramybės kupinos vietos, šio abipusio maldingo artumo, bet turėjau tą padaryti, nes jis persikėlė iš vieno šio regimo gyvenimo upės kranto į kitą. Šydas tarp to, kas regima ir neregima, yra toks plonas ir lengvas. Visą savo gyvenimą jis laukė šios akimirkos ir susitikimo su Tuo, kurį mylėjo ir kuriam pašventė visą savo gyvenimą. Jis perėjo į kitą krantą. Ačiū tau, didysis broli! Dabar turiu toliau gyventi savo gyvenimą šioje pusėje.
…jis persikėlė iš vieno šio regimo gyvenimo upės kranto į kitą.
Po mėnesio Teresė parkrito savo kambaryje Londone ir buvo nuvežta į ligoninę, kurioje pati ilgus metus dirbo gydytoja. Ją gydžiusiam gydytojui buvo sunku suvokti jos troškimą prisijungti prie Benedikto. Teresė, kuri taip nuostabiai ir švelniai gydė šimtus žmonių, paskutinius savo gyvenimo mėnesius buvo stebėtinai gražiai palydima gydytojo, kuris ją pažinojo ir mylėjo, besidarbuojančią paliatyvios slaugos pasaulyje. Tai jis pasiūlė ją nuvežti pas Mažasias vargdienių seseris.
Jos laidotuvės buvo nuostabios. Drįstu ištarti, jog tai buvo tarsi šlovingas apvainikavimas visų metų, kai ji troško ir darbavosi dėl vienybės tarp bažnyčių. Laidotuvių Mišios, kurias aukojo Tėvas David Stanley, vyko Anglikonų Kenterberio Katedroje, jose dalyvavo daugybė jos draugų ir žmonių iš „Arkos“ bei „Tikėjimo ir šviesos“. Ji buvo palaidota mažosiose kapinaitėse Bartfrestone, kur 1974 m. ji pradėjo pirmąją „Arkos“ bendruomenę Jungtinėje Karalystėje. Ji atgulė poilsio čia, kur jau ilsisi jos pirmieji į bendruomenę priimti ir jau į Amžinuosius namus iškeliavę asmenys.
Teresė buvo nuostabi moteris, atjaučianti ir mylinti, labai kompetentinga gydytoja. Ji tiek daug davė ne tik Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Europoje jos pačios įkurtoms ar koordinuotoms „Arkos“ bendruomenėms, bet ir visoms mūsų bendruomenėms. Ji stengėsi, kad mūsų bendruomenės būtų augimo ir priėmimo vietomis, kur būtų priimami ne tik asmenys, kuriuos derėjo priimti dėl jų trapumo ir pažeidžiamumo, bet taip ir tie, kurie atvykdavo gyventi drauge su jais. Jos širdis troško visų krikščionių ir visų žmonių vienybės. Štai jos gyvenimo ir jos kančios giesmė: „Tegul visi bus viena“.
„Arkai“ sukako 50 metų! Per visus šiuos metus mus vedė švelni Dievo ranka. Taip, „Arka“ yra Dievo darbas. Dievas trokšta vienybės, jis trokšta, kad į asmenis, kurie taip dažnai yra atsumiami ir paliekami nuošalyje dėl jų negalios, mūsų visuomenės, bažnyčios ir religijos žvelgtų kaip į vertingus ir svarbius. Jie gali tiek daug ko mus išmokyti apie tai, ką reiškia būti žmogumi, jie nesistengia būti laimėtojais, verčiau jie yra tie, kurie suburia žmones į džiaugsmo ir gyvenimo bendruomenes. Atstumti asmenys mus kviečia mylėti ir atverti mūsų širdis kiekvienam asmeniui, nepaisant jo skirtingumo ir netgi būtent dėl šio skirtingumo. Jie mus kviečia leisti sugriauti mūsų išankstines nuostatas, dėl kurių į kai kuriuos asmenis žvelgiame kaip į svarbius, o į kitus žiūrime iš aukšto. Jie mus kviečia visus drauge keliauti vienybės mūsų didelėje žmonijos šeimoje link. Taip, „Arka“ yra Dievo darbas. Dėkoju už švelnią Dievo ranką, kuri mus vedė Trosly, pradedant nuo Rafaelio ir Filipo prie daugybės kitų asmenų visame pasaulyje, gyvenančių meilėje ir šventimo dvasioje.
Gegužės mėnesį 2000 iš mūsų susirinkome Pranzūzijoje (Paray-le-Monial) dėkoti už mūsų istoriją ir už šią mus vedusią, gerumo kupiną Dievo ranką. Birželio mėnesį kiekviena bendruomenė aplankė kitą „Arkos“ bendruomenę ir kartu šventė vienybę bei dėkojo. Rugsėjo 27 d. daugelis iš mūsų susirinksime Paryžiaus gatvėse dainuoti, šokti, švęsti ir dėkoti už pačius silpniausius, kurie teikia gyvybę ne tik mums, bet taip pat ir daugeliui kitų. Galiausiai rugsėjo pabaigoje į Trosly suvažiuos po du asmenis iš kiekvienoje šalyje įkurtos pirmosios „Arkos“ bendruomenės – kartu švęsime ir dėkosime Dievui už taikos darbą, kuris yra „Arka“.
Mano viešnagė Orvalo vienuolyne, o prieš tai Cognac‘o Karmelyje, kuriame seserys jau beveik 40 metų meldžiasi už „Arką“ bei „Tikėjimą ir šviesą“, buvo kupina švelnumo ir tylos. Be telefono, be vizitų. Leidau sau panirti į tylą – tylą, kuri yra pilnatvė, tylą, kuri formuoja mano širdį, tylą, kurioje galiu nebijodamas ir nebėgdamas atrasti savo trapumą, bet taip pat ir susitikti Tą, kuris mane gydo, Jėzų. Taip, tai Dievas gydo mano dvasią ir širdį bei kviečia mane į vidinę ramybės pilnatvę.
Noriu ir toliau tęsti savo kelionę, augdamas meilėje…
Švenčiu savo 86-ąjį gimtadienį. Kiek gimtadienių man dar liko? Pamatysime. Šią akimirką noriu tęsti savo kelionę, augdamas meilėje ir priimdamas save tokį, koks esu, su visais mano silpnumais ir dovanomis, tęsti savo kelionę į galutinę šventimo buveinę Dievo širdyje. Vis labiau ir labiau suprantu, kaip menkai temoku melstis. Galbūt visa, ką galiu padaryti, tai atsiduoti Jėzui ir laukti Jo švelnaus atėjimo.
Būdamas čia dar kartą perskaičiau gražiąją Frances Young, metodistų pastoriaus, ir Artūro, turinčio sunkią negalią, mamos parašytą knygą. Tai jos istorija ir Artūro istorija. Dar daugiau, tai puiki teologija, besiskleidžianti neįgalių žmonių tikrovėje: jų gyvenimo ir pašaukimo prasmė, žvelgiant Dievo žvilgsniu, netekties prasmė ir kelias Dievo link. Daugybę metų Frances Young ir David Ford buvo artimi „Arkai“ bei „Tikėjimui ir šviesai“. Jie mums padėjo parinkti žodžius ir atrasti prasmę tame, kuo mes gyvename. Knyga vadinasi „Artūro kvietimas“ ir yra išspausdinta Londone.
Paskutines šio ilgo laiško eilutes rašau iš pajūrio Ambleteuse vietovėje. Draugai mums, man ir Odilei (ačiū, Odile, kad rūpiniesi manimi ir saugai, kad nenukrisčiau), paskolino savo namą; tai puiki vila, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą ir paplūdimį, skalaujamą bangų. Jūra plaukiantys laivai ir drauge su vėju sklandančios arba atkakliai prieš vėją sau kelią skinančios žuvėdros, ir žinoma, rėksmingas jų klyksmas: “Ke-eh ar kiau…” Saulė, kaip ir debesys, tai pasirodo, tai išnyksta. Nuostabu regėti, kaip paplūdimys tampa vaikų rojumi! Čia ypatingu būdu Dievas apreiškia savo artumą per kūrinijos spindesį. Jūra, genama nuolatinio judėjimo, atrodo tai rūsti, tai švelni. Visa čia tampa kvietimu mąstyti apie Dievo didybę ir mažumą, kur susivienija ir tai, kas didu, ir tai, kas maža. Dabar turiu palikti šią vietą ir sugrįžti į savo rekolekcijų, susitikimų ir maldos kupiną gyvenimą Trosly.
Su dėkingumu
Žanas
P.S. Daugiau naujienų ir leidinių: mano knyga “Tylos ašaros” (“Tears of Silence”), pirmą kartą išleista 1970 m., buvo perspausdinta Toronte Anansi spaustuvės (Anansi Press) su naujomis nuotraukomis, padarytomis Jonathan Boulet-Groulx, ir bus spalio mėn. iš naujo išleista.
Taip pat Šv. Jono Evangelijos video, filmuotų Izraelyje ir Palestinoje, yra prieinami anglų kalba. Juos įmanoma įsigyti per Francisca Media.
Taip pat maža knygelė, kurią parašėme John Swinton ir aš apie psichikos sveikatos teologiją. Knyga vadinasi “Psichikos sveikata” (Mental Health).
Brangūs Draugai,
„Gimti ir atgimti kasdien, nepaisant visų mūsų sužeistame pasaulyje patiriamų sunkumų ir nestabilumo.“
Kalėdos – tai gimimo ir vilties šventė. Kalėdos – tai šviesa ilgų tunelių gale. Prieš 2000 m. Angelai Betliejuje paskelbė didžią žinią, džiaugsmą visai tautai: Gelbėtojo, Jėzaus, kurio vardas reiškia „Dievas gelbsti“, gimimą. Dar prieš du amžius Pranašas Zacharijas kalbėjo apie tą, kuris turės ateiti ir skelbs taiką visoms tautoms. Izaijas bylojo apie vaiką, gimsiantį tam, kad visur sėtų ir sodintų teisingumą, „tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei.“
Ši taikos viltis slypi kiekvieno šios žemės vyro bei moters širdyje. Taika, taika, taika! Taika širdyje, taika šeimose, taika kiekvienoje tautoje, taika tarp tautų. Ši taika bus įmanoma tada, kai mes visi kitame, o ypač tuose, kurie yra kitokie, matysime tai, kas gražu, gera ir tikra, visa tai, kas kyla iš Dievo. Ar mano geras žvilgsnis, kuris neteisia, gali perkeisti priešą į draugą?
Kad tai įvyktų, mano akmeninė širdis turi būti perkeista į kūninę. Akmeninė širdis atsiranda dėl baimės. Ar baimė nėra didysis taikos priešas?
„Arka“ bei „Tikėjimas ir šviesa“ trokšta būti tarp tų vietų, kuriose dėl baimės suakmenėjusios širdys būtų perkeičiamos į kūnines ir jautrias širdis. Mūsų bendruomenės yra tikra mokykla, kurioje mes išmokstame mylėti ir gyventi švelnumu. Jose regimą negalią išgyvenantys asmenys bendruomeninio gyvenimo dėka yra perkeičiami, tą patį patiria asistentai, draugai ir kaimynai, kurie turi mažiau regimas negalias. Švelnus Marijos-Žo didelių akių žvilgsnis ir jos didžiuliai gyvenime patiriami sunkumai perkeičia tuos, kurie prie jos prisiartina ir išdrįsta su ja susitikti.
Mūsų bendruomenės, suburiančios be galo skirtingus žmones, yra kviečiamos tapti perkeitimo, taikos ir vienybės vieta. Daugelis asistentų išgyvena gilų vidinį perėjimą iš galvos į širdį. Dažnai galvoje esama nepajudinamų įsitikinimų. Tas, kuris veikia remdamasis galva, save laiko viršesniu už kitus: jis turi žinių ir nori įvesti tvarką ten, kur viešpatauja netvarka. Tasai, kuris veikia vadovaudamasis širdimi, apšviestas tikros meilės, pirmiausia nori išgyventi santykį, o čia mes visada esame vargšai ir vis iš naujo atrandame savo vargingumą. Santykis reikalauja įsiklausymo, palaikančio žvilgsnio, užgimstančio pasitikėjimo, kančios ir kito asmens poreikių supratimo, kylančio iš pagarbos kito asmens istorijai.
Žinoma, mūsų pasaulyje esama siaubingo susiskaldymo, žmones vienus nuo kitų skiria sienos. Baimė sukuria šias atskiriančias sienas. Atsiskyrimas veda įtarimų link. Įtarimai įžiebia neapykantą. O iš neapykantos kyla karai.
Ši mūsų trokštama taika atrodo tokia nepasiekiama. Pranašystės apie vilką ir avinėlį atrodo tokios tolimos.
Užuot pernelyg daug dėmesio kreipę į laikraščių antraštes, kuriomis taip dažnai pranešama apie nelaimes, įsiklausykime į vyrus ir moteris, kurie, naudodamiesi mažais dalykais, kasdienio atleidimo gestais, sėja taiką. Ruandos genocido metu atsirado hutų, kurie, rizikuodami savo gyvybe, slėpė tutsius. Visai prieš pat mirtį Etty Hillesum sakė: „Norėčiau būti balzamas ant daugelio žaizdų“. Esama izraelitų, kurie palaiko ryšį su palestiniečiais ir drauge su jais ieško dialogo bei supratimo kelių. Izzeldin Abuelaish, kai Gazoje buvo nužudyti jo vaikai, pareiškė: „Aš atsisakau nepaykantos“.
Taip pat esama jaunų žmonių, kurie mokyklose besireiškiančios prievartos akivaizdoje išmoksta būti taikdariais. Atsiranda vis daugiau vyrų ir moterų, kurie pasirenka neprievartos keliu spręsti konfliktus, atremdami smurtą švelnumu.
Patrick Mathias (Patrikas Matijas), kuris 22 metus tarnavo mums kaip psichiatras, apie švelnumą kalbėdavo kaip apie didį žmogiško brandumo ženklą: „Žvelk, klausyk, priimk kitą asmenį pagarbiai ir švelniai“. Švelnumas išlaisvina ir teikia gyvybę. Stipriausias švelnumo ženklas yra ant motinos rankų supuojamas vaikas. Etty Hillesum sakydavo, jog mums reikia suvokti, kad esame paslėpti Dievo rankose.
Šiomis Kalėdų dienomis man patinka iš naujo skaitytį Gerąją Naujieną, paskelbtą vargšams. Ar taika nebūtų lengviau pasiekiama, jei mes, užuot grūmęsi norėdami daugiau uždirbti ir įsigyti, nukreiptume savo jėgas ir energiją kurdami santykį su atstumstaisiais ir marginalais, nustumtais į visuomenės pakraštį, įkalintais liūdesio kupinose vietose? Mūsų turtingos visuomenės akina mus leisti pinigus dovanoms ir prabangiam maistui. Gera yra drauge švęsti šventes, drauge džiaugtis ir išgyventi vienybės troškimą. Švęsti Kalėdas – tai švęsti viltį. Drauge tai reiškia susitikti su tais, kurie nešvenčia.
Man patinka vis iš naujo skaityti senąjį poetą, Tagorę, kuris buvo taikos vyras ir Dievo ieškotojas:
„Išdidumas niekada negali prisiartinti prie tavęs, kuris vaikštai apsirengęs nuolankiųjų drabužiu tarp pačių vargingiausių, pažemintųjų ir paklydusių.
Manoji širdis negali atrasti kelio, vedančio į tave, kuris pasilieki su tais, kurie yra vieni tarp pačių vargingiausių, pažemintųjų ir paklydusių“.
(Gitanjali No. 10)
Loroziaus name jaučiuosi gerai. Esu laimingas gyvendamas arti Fermos koplyčios, galėdamas būti arti Jėzaus. Laimei, Odilė rūpinasi manimi, mano sveikata ir daugeliu kitų dalykų. Lapkričio mėnesį buvau nuvykęs į Italiją (aš, kuris daugiau nebekeliauju!), ten skaičiau konferenciją 700 Romos vyskupijos kunigų. Pasakiau jiems, kad svarbu yra evangelizuoti vargšus, bet dar svarbiau – leistis jų evangelizuojamiems, skirti laiko, kad atsisakytume galvoje gimusių įsitikinimų tam, kad galėtume gyventi su jais iš širdies į širdį. Tuo metu galėjau apkabinti Benediktą XVI ir būti jo apkabintas. Jis yra kaip nuolankus ir skaidrus avinėlis. Patyriau didelį džiaugsmą galėdamas išgyventi šį susitikimą drauge su Patrick Fontaine (Patriku Fontenu).
Melskitės už mane, kad nuolankiai įžengčiau į Kalėdų džiaugsmą ir švęsčiau viltį.
Ypatingai melskimės už mūsų „Tikėjimo ir šviesos“ bei „Arkos“ brolius ir seseris Sirijoje.
Dėkoju už Jūsų atvirukus ir palinkėjimus. O labiausiai dėkoju už šią bendrystę, kuri mus vienija didžioje viltyje, nepaisant viso mūsų pasaulyje regimo skausmo ir netikrumo.
Laikau jus priglaudęs prie savo širdies – Žanas
2012 m. gruodis, Trosly
Brangūs draugai,
Vieni metai baigiasi, kiti prasideda. Rugjūtis yra tarpinis mėnuo. Jis skirtas Dievui. Nuaustas iš maldos, skaitymo, poilsio, pasivaikščiojimų miške. Tai nereiškia, kad kiti mėnesiai nėra skirti Dievui. Jie – taip pat, tačiau kitu būdu: atrandant Jį kituose žmonėse ir kasdieniuose susitikimuose su asmenimis, su kuriais gyvenu jau 48 metus. Atrandant Dievą meilės pripildytame buvime, kuriam įkvepia šv. Pauliaus meilės vizija. Jis sako, jog meilė „yra kantri, tarnaujanti, nepavydi, ji nesipuikuoja. Nesielgia neteisingai, neieško savo naudos, ji niekada nesibaigia, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“. Jis užbaigia šitaip: „meilė viską atleidžia, viskuo tiki, viskuo viliasi, viską ištveria“. Mano Dieve, kokia graži ir reikli yra meilė! Norėčiau būti kasdien jos vedamas, bet, deja, taip nėra. Meilė yra šviesa, įkvėpimas, troškimas. Tačiau kasdieniame gyvenime ji ne visada glūdi mano širdyje ir mano veiksmuose. Taip dažnai aš iškeliu save į pirmąjį planą, esu nekantrus, labiau linkstu vadovauti nei paklusti. „Arkoje“ aš atradau visą manyje slypinčią prievartos galią ir savo gebėjimą slopinti kitus bei nustumti juos į pašalę. Būtent dėl to man ir reikalingas rugpjūčio mėnuo, kad atsinaujinčiau ir prisikelčiau Dievo artumoje. Man taip reikia, kad Dievas perkeistų mano akmeninę širdį į kūnišką širdį ir kad apgyvendintų manyje savo Dvasią. Aš vis dar turiu dirbti su savimi.
Rugpjūčio pradžioje dalyvavau rekolekcijose apie „atvirumą kontempliacijai“, kurias vedė vengrų jėzuitas. Jos buvo apie tai, „kaip priimti Dievo artumą ir jame pasilikti“ ilgą laikotarpį. Tėvas Toma Filipas (Thomas Philippe) išmokė mane melstis, kai 1950 m. palikau karinį jūrų laivyną. Jis man pasakė: „įženk į Dievo artumą ir jame pasilik“. Rekolekcijos Fermoje taip ir vyko: reikėjo įžengti į Jėzaus artumą ir jame pasilikti. Tai buvo tylos ir nuskaistinimo laikas. O dabar tai tęsiasi čia, Orvalo vienuolyne, į kurį jau 25 metus atvykstu rugpjūčio mėnesiais.
Taigi atvykau čia rugpjūčio 11 d. ir pirmiausia buvau sutiktas nesuskaitomos daugybės kregždžių, kurios tai kilo į dangų, tai leidosi žemyn. Jos žaidė, giedojo, sava kalba pasakojo visokias juokingas istorijas, o virš viso to – jos šlovino ir garbino Dievą. Kokia graži yra gamta, koks gražus gyvenimas. Po susitikimo su paukščiais manęs laukė susitikimas su Dievui garbę giedančiais vienuoliais. Jų giesmė sujungia žemę ir dangų. Šie vienuoliai yra tokie gražūs ir ištikimi, pasišventę maldai ir Jėzaus įkvėptam gyvenimui.
Jau galėjote nuspėti, kad man čia gera: buvimas čia teikia poilsį ir atnaujina. Nėra nei telefono, nei apsilankymų. Tai laikas, skirtas gyventi su Dievu, Jo artumoje.
Jau minėjau, kad man dar toli iki tokios meilės, apie kurią kalba Paulius, ir kuri vienintelė suteikia prasmę visatai, žmogaus gyvenimui, Arkai ir Evangelijai. Arka yra gera augimo meilėje mokykla. Daugybė kasdienių situacijų moko kantrybės. Kaip žinote, kantrybė – tai gebėjimas harminingai gyventi su žmonėmis, kurie kartais (o kai kurie ir dažnai) yra nepakeliami, mus erzina ir t. t.
Šv. Paulius sako, kad netgi jei mes įgytume visą žmogišką ir teologinį pažinimą, net jei turėtume tokį tikėjimą, kad įstengtume kalnus kilnoti, netgi jei visa, ką turime, išdalintume vargšams, tačiau neturėtume meilės, kuri viską atleidžia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, taigi tada visi šie dalykai, kurie atrodo tokie „dieviški“ iš tiesų būtų niekas; tada būtume vien triukšmą keliantys cimbolai. Vien meilė turi vertę.
Silpniausi ir pažeidžiamiausi asmenys, kuriuos priimame Arkoje beiTikėjime ir šviesoje, yra ypatingi mokytojai. Gyventi su jais yra malonė. O jų kartais toks radikalus neturtas man atskeidžia mano paties radikalų neturtą: mano baimes, man kylančius sunkumus švelniai mylėti. Ryšiai, siejantys mane su kiekvienu asmeniu, yra atvėrę mano širdį, jie stiprina mano meilę, kurios dėka kantrybės ir kitokie reikalavimai (taip pat ir situacijos, kai viską tenka ištverti) tampa lengvesni ir šviesesni. Viskas tampa įmanoma mus siejančių emocinių ryšių, bendruomenės ir profesionalų palaikymo, o labiausiai Šventosios Dvasios dėka. Tai nepanaikina lengviau ar sunkiau pakeliamo nuovargio, kovos ir drąsos nuosmukio akimirkų. Toks gyvenimas. Gyvenimas su tais, kurie dažnai yra laikomi žemiausiais iš žemiausių, man padeda atrasti iš Dievo trykštantį džiaugsmą.
Rašydamas šį laišką sužinojau, kad gulėdama ligoninėje Natali (Nathalie) užmigo Dievo rankose. Ji buvo sulaukusi 59-erių. Jos mirtis mane giliai palietė. Mylėjau ją. Mus siejo švelnus ryšys. Ji buvo silpno intelekto, akla, vienuose iš mūsų namų ji pragyveno 38 metus. Natali buvo gerumo ir švelnumo švyturys. Būdama akla, ji išmoko ir leidosi būti vedama, bet taip pat ji vedė mane ir padėjo man. Jos iškeliavimas, kuris nebuvo netikėtas, mat diena iš dienos ji regimai silpo, yra malonė visai bendruomenei. Kokia dovana buvo taip ilgai keliauti drauge su ja. Ji buvo tokia tyra, šviesi, skaidri. Ji buvo viena iš tų mažutėlių, kurių akivaizdoje Jėzus sušuko iš džiaugsmo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“.
Būdamas čia, Orvale, galėjau atverti duris ir šiek tiek labiau pažinti musulmonų religiją, ypač sufizmą. Kristiano de Šeržė (Christine de Chergé) ir kitų dėka galėjau įvertinti kai kuriuos šios religijos aspektus. Didelis buvo mano neišmanymas, ir jaučiu, kad mūsų laikmečiu negalime užsisklesti neišmanyme bei prietaruose. Suvokiu, kad neišmanymas veda į baimę, o iš baimės kyla atmetimas, panieka, konfliktai, getai, pranašumo jausmas, o galiausiai – troškimas atsikratyti kitais žmonėmis. Ar ne taip ilgą laiką buvo elgiamasi su negalią turinčiais asmenimis? Taip greitai mes pradedame juos ignoruoti, nenorime su jais susitikti, o tada juos atmetame ir stengiamės jais atsikratyti. Akivaizdu, kad būdamas čia turiu pernelyg mažai laiko, kad užpildyčiau savo neišmanymo spragą, susijusią su musulmonų religija. Svarbiausia man yra pagilinti savąjį tikėjimą ir leistis būti Dievo perkeistam. Šiek tiek skaičiau apie sufizmą ir buvau paliestas. Tarp jų būta vyrų ir moterų, kurie troško pažinti Dievą, gyventi veidas į veidą su Juo, nuolankiai Jį mylėti, garbinti ir šlovinti (Rebi‘s, 8 amžius).
Hallaj‘us (9 a. pab.) rašė: „Visa savo esybe, o Švenčiausiasis , panyru į Tavo meilę. Tu apsireiškei tokiu būdu, kad man atrodo, jog manyje nėra nieko, išskyrus Tave“. Žinoma, islamas nesisuka vien apie šventuosius, kaip ir krikščionybė. Jame taip pat esama liaudies pamaldumo, esama institucijos su savais įstatymais, yra ir ekstremistų – tuos dalykus sutinkame visose religijose.
Spalio mėnesį pasirodys nauja mano parašyta knyga, šiek tiek kitokia knyga „Laikų ženklai Vatikano II susirinkimo šviesoje“ („Les signes des temps à la lumière de Vatican II“). Ši knyga paremta keletu mano teiktų interviu. Ji jau išleista Italijoje. Albinas Mišelis (Albin Michel), vienas iš leidėjų Paryžiuje, atrado ją ir panoro, kad ji būtų išleista Prancūzijoje, įvedus kai kuriuos pakeitimus ir pataisymus. Štai keletas šios knygos skyrių pavadinimų, kurie suteiks šiokios tokios nuovokos apie jos turinį: „Nuo nusižeminimo iki nuolankumo, nuo normalizacijos iki perkeitimo, nuo atskyrimo iki susitikimo, nuo galios iki autoriteto, nuo izoliacijos iki bendruomenės, nuo paslapties iki slėpinio“. Tai apmąstymai įvykių, kuriuos man teko išgyventi ir kuriuos mes išgyvename mūsų visuomenėje, kurioje mūsų tyko pavojus prarasti suvokimą, ką reiškia būti žmogumi, kurioje silpnieji yra engiami. Atmesdami savo pačių silpnumą ir mažumą mes atmetame save pačius. Mums gresia pavojus gyventi vadovaujantis savo netikruoju aš: troškimu būti geriausiu, noru, kad mus lydėtų aplodismentais, troškimu pakilti kuo aukščiau užimamos padėties, galios ir turto prasme. Tikėjimas ir šviesa bei Arka mums padeda atrasti, kad kuo giliau nusileisdami į save, į savo širdies gelmę, į visuomenę ir į mūsų Bažnyčią, mes atrasime gyvenimą ir šviesą. Argi Evangelija nėra Geroji Naujiena?
Ką gi galėčiau pasakyti apie savo gyvenimą po paskutiniojo savo laiško? Nedalyvavau Atlantos Federacijoje. Tai daugiau nėra mano vieta. Kita vertus, sekiau tai, kas ten vyko, žiūrėdamas trumpus video reportažus, kasdien siųstus internetu. Juose buvo perteikta džiaugsmo ir vienybės atmosfera. Patrikas Fonten (Patrick Fontaine) ir Elyn Glas (Eileen Glass) buvo išrinkti būti taptautiniais „Arkos“ atsakingaisiais, pasibaigus Žano-Kristofo (Jean-Christophe) ir Kristinos (Christine) atsakomybės laikotarpiui. Kokia dovana; jau daugelį metų pažįstu Patrick‘ą Fontaine ir Eileen Glass. Jie iš tiesų yra tie asmenys, kurie šiandien gali geriausiai pasitarnauti Federacijai, padėti mums visiems leistis būti silpnųjų vedamiems Dievo link bei taikos ir širdžių bendrystės link.
Gegužės mėnesį dalyvavau vienoje iš 40-ties piligrimysčių, kurias visame pasaulyje rengė Tikėjimo ir šviesos bendruomenės, švęsdamos savo gyvavimo 40-metį. Kokia Dievo davana: visos šios 1500 bendruomenių, pasklidusios visame pasaulyje, ir toliau tęsia savo misiją, atskleisdamos silpniausių asmenų vertę. (Ar jūs skaitėte nuostabiąją Mari-Elen Matju (Marie-Hélène Mathieu) knygą apie Tikėjimo ir šviesos istoriją „Daugiau niekada nebūsime vieni“[1]?) Gegužės mėnesį drauge su pietvakarių Prancūzijos Tikėjimo ir šviesos bendruomenėmis dalyvavau piligriminėje kelionėje į Lurdą. Šioje piligrimystėje dalyvavo ir minėto regiono Arkos bendruomenės. Taip pat atvyko ir bendruomenės iš Pietų Korėjos, Libano, Madagaskaro. Kaip nuostabu, kad visos šios gyvybe trykštančios bendruomenės atvyko iš taip toli ir iš arti.
Dabar vis mažiau keliauju: niekur neišvykstu iš Prancūzijos. Pajėgiau aplankyti Prancūzijoje, Tulūzos mieste, ką tik užgimusią Arkos bendruomenę ir dalyvauti Arkos bendruomenės „Trois fontaines“ 40-mečio šventėje Ambleteuse miestelyje. Ilgai ši bendruomenė buvo varginama įvairiausių rūšių žemės drebėjimų, tarp jų – sukeltų ir vietinės valdžios. Ji kentė visokį nesupratimą ir sunkumus. Thierry Langlet (atsakingosios) ir daugelio ištikimų draugų dėka bendruomenė prisikėlė. Ar nėra toks kelias ir kiekvienos mūsų bendruomenės, turinčios išgyventi sunkias akimirkas tam, kad ypač silpnųjų, bendruomenės šerdyje esančių, asmenų dėka iš naujo atrastų gyvenimą?
Ir, žinoma, turiu savo namą, Lozoriaus namą. Koks džiaugsmas! Jaučiuosi taip gerai, gyvendamas arti Fermos ir savo bendruomenės namų. Šiek tiek dirbu sode, bet labiausiai noriu būti kuo atviresnis viskam, ko iš manęs prašo kiti. Daugiausia tai – rekolekcijos ir sesijos Fermoje. Jėzus teikia man jėgų ir ypatingai – malonės ir toliau vesti rekolekcijas apie Jėzų, Gerąją Naujieną ir slėpinį silpnumo, kuris mums padeda atrasti ir priimti mūsų pačių silpnumą žmonijos šerdyje. Stiprūs yra Pauliaus žodžiai: „Būdamas silpnas, esu galingas“. O štai Jėzaus žodžiai Pauliui, besiskundžiančiam savuoju silpnumu: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula tavo silpnume“.
Po keletos dienų man sukaks 84-eri. Gyvenimas eina pirmyn – malonėje ir silpnume. Šiuo metu mano sveikata yra nebloga. Mane gerai prižiūri gydytojai. Vaikščiodamas po Orvalo miškus pajutau, kad vis labiau velku kojas. Taip pat turiu mažiau energijos. Visi man sako, kad turiu daugiau mankštintis. Stengiuosi tą ir daryti. O labiausiai trokštu giedoti padėkos giesmę. Mano gyvenimas buvo ir dabar yra pilnatviškas. Esu giliai laimingas, gyvendamas Dievo žvilgsnyje ir savo bendruomenėje. Esu giliai laimingas ir dėkingas Kristinai Makgryvi (Christine McGrievy), kuri drauge su Žanu-Kristofu 13 metų išbuvusi tarptautine Arkos bendruomenių vicekoordinatore, sutiko prisiimti atsakomybę už Arkos bendruomenę čia, Trosly. Tiek daug dalykų skatina mane giedoti padėkos giesmę Dievui ir taip pat dėkoti daugybei draugų, kurie rūpinasi mumis bei už mus meldžiasi. Dėkoju silpniausiems asmenims, kurie žadina mūsų širdis ir kviečia mus būti ištikimus bei veda mus šviesos ir tiesos link. Jei išlaikysime savo žvilgsnį nukreiptą žemyn, visada būsime vedami aukštyn, Dievo link, vienybės ir taikos link. Turiu vis labiau leistis žemyn, kad Dievas toliau tęstų manyje savo nuskaistinimo darbą. Jis bus užbaigtas (galime to tikėtis), kai pasieksime patį didžiausią silpnumą, dėl kurio ir esame sukurti: perėjimą į Gyvenimą. Dėkoju, kad melsitės už mane šiais ateinančiais metais.
Apkabinu jus – Žanas (Jean)
Brangūs Draugai,
Esu nedideliame graikų katalikų Emanuelio vienuolyne, kuris įsikūręs Betliejuje ir kuriame gyvena 7 kontempliatyvios seserys, 2 iš jų yra buvusios Arkoje. Siena, skirianti Palestiną nuo Izraelio, kerta šio vienuolyno sodą; tai baimės ir neapykantos siena, visų mūsų širdis juosiančių sienų simbolis. Nors jau nebekeliauju, norėjau leistis į šią kelionę drauge su Odile dėl dviejų priežasčių. Šios sienos papėdėje pravesti nedideles rekolekcijas šioms sesutėms (taip pat ir Mažosioms Jėzaus seserims Palestinoje), nes jos iš tiesų yra vilties simbolis mūsų pasaulyje, kuriame taip dažnai neapykanta atrodo stipresnė už meilę, neviltis už viltį ir kur skirtingumai nėra priimami. Taip pat norėjau susitikti su maža bendruomene, kuri yra oficialus Arkos projektas. Nuo seno buvo svajojama apie tokią bendruomenę Betliejuje, ši svajonė pradėjo įgyti tam tikrą formą 1981 m., kai už Izraelyje esančias institucijas atsakingas asmuo atvyko į Arką paklausti, ar mes sutiktume perimti vieną iš Galilėjos Kanoje įsteigtų institucijų, skirtų 220 arabų kilmės jaunuolių. Šis Izraelio atsakingasis priėmė mūsų neigiamą atsakymą ir žinią, jog dirbti didelėje institucijoje nėra mūsų pašaukimas, mat Arkos vizija yra kurti mažus šeimyninius namus. Jis mums pažadėjo savo paramą, jei mes pradėsime kurti tokius namus teritorijoje, kuri šiame amžiuje vadinama okupuota teritorija (Palestina). 1976 m. spalio mėn. Odilė apsilankė Maljoje – mažoje institucijoje ar prieglaudoje, įsikūrusioje netoli Betanijos, kur buvo nemažai jaunų žmonių, patiriančių didžiulius sunkumus, ir kurie labai laukė tokių namų kaip Arka. Taigi dalyvaujant Marijai-Antuanetei, Kati, Francuazai ir kitiems, svajonė Betanijoje tapo tikrove, labai trapia tikrove, gyvenimas kurioje buvo sujauktas 1991 m. uždarant namus dėl Persijos įlankos karo. Vis dėlto Kati, mano pusseserės Mišelės de Salaberi ir kitų ištikimybės dėka buvo palaikomi ryšiai. Ilgainiui gyvenimas tapo stabilesnis ir čia, Betliejuje, drauge su Kati ir palestiniete moterimi, Mahara, kuri prisiėmė atsakomybę, prasidėjo naujas etapas. Buvau toks laimingas, galėdamas aplankyti šią bendruomenę, susitikti su kiekvienu negalią turinčiu asmeniu bei su kiekvienu asistentu. Tai bendruomenė, kurioje krikščionys ir musulmonai drauge dirba, švenčia gyvenimą, valgo ir labai giliai vieni su kitais susitinka. Tai tikra maža šeima. Jie negyvena drauge tuose pačiuose namuose, nes kiekvienas gyvena savo šeimoje, bet tai tikra bendruomenė, susieta draugystės, bendrystės ir darbo ryšiais. Mačiau jų iš buvimo drauge kylantį džiaugsmą ir galiu paliudyti apie šios bendruomenės grožį ir darbo kokybę. Iš Betliejaus avių vilnos jie gamina prakartėles ir kitus dalykėlius.
Viešos konferencijos Betliejuje metu 400-ams klausytojų, iš kurių dauguma buvo musulmonai, galėjau skelbti taikos, draugystės ir kitokio asmens priėmimo žinią, kuria gyvenama Ma‘an lil-Hayat (bendruomenės pavadinimas). Prieš mano pasisakymą buvo parodyta trumputė pantomima, kurioje dalyvavo visi bendruomenės nariai: jei jūs tik būtumėte matę laimę tėvų tą akimirką, kai visi susirinkę žmonės plojo jų vaikams! Ramybė ir švelnumas, kuriuos išgyvenau vienuolyne ir mūsų mažojoje Arkos bendruomenėje, man teikia vilties. Mūsų pasaulyje esama tiek daug prievartos. Jėzus atėjo perkeisti šią prievartą į švelnumą. Prašykime Šventosios Dvasios, kad perkeistų mūsų agresyvumą į įsiklausymo ir buvimo švelnumą.
Čia, Betliejuje, jaučiuosi paliestas Kristiano de Šeržė (Christian de Chergé), vienuolio iš Trapistų vienuolyno Alžyre, kuris su savo vienuolyno broliais buvo nužudytas 1996 metais, istorijos. Be abejonės, Kristianas pažino radikalųjį ir kietąjį islamą, bet taip pat ir dar labiau jis pažino savo vienuolyno kaimynų islamą, įkvėpusį atsidavimą Dievui, gilų maldos gyvenimą, pagarbų gerumą ir kitų, kitokių ir skirtingų asmenų, priėmimą. Kristianas nebuvo naivus, jis buvo Dievo žmogus, kuris stengėsi teologiškai suvokti savo kaimynų islamą. Remdamasis patirtimi jis pažino jų autentiškumą ir tiesą.
Jis stengėsi suvokti, kokia yra Dievo vizija islamo atžvilgiu, to islamo kuris įkvėpė Liudviką Mansinjoną (Louis Massingnon), sufijų, su kuriuos jis melsdavosi. Tai islamas, kurį mes pažįstame Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos dėka. Štai kodėl aš taip vertinu Kristiano Salensono (Christian Salenson) knygą apie Kristiano Šeržė teologijją – vilties teologiją. Vienuolyne patyriau džiaugsmą valgyti drauge su jėzuitu Dovydu Neuhausu (David Neuhaus), baltuoju tėvu Franku Baujenu (Franc Bouwen) ir Abuna Rafik, kurie yra įsitraukę į ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Jų buvimas ir draugystė teikia man įkvėpimo.
Arka čia, kaip ir visur kitur, nori būti vienybės ir taikos tarp skirtingoms religijoms priklausančių asmenų ženklu. Ši vienybė ir taika trykšta iš silpniausių mūsų visuomenės asmenų džiugaus buvimo. Tai jie mus išlaiko drauge ir kviečia mus vieniems kitus branginti bei mylėti.
Buvau labai laimingas galėdamas čia, Betliejuje, susitikti su dviejų Galilėjoje įsikūrusių Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių nariais. Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė, artima Arkos pusseserė, siekianti tų pačių tikslų kaip ir Arka, tik naudojanti kitas priemones, nuostabiai auga mūsų pasaulyje ir teikia gyvenimą daugybei asmenų. Koks stebuklas yra Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė, gimusi Lurde 1971 m.
Mano namas, tiksliau mažasis namelis Troli (Trosly), yra vieta, kur labai gerai jaučiuosi. Daugelis žmonių manęs klausė, ar man buvo sunku persikelti iš senojo namo, kuriame gyvenau 36 metus į naująjį Lozoriaus namą. Esu nepaprastai laimingas šiame naujajame name. Mano miegamojo langai gręžiasi į sodą ir rytais matau tekančią saulę. Pro savo darbo kabineto nišos pavidalo langą matau koplyčią ir mažąją paukščių „pilį“. Pamažu paukšteliai leidžiasi prijaukinami ir atskrenda lesti grūdų, kuriuos paberiu jų pilin. Dėkoju už tai, kad galiu senti savo bendruomenėje. Kasdien pietauju ir vakarieniauju savo fojė Val Fliori (Val Fleuri), esu laimingas, kad visi mane priima tokį, koks esu.
Būti su Patriku, Loranu, Duduliu, Anisete, Stefanija ir kitais yra man dovana. Tai akimirkos, kai drauge mes galime juoktis ir čiaukšti kvailystes. Koks nuostabus dalykas gyventi drauge kaip broliams ir seserims.
Pats neketinu vykti į didįjį Arkos susitikimą Atlantoje, kur bus dėkojama už Žano-Kristofo ir Kristinos 13 metų vadovavimą Arkai ir švenčiama bei džiaugiamasi dėl Patriko ir Eileen, kurie juos pakeis. Tai bus nuostabus renginys. Tiesiog įsivaizduokite 500 asmenų iš visų mūsų bendruomenių, drauge švenčiančių gyvenimą, vienybę ir Arkos malonę, drauge dėkojančių už 48 mūsų gyvavimo metus, 48 Dievo apsaugos ir globos metus. 2008 m. dalyvavau Kalkutoje vykusioje Generalinėje Asamblėjoje, kur buvo ištartas oficialus atsisveikinimas su Federacijos bendruomenėmis. Savo širdyje ir maldoje vyksiu ir būsiu Atlantoje bei seksiu susitikimą iš taip arti kaip įmanoma, naudodamasis visomis man suteiktomis priemonėmis.
Jaučiu tarp mūsų tvyrančią gilią vienybę, kurią išgyvename silpnų asmenų, esančių mūsų bendruomenių šerdyje, dėka. Daugelis iš jų bus Atlantoje. Jie išlaikys džiaugsmo, juoko ir šventės nuotaiką bei atmosferą. Trys asamblėjos – Asyžiaus, Kalkutos ir Atlantos – mus kviečia įsižiūrėti į Poverello, Mahatma Gandi, Motiną Teresę, Martiną Liuterį Kingą. Jie mums yra pavyzdžiai, kviečiantys su dar didesniu nuolankumu ir džiaugsmu darbuotis dėl vienybės ir taikos.
Turiu galimybę gyventi netoli Fermos. Ir toliau vedu čia rekolekcijas, kai kurios iš jų yra pažymėtos oficialioje programoje, kitų ten nėra. Pastarosios skirtos gatvių žmonėms, asmenims, daug iškentėjusiems sugriuvus santuokai, ir kitiems žmonėms, išgyvenantiems atstūmimo skausmą. Dar aš dalyvauju kai kuriose Arkos formacijose. Ir toliau vedu sesijas apie Jono Evangeliją (anglų ir prancūzų k.). Šių sesijų dėka ir toliau skverbiuosi į šių įkvėptų raštų gelmes, juose nuolatos atrandu vis naujų turtų, kurie atnaujina mano žvilgsnį į mūsų kenčiantį pasaulį ir į Dievą, kuris mus kviečia išsaugoti viltį ir darbuotis dėl taikos – net jei viskas atrodo neįmanoma.
Šiaurės pusrutulyje dabar pavasaris, pradeda žydėti gėlės, medžių pumpurai atveria gyvenimo spalvas. Biblijos meilės giesmėje sakoma: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“. (Gg 2, 11-12)
Netgi baisiausios kančios akimirkomis Eti Hilesijum (Etty Hillesum) sakydavo „gyvenimas yra gražus“. Taip, nepaisant siaubų ir baimių, Dievas yra gyvas, kūrinija yra gyva, saulė šviečia ir yra tiek daug žmonių, kupinų gerumo, kompetencijos ir atjautos kitiems, kitokiems ir pažeidžiamiems asmenims. Yra viltis.
Glaudžiu Jus prie savo širdies,
Žanas
Betliejus, 2012 m. balandis
Trosly, 2012 m. sausis
Brangūs Draugai,
Pagaliau tai įvyko! Kelionė iš Louis Marillac gatvės 31 į Orleano gatvę 19 jau pasibaigė. Tai reiškia, kad buvo pervežami baldai, knygos ir popieriai, daugiausia ir buvo popierių bei knygų, mano lova, dantų šepetėlis (nors neturiu daug dantų, kuriuos reiktų valyti) ir pagaliau – aš pats. Įsikūriau naujoje vietoje netoli Fermos, kur iki šiol vedu rekolekcijas. Tai labai graži vieta… pro mano darbo kabineto langus matosi Arkos koplyčia ir sodas su inkilėliu paukščiams. Tikiuosi, kad paukščiai greitai paskris, lesios grūdelius, tarpusavy berungtyniaudami ir žaisdami. Šiuo metu inkilėlis tuščias. Aš kontempliuosiu visas jų – liepsnelių, zylių, žvirbliukų, balandžių ir visų kitų rūšių – spalvas. Nekantrauju, kol jie sugrįš, bet galbūt jie atitrauks mane nuo skaitymo ar kitų dalykų. Paukščiai tokie gražūs, tokie lengvi, laimingi galėdami gyventi, kartais šiek tiek triukšmingai… jie apgieda Dievo šlovę ir džiaugsmingai klega. Kokia graži kūrinija! Ji atskleidžia džiaugsmą ir beribį Dievo kūrybingumą. Suprantu Pranciškų Asyžietį, kuris, regis, turėjo dovaną paukščius suprasti ir juos patraukti prie savęs. Deja, šios dovanos aš neturiu. Juos patrauksiu ne aš, bet grūdai, kuriuos jiems pažersiu! Šiais metais Kalėdos man siejasi su džiaugsmu paukščių, kurie džiūgauja prieš naują gimimą Betliejuje: tai paukščiai, čiulbantys prie ėdžių, greta jaučio ir asilo, ėriukų ir galbūt ožio.
Naujas gimimas. Taip, man tai iš tiesų naujas gimimas. 36 metai, praleisti mano mažame namelyje, kur man buvo pažįstamas kiekvienas užkampis ir plyšys: dabar jis kupinas prisiminimų, tylių susitikimų, įsiklausymo į tiesos ir Dievo žodžius, ištartus vieno ar kito asmens, taip pat kančios ir susirūpinimo permelktų žodžių… juoko ir džiaugsmo akimirkų, nepamirštant ir laiko, skirto darbui bei kūrybai. Čia patyriau ir brangių susitikimo su Jėzumi akimirkų, gyvenimo ir pilnatvės akimirkų, taip pat išgyvenau ir momentus, kai sukdavausi ratais, jaučiausi pasimetęs, išgyvenau tuštumą ir savo vargingumą.
Mes nežinome, ką atneš naujas gimimas. 9 mėnesius mažutėliai išbūna savo motinos isčiose. Ir tada – staigmena! Mažutėliams tai yra ir gedulo laikas, nes 9 mėnesius jie gyveno saugų gyvenimą (mano atveju – 36 metai). Taigi šiuo metu išgyvenu ir staigmeną, ir gedulą. Melskitės, kad viską priimčiau su džiaugsmu!
Esu giliai dėkingas Žanui-Kristofui ir Kristinai, kuriems kilo idėja pakeisti namus. Jie pradėjo judinti ratus, kad idėja virstų tikrove. Dėkoju Žanui Lanjė, Žanui-Klodui Majė ir fondui, kurių dėka buvo nupirktas buvęs Rameaux namas (kurį įkūrė Styvas ir Ana Njurot 1966 m., prieš įkurdami Aušrą) ir pertvarkytas į labai gražų namą. Keletą mėnesių dalis pastato tarnavo kaip koplyčia, kurioje Sekmadieniais t. Toma-Filipas aukodavo šv. Mišias. Taip, buvęs Rameaux namas dabar tapo labai mielu ermitažu, kuriame galiu nugyventi paskutinius savo gyvenimo metus, eidamas silpnėjimo keliu, kuris galiausiai atves į galutinį, o iš tiesų į pirmąjį susitikimą veidas į veidą ir širdis į širdį su Dievu. Taip pat esu dėkingas už Odilę, kuri 1980 m. sekė manimi kaip Arkos atsakingoji ir kuri, išėjusi į pensiją, sutiko rūpintis manimi, mano sveikata ir t. t. Namas dabar yra dvipusis, viena jo pusė skirta Odilei, kita – man. Kartais čia ir valgysiu, bet taip pat ir toliau eisiu į Val namus valgyti drauge su savo broliais ir seserimis, iš kurių kai kuriuos pažįstu daugiau nei 40 metų.
Jaučiuosi mažas akivaizdoje šio naujo etapo, prasidėjusio Kalėdų švente, kai švenčiame Jėzaus gimimą, gimimą Gelbėtojo, atėjusio išgelbėti mus iš mūsų baimių ir egocentriškumo. Mano galvoje, sieloje ir širdyje slypi troškimas atgimti, ilsėtis Dievuje. Jūs žinote, kaip giliai mane palietė ir paženklino Eti Hilesium, 1943 m. Aušvice nužudytos jaunos žydės, raštai. Ji gyveno apsupta siaubingo blogio. Ji žinojo, kad kartu su savo tautos žmonėmis Hitlerio ir jo pasekėjų yra pasmerkta mirčiai. Ji rašė: „Aš žvelgiu į Tavo pasaulį atviromis akimis, mano Dieve, nebėgu nuo tikrovės ir neieškau prieglobsčio gražiose svajonėse… ir nepaisant visko, šlovinu Tave už Tavo kūriniją“. Toliau, jei žodį gyvenimas pakeistume žodžiu „Dievas“… „Kai aš nustoju saugoti save, štai tada ir imu ilsėtis ant nuogos gyvenimo krūtinės, o jo mane laikančios rankos yra tokios švelnios bei globojančios. Jo širdies plakimas – sunku jį apsakyti – tylus, ritmingas, labai švelnus, vos juntamas, bet toks ištikimas, pakankamai stiprus, kad niekad nesiliautų, ir tuo pat metu šitoks geras ir gailestingas“.
Mūsų pasaulis, regis, svyruoja ant skardžio krašto. Milijonai žmonių kenčia alkį, kiti yra baimės kaliniai, karo aukos, pabėgeliai stovyklose, išnaudojami mafijos, nekalti ir įkalinti. Mes visa tai žinome – žiniasklaida apie tai kalba ir netrukus vėl stoja tyla, kuri mus skatina užmiršti šauksmus, tarsi jų nebebūtų. Pasaulis taip pat patiria rimtą finansinę krizę. Visi apie ją kalba, bet ar mes esame iš tiesų patyrę, ką reiškia stokoti? Gyvenimas ir toliau tęsiasi, lyg viskas būtų gerai.
Vieną dieną išgirsime pro baimės triukšmą prasiveržiantį varpų skambesį ir džiugias Kalėdų giesmes, skelbiančias „Ramybė, ramybė, ramybė žemėje“. Kalėdos nutinka kiekvieną dieną, kai maža švieselė suspindi tamsoje. Taip, taika yra mūsų rankose, mano rankose. Galiu atlikti mažus švelnumo ir meilės kupinus veiksmus ir atskleisti kitiems, kurie yra „kitokie“, jų grožį. Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje mes esame ne kovotojai dėl reikalo, bet vilties liudytojai. Mums pažįstama Estelos šypsena ir gražios akys; žmonės sako, kad ji turi Dauno sindromą. Kai kurie verčiau būtų norėję nužydyti ją dar prieš jai gimstant. Kiti norėtų išgydyti jos Dauno sindromą. Bet štai ji yra čia, žvlgia savo švytinčiomis akimis ir atskleidžia Dievo Buvimą.
Pasaulis yra apverstas aukštyn kojom. Taikos ir ramybės Dievas, būdamas toks švelnus, nuolankus ir gailestingas, nesislepia virš mūsų spindinčiose žvaigždėse ar gražiose idėjose, kurios nuskamba sakant protingas kalbas, bet slypi Estelos veide, vaiko veide. Taigi reikia ne gydyti ar eliminuoti šiuos vaikus, bet įkurti vietas, kur visi žmonės, kokie pažeidžiami jie bebūtų ar kokių sunkumų beturėtų, galėtų atrasti savo vietą visuomenėje. Taigi nėra reikalo „gydyti“ Estelą, tačiau reikia gydyti baimės ir atstūmimo nuostatą, kuri įsišaknijusi mūsų visuomenėje. Reikia kurti priimančias bendruomenes, kur visi žmonės galėtų augti, skleistis, atrasti pasitikėjimą savimi bei giliąją savo gyvenimo prasmę.
Jėzus, imdamas ant savo rankų vaikelį, kviečia savo mokinius tapti tokiais kaip mažas vaikelis, jei nori įžengti į Dievo Karalystę, meilės karalystę. Mokykimės priimti šį švelnumą, akis, kupinas nuostabos, šį atvirumą, pasitikėjimą ir meilę – tai yra vaiko dovanos. Jėzus tęsia: „Tas, kuris priima vaikelį mano vardu, mane priima“. Priimti Estelą – tai priimti Dievą. Šis taikos ir ramybės Dievas yra pasislėpęs mažiausiame ir labiausiai sužeistame. Stenkimės ne lipti į dangų, bet nusileisti, nusileiskime, kad susitiktume su Estela ir atstumtaisiais. Susitikime su jais širdis į širdį, kaip asmuo su asmeniu, šypsodamiesi švelniausiomis bendrystėmis akimirkomis, ne tam, kad juos pakeistume, bet kad susitiktume, atverdami savo širdies erdvę.
Sugrįžkime prie mano naujojo ermitažo, kuris pavadintas Lozoriaus namu. Lozorius buvo Mortos ir Marijos iš Betanijos brolis, apie kurį Jonas kalba savo Evangelijoje (11 skyriuje). Jos seserys pamini jį siųsdamos žinią Jėzui: „Tas, kurį tu myli, serga“. „Tas, kurį tu myli“ yra jo vardas. Jonas, kuris parašė ketvirtąją Evangeliją, save taip pat vadina „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“. Ar tai nėra mūsų visų tapatybė – „būti Dievo mylimiems“? Tai yra mūsų gyvenimo prasmė ir mūsų gyvenimo išsipildymas. Šiandien aš tikiu, kad vieną dieną aš tą pilnatviškai patirsiu. Išgyventi Kalėdas Lozoriaus namuose – tai naujas etapas man. Tai mano gyvenimo pabaigos pradžia. Eti padedamas ketinu išmokti pasilikti prigludęs prie Dievo krūtinės ir klausytis, kaip plaka Dievo širdis.
Tie, kurie dalyvavo mano vedamose rekolekcijose apie Jono Evangeliją, žino, kad, mano manymu, yra tokia tikimybė, kad Lozorius turėjo sunkią negalią, ir Jėzus dažnai ateidavo, kad būtų su juo. Lozoriaus namai yra tinkama vieta tapti silpnesniu! Kalėdos – švelnumo kupinas metas, net jei pietų kontinentus kepina vasaros saulė. Prancūzijoje lyja, tvyro švelnus oras, itin retai nušvinta saulė. Pasaulis išgyvena sunkius laikus, bet taip pat vyksta ir gražių taikos demonstracijų. Nuostabūs žmonės – iš kairės ir iš dešinės, viršuje ir apačioje, pačių įvairiausių religijų ir neišpažįstantys jokios religijos – ieško būdų, kaip parodyti taikos gestus, išreikšti meilę ir priėmimą žmonėms, kurie yra kitokie. Jie dovanoja savo šypsenas ir kartais šios šypsenos išnyra iš chaoso. Taika skelbiama čia pat, mūsų širdyse.
Likime bendrystėje vieni su kitais šiame didžiuliame ryšių tinkle, kuris gyvuoja greta Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos, kur mes esame išgydomi, palaikydami ryšius su engiamais, izoliuotais ir daugybę sunkumų patiriančiais žmonėmis. Šis tinklas jungia visą pasaulį – vienuolynus, krikščionių, induistų, musulmonų, žydų širdis, šventyklas, mečetes, bažnyčias, koplyčias ir sinagogas, vyrus bei moteris, kurie nepraktikuoja jokio tikėjimo, bet tiki žmonėmis. Tai didžiulis tinklas, kuriame kiekvienas žmogus, priklausomai nuo savo gebėjimų, darbuojasi dėl taikos ir yra taikos įrankis. Man patinka Izeldino Abulešo (Izzeldin Abuelaish) knyga „Atsisakau neapykantos“. Šis vyras prarado tris savo vaikus, kuriuos Gazoje nužudė Izraelio kareiviai. Užuot atstūminėję kitus, matykime šiuose „kituose“ žmones, pajėgius mylėti ir taikiai gyventi.
Melskitės už mane, kad išmokčiau mylėti. Vieni iš paskutiniųjų Eti dienoraščio žodžių buvo šie: „Noriu būti balzamas, išlietas ant daugelio žaizdų“.
Dėkoju už Jūsų atvirutes ir laiškus. Dėkoju už visa, kas Jūs esate.
Šiais Naujaisiais Metais Dievas telaimina kiekvieną iš Jūsų ir visus šios žemės žmones.
Su meile
Žanas
P. S. Ko gero, Jūs dar neskaitėte nuostabios naujosios Mari-Helen Matju knygos, kurioje atskleista Tikėjimo ir Šviesos istorija „Daugiau niekada nebūsime vieni“? Ši knyga spalio mėn. išleista prancūzų kalba. Tikiuosi, kad netrukus pasipils vertimai.
Trosly, 2011 rugsėjis
Brangūs Draugai,
Mano ramaus atokvėpio laikas Orvalo vienuolyne prasidėjo nuo bumbtelėjimo!
Buvau paprašytas paskaityti konferenciją jauniems žmonėms, kurie vienuolyne atlikinėjo rekolekcijas. Konferencija prasidėjo labai gerai ir staiga – trenksmas! Sulūžo mano kėdė ir pasijutau begulįs ant nugaros visų akivaizdoje. Keletas mano klausytojų suskubo man padėti atsistoti ant kojų. Įsitaisiau tvirtesnėje kėdėje, priešais stalą, kad ir toliau galėčiau tęsti pasakojimą apie tai, kaip Jėzus mazgojo savo mokiniams kojas, klūpodamas ant žemės! Nieko rimtesnio – tik sumuštas šonkaulis, kuris nežymiai maudė visą naktį. Gydytojas mane perspėjo: “Jūs čia nieko negalite padaryti; tiesiog laukite ir pasveiksite, bet nekilnokite sunkių daiktų”. Taip, laukti – tai turėti viltį.
Po dviejų dienų lauke buvo surengtas nedidelis piknikas su vienuoliais, nepastebimai į mano stiklinę su obuolių sutimis įkrito vapsva. Jos nepastebėjęs gėriau sultis ir prarijau mažają draugužę. Laimei, įspėtas vieno jaunuolio, kuris pastebėjo vapsvą pranykstant mano burnoje, sugebėjau išspjauti ją lauk. Matyt, vapsvai nebuvo labai įdomu pasijusti užrakintai mano burmos kalėjime ir ji išreiškė savo nepasitenkinimą įkasdama man į gomurį. Tada vargšelė nuskendo obuolių sultyse. Gydytojas – iki šiol jau pabuvojęs mano ankstesnės nelaimės liudininku – patarė: “Įsidėkite į burną ledo gabalėlių – taip sumažės patinimas ir, bijau, kad daugiau niekuo negaliu padėti”. Po keletos valandų, viskas praėjo, ir įgėlimo sukeltas skausmas teliko praeities dalykas.
Nesistengiu įžvelgti kokio nors simbolizmo šiuose dviejuose įvykiuose. Mokausi tai priimti. Nepaisant šių nedidelių “nepatogumų”, mano kūnas meldžiasi, o burna ir toliau yra pašaukta kalbėti apie esminius dalykus.
Šiuo gražiu palaimingos ramybės laikotarpiu, išgyventu su ramybės kupinais ir pamaldžiais Orvalo vienuoliais, aš vis labiau atrandu šv. Jono Evangeliją: Jonas yra pašauktas tapti mylimuoju mokiniu – ne tam, kad pabrėžtų, jog buvo mylimiausias iš visų mokinių, bet kad atskleistų savo giliausią tapatybę (tokia yra ir kiekvieno iš mūsų tapatybė) – būti Jėzaus, Dievo, mylimu ir pašauktu. Aš sakau “atskleisti”, nes atradimai atveria širdį ir dvasią. Galbūt pernelyg dažnai mes norėjome “mokyti apie” Jėzų, formuoti žmonių protus, perteikti grynas idėjas, užuot tuo pat metu padėję jiems atrasti Dievą, nes širdis kalba širdžiai per žodžius, kasdienio gyvenimo patirtis, maldos akimirkas ir įvairius susitikimus. Atradimas mus pasiekia kaip staigmena, kaip atvirumo naujam susitikimui su Jėzumi atskleidimas, suteikiantis ramybę ir džiaugsmą. Šio susitikimo negalime sufabrikuoti patys: jis suteikiamas kaip dovana, Dievo dovanojama džiaugsmo ir palaiminimo akimirka. Iš tiesų tai ne aš padarau atradimą, tai – darbas Dievo, kuris leidžiasi būti atrandamas.
Kregždės, kurios, man pirmą kartą atvykus, skraidžiojo apie vienuolyno varpines, turėjo nujausti vasaros pabaigą: jos visos išskubėjo į Šiaurės Afriką – leidosi į tolimą kelią. Dabar jų lizdai ištuštėję ir dėl to mano dienoje suskamba liūdesio gaidelė.
Dabar vėl skaitau T. Juozapo Vresinskio (Joseph Wresinski), mirusio prieš keletą metų, knygą. Būdamas geras Arkos draugas jis įkūrė Darbą dėl visų orume (Work for All in Dignity) , Ketvirtąjį Pasaulį arba ATD Ketvirtąjį Pasaulį: judėjimą, palaikantį marginalus, atstumtus ir pažemintus asmenis. Pirmasis tikslas – ne pasiūlyti jiems materialią paramą, bet padėti jiems atrasti save iš tiesų – kaip žmogiškus asmenis, susigrąžinti pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi. T. Juozapas mėgdavo sakyti „vargšai yra Bažnyčia“ (tokia yra jo knygos antraštė). Tie, kurių skurdo gelmė – beviltiško skausmo šauksmas, yra arti Dievo ir Dievas yra arti jų. Pirmasis T. Juozapo veiksmas būdavo susitikti su jais visiškame nuolankume, skirti jiems laiko, klausytis jų su gilia pagarba, žvelgiant į juos kaip į dovaną, perteikiančią Dievo žvilgsnį, Jo Artumą. Ši knyga pažadino prisiminimus apie laikus, kai T. Juozapas ateidavo ir kalbėdavo mums Arkoje: apie mūsų poreikį atsiversti, kad galėtume būti su šios žemės vargšais, atsimenant pranašo Izaijo žodžius (57, 17): „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju“. Giliai trokštu, kad dabartinėje mano situacijoje, mano gyvenimas būtų skelbimas žinios (ir žodžiais, ir veiksmais), kad Dievas yra arti prislėgtųjų, ir jei mes tampame jiems artimi, atrasime tikrą vidinį džiaugsmą.
Kokia laimė, kad esama tokių žmonių kaip T. Juozapas, kurie patvirtina mūsų poreikį sutikti atstumtus žmones ir pasiūlyti jiems draugystę, kaip tai daroma ATD. Tai Evangelijos kelias, toks yra ir Arkos kelias.
Netrukus sugrįšiu į Trosly. Šono jau nebeskauda. Jaučiausi laimingas galėdamas sugrįžti į savo fojė, kur gyvena Patrick, Dédé, Anisette, Stephanie ir kiti, sugrįžti į šį paprastą gyvenimą, besisukantį valgymų ir plovimo ritmu, esu laimingas galėdamas vėl išgyventi šventimo ir bendros maldos akimirkas. Mano džiaugsmas – būti dalele bendruomenės, kur naštas nešiojame drauge, vieni su kitais. Aš ir toliau vesiu rekolekcijas Fermoje – tai teikia man ypatingo džiaugsmo! Kartas nuo karto drauge su Julia Kristeva (su kuria parašiau knygą „Jų žvilgsnis perskrodžia mūsų šešėlius“, kol kas prieinamą tik pranc. k.) skaitysiu paskaitas Paryžiuje. Ši knyga – tai susirašinėjimais laiškais, kuriuose kiekvienas iš mūsų galėjome išreikšti tai, kas brangiausia.
Trosly Arkoje esama tam tikrų pasikeitimų. Christine McGrievy nuo 2012 m. rugsėjo taps mūsų atsakingoji ir ganytoja, prieš tai 12 metų pabuvojusi tarptautine vice-koordinatore. Ji perims pareigas iš Karolio Okecki, kuris labai kompetentingai ir su atsidavimu vedė bendruomenę 8 metus. Tikra dovana, kad Christine galėjo prisiimti šią atsakomybę. Ji atneš į Trosly tarptautinį kvapą, be to, Cuise ji yra išgyvenusi 30 metų. Ji gerai pažįsta mūsų bendruomenę.
Cariosa Kilcommons paliks mus ir prisiims atsakomybę už Sycomoro bendruomenę, įsikūrusią netoli Prancūzijos Alpių. Trosly ji pragyveno 22 metus, mes jos pasiilgsime, bet drauge labai džiaugiuosi dėl jos ir dėl Sycomoro bendruomenės.
Man šie metai taip pat atneš naujovių. Dabar man 83-eji (man pačiam sunku tuo patikėti!) ir ateitis atskleis naują trapumą ir naujas dovanas. Ką būtent? Jean-Christophe ir Christine pareikalavo, kad aš persikraustyčiau iš savo namelio, kuriame gyvenau 36 metus, į kitą nedidelį namelį šalia Fermos. Arkos Draugų fondas įsipareigojo jį atnaujinti ir sutvarkyti. Taip man bus lengviau išgyventi savo trapumo akimirkas, kai jos mane aplankys. Ten bus netgi liftas! Netoli mano naujojo namo gyvens Odilė Ceyrac, jos misija bus stebėti mano sveikatą ir senėjimą… Esu sujaudintas Jean-Christophe ir Christine, taip pat ir Odilės bei Tarybos narių man parodyto atidumo. Mano namelyje bus ir vienas kambarys, kuriame galėsiu priimti bei pavaišinti arbata bei užkandžiais nedideles grupes žmonių iš bendruomenės – tuos, su kuriais gyvenau ilgą laiką, su kai kuriais net 47 metus!
Mūsų bendruomenės, priimančios į užribį nustumtus asmenis, regis, teikia įkvėpimo kurti naujo tipo bendruomenes. Šiandien Prancūzijoje kuriamos mažos bendruomenės su gatvių žmonėmis, su kitokios negalios žmonėmis ar asmenimis, sergančiais psichikos ligomis. Izoliacija – tai vienas iš kančią sukeliančių faktorių; buvimas drauge, priimant visus santykių sunkumus, kurie neišvengiamai iškyla gyvenant drauge, yra džiaugsmo ir saugumo šalltinis. Kartą vienas iš gatvių žmonių man pasakė: „Socialinės tarnybos nori suteikti man būstą, bet gyventi vienam būtų tiesiog siaubinga“. Šioms naujoms bendruomenėms natūraliai reikia vadovų, kurie puoselėtų bendruomeninį gyvenimą, animuotų šventes ir bendrus valgymus, pravestų susitikimus, suburiančius asmenis po neišvengiamai iškylančių konfliktų.
Nauja šiose skirtingų formų bendruomenėse yra tai, kad jos yra išgydymo šaltinis tiek atstumtiesiems, kurie yra priimami, tiek ir tiems, kurie su jais gyvena. Pastarieji nėra tiesiog geradariai, atliekantys gailestingumo darbus kitiems, bet asmenys, kurie yra išgydomi, išgyvenant kartu paprastus ir kupinus meilės santykius. Jie auga mokydamiesi švelnaus meno mylėti bei darbuotis dėl taikos ir teisingumo.
Pranašas Izaijas (58, 7-8) jau yra paskelbęs: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos.“
Mus perkeičia buvimas tų, kurie jaučiasi labai vieniši, išstumti su savuoju draugystės šauksmu. Jie pažadina mūsų meilę ir šviesą. Žinoma, šis gyvenimas yra reiklus ir dažnai mus trikdo, bet Dievas žino, kad verta gyventi! Jėzus realiai yra pasislėpęs vargše, pažeidžiamame ir silpname asmenyje (Mt 25), net jei mes Jo ir neatpažįstame: ką padarome vienam iš mažiausiųjų, Jėzui padarome. Tada bendruomeninis gyvenimas tampa šaltinis gyvybės ir vienybės tarp asmenų, kurie iš tiesų yra labai skirtingi ir savo žmogišką bei dvasinę kelionę išgyvena labai skirtingame lygyje.
Tiesa, kad bendruomeninis gyvenimas yra reiklus, turime mažiau laiko melstis bei gilinti savo dvasinį gyvenimą. Sunku atrasti mums taip reiklaingo laiko, kurį galėtume skirti atsipalaidavimui ir atsinaujinimui. Labai greitai mes galime būti labiau pagauti to, kas kyla iš „darbo“, o ne iš „broliškos bendrystės“ išgyvenimo. Etty Hillesum, apie kurią dažnai kalbu savo laiškuose, siekė harmonijos tarp vienybės su Dievu ir meilės, atjautos kitiems, ypatingai Westerborko koncentracijos stovykloje, kur ji stengėsi būti šviesa ir atrama tūkstančiams žydų, įkalintų kančios pasaulyje. Ji rašė: „Manyje yra labai gilus šulinys. Ir šiame šulinyje yra Dievas. Kartais man pavyksta Jį pasiekti. Bet dažniausiai akmenys ir nuolaužos užgriozdina šį šulinį. Taigi mes privalome jo siekti savo pačiose gelmėse, po visomis mūsų užtvaromis“. Ji kalba apie buvimą Dievo rankose ir įsiklausymą į „švelnų vidininį balsą“, kuris kviečia sustoti ir pasilikti Dievo Artumoje. Ar šis švelnus balsas nėra tasai, kuris girdimas Apokalipsės knygoje, kurioje Dievas sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20)? Valgyti drauge su Viešpačiu – tai tapti Jo draugu, tapti tokiu geru ir atjaučiančiu kaip Jis.
Harmoningai suderinti vidinį gyvenimą, bendrystę su Dievu bei su silpnais asmenimis: leistis būti šių žmonių formuojamiems, nesileisti pernelyg greitai būti veiklumo užvaldytiems ir prarytiems, tai yra iššūkis – mūsų iššūkis. Atrasti, jog svarbi yra tik meilė. Ar ne tai sako mylimasis mokinys, Jonas, savo laiške: „kas nemyli brolio, kurį mato, kaip gi mylės Dievą, kurio nemato“. Taip, tai yra įsakymas, kurį esame iš jo gavę: tas, kuris myli Dievą, myli ir savo brolį (1 Jn 4, 20).
Paskutiniame savo laiške buvau užsiminęs apie būsimą Tikėjimo ir Šviesos istoriją (bus išleista spalio mėn., pranc. k.), kurią parašė Marie-Hélène Mathieu: kviečiu ją perskaityti. Tai jaudinanti istorija. 1971 m. Tikėjimo ir Šviesos piligrimystės metu mes atradome, kad ryšys su silpnu asmeniu yra gyvenimo šaltinis. Šis silpnas asmuo yra žmonijos ir Bažnyčios kūno narys. Jie gyvybiškai svarbūs šiam kūnui. Jie yra tarsi gyvas priminimas įsipareigoti meilės kelyje ir priimti žmones, kurie yra kitokie.
Baigiu šį laišką sakydamas, kaip giliai aš galvoju apie kiekvieną asmenį Arkoje bei
Tikėjime ir Šviesoje ir apie daugybę draugų visame pasaulyje. Labai dėkoju už jūsų laiškus ir už bendrystę, kuri mus sieja. Ši bendrystė yra tarsi platus maldos tinklas. Tiek daug žmonių kenčia mūsų pasaulyje: žiaurūs, tragiški konfliktai Vidurio Rytuose, daugybė badaujančių – siaubingai badaujančių – Centrinėje Afrikoje ir kitur.
Esu laimingas, kad gyvenu, ir dėkoju Dievui už visus savo gyvenimo metus, tuo pat metu noriu likti giliai susivienijęs su visais kenčiančiais. Kaip sako Etty Hillesum, baigdama vieną iš savo laiškų: „jei tik mes galėtume būti išlieti kaip balzamas ant daugybės žaizdų…“
Laikau jus savo širdyje,
Žanas
Brangūs Draugai,
Jau pavasaris, jau pavasaris! Mus šildo saulė, čiulba paukščiai, po snieguolių pražysta žibutės, narcizai, krokai, tūkstančiai kitų mažų gėlyčių. Ir tada žiedais apsipila vaismedžiai. Palei mano duris auga nedidelė obelis, visa paskendusi žieduose: ji tviska žiedais, dovanoja tikrą žiedų proveržį, kuris žada gerų vaisių vasarą. Po susitikimo Otrote, kur 1996 m. susirinko visos Prancūzijos Arkos bendruomenės, man buvo įteikta medžio lazda. Aiškiai tai buvo vynmedis. Pasodinau jį, nebūdamas užtikrintas nei dėl savęs, nei dėl šios lazdos, ir 1997 m., kai ši medžio šaka atrodė visiškai mirusi, ant jos pasirodė mažas žalias pumpuras, iš kurio išsivyniojo vienas lapas, tada pasirodė ir daugiau lapų, kol galiausiai išvydau vynuoges. Maža vynmedžio lazdelė pavirto galingu vynmedžiu, kuris prieš keletą dienų išsprogdino mažą pumpurą. Taip, tai pavasaris.
Tuo metu, kai rašiau paskutinį savo laišką, visur buvo pilna sniego. Visą gruodžio mėnesį keliai buvo padengti ledu, ir visur kiaurai skverbėsi šaltis. Dabar šaltis jau užmirštas, ir visur pilna gyvybės. Leiskite man pacituoti Kristiano Bobino eilėraštį: „Turiu paslaptį, laikau šią paslaptį ant savo pirštų galiukų kaip laikomas trapus drugelis tarp dviejų suspaustų pirštų. Gyvybiškai svarbu nesuspausti, nestumti, pernelyg daug apie tai nekalbėti. Paslaptis yra ta, kad širdis tų, kurie miršta, sprogsta iš džiaugsmo“. Po žiemos kentėjimų atėjo pavasaris. Taip, džiaugsmu tvinsta tie, kurie pereina iš mirties į gyvenimą, tačiau kančią išgyvena tie, kurie lieka žemėje ir mato savo draugus iškeliaujančius.
Išgyvename Gavėnios laikotarpį, kuris pasibaigs Jėzaus mirtimi. Nenorėta nei Jėzaus, nei Jo žinios. Jis atėjo pasiūlyti bendrystės ir taikos kelio pasauliui, aptemdytam konkurencijos ir susiskaldymo, neapykantos ir karų.
Su Jo mirtimi ir prisikėlimu atsirado mažytis taikos kelelis, patikėtas keletui žmonių, kad šie skelbtų, jog mes esame pašaukti mylėti, o ne rungtyniauti.
Iš tiesų mūsų laikais vyksta siaubingos tragedijos: Haityje, Pakistane, Dramblio kaulo krante, Japonijoje, Libijoje ir daugelyje kitų vietų, apie kurias nekalbama, ir pagaliau yra daugybė širdžių, nužudytų kiekvienoje iš mūsų šalių. Mes, žmonės, esame trapūs. Mūsų pasaulis yra trapus. Tuo pat metu visose šiose kančios vietose esama tiek daug meilės ir drąsos gestų. Jėzaus kryžiaus papėdėje stovėjo Jo Motina. Kai Jėzus išgyveno siaubingą pažeminimą, buvo visų draugų apleistas, liko vienas jam artimas asmuo. Ji Jam sakė: “Aš myliu Tave, pasitikiu Tavimi”. Ji palaikė Jėzų savo meile. Arka, kaip ir Tikėjimas ir Šviesa, gimė tokią istorinę akimirką, kai daug žmonių su negalia būdavo nužudomi dar prieš jiems gimstant. Būtent šiuo laikotarpiu Dievas įkvėpė įkurti vietas, kur būtų ne vien jais rūpinamasi, bet ir atskleidžiama, kokie nuostabūs žmonės jie yra, ir kad jiems suteiktos dovanos, kuriomis jie gali dalintis su kitais. Ir jeigu mes įžengiame į santykį su jais, jie turi galią perkeisti mūsų širdis. Iš didžiausios tragedijos – jų mirties – gimė vietos, kuriose skelbiama jų vertė ir grožis. Dievas budi ties mūsų sužeista žmonija.
Kartais girdžiu žmones man sakant, jog dabar man jau 82-eji ir galiu padaryti pertrauką, nes jau nebenešu jokių atsakomybių. Iš tiesų mano gyvenimas dabar įgyja dar gilesnę prasmę. Galiu išgyventi tai, kas esmingiausia: o tai yra „ne daryti“, bet „gyventi su“ silpniausiais žmonėmis.
Kai palikau laivyną 1950 m., beveik įsijungiau į vieną mažą bendruomenę, pavadinimu „Draugystės Namai“ Harlemo centre, Niujorko juodaodžių kvartale. Tomas Mertonas kalbėjo apie ją savo autobiografijoje. Aplankiau šią bendruomenę, kai mano laivas – jūrų lėktuvnešis – priplaukė Niujorko krantus per 1950 m. Velykas. Kažkokiu būdu intuityviai nujaučiau, kad man gyventi kaip Jėzaus mokiniui – tai gyventi su atstumtaisiais ir vargšais. Tuo pačiu būdu buvau paliestas „Katalikų darbininko“ bendruomenės, kurią įkūrė Dorothy Day Jungtinėse valstijose, kuri brolystės dvasioje, Evangelijos dvasioje teikia maistą ir pastogę gatvių žmonėms. Taip pat buvau labai paliestas ir įkvėptas Šarlio de Fuko ir Mažųjų Jėzaus seserų bei brolių gyvenimo mažose bendruomenėse, kuriose keletas asmenų gyvena drauge netvarkinguose, skurdžiuose rajonuose, miestuose ir kaimuose, nenorėdami atversti žmonių nei suteikti jiems ekonominę pagalbą, bet paprasčiausiai trokšdami atskleisti jiems, kad kažkas juos myli ir gerbia, kad jie yra gražūs ir Dievo mylimi žmonės.
Kaip jau žinote, aš prisijungiau ne prie Harlemo bendruomenės, bet prie „Gyvojo vandens“, kurią įkūrė tėvas Tomas. Mano ryšys su juo atvedė mane į Trosly ir padrąsino pradėti gyvenimą su Rafaeliu Simi ir Filipu Sju, kuriuos paėmiau iš prislegiančios institucijos, esančios Paryžiaus regione, kurioje gyveno pernelyg daug žmonių ir buvo patiriama daug smurto. Suvokiau, kad neįgalūs asmenys buvo tarp labiausiai engiamų žmonių, dažnai uždaryti savo namuose arba institucijose. Juos priimdamas įgyvendinau savo 1950 metų svajonę – gyventi su atstumtais žmonėmis, kad būtų pripažintas jų orumas.
Daugelį metų ėjau atsakingas pareigas savo bendruomenėje, taip pat tarptautiniame Arkos bendruomenės lygmenyje bei Tikėjime ir Šviesoje. Šiandien neturiu specifinio atsakingo vaidmens, bet, žinoma, visada buvau susietas su vienu iš foje, kur einu valgyti. Visada norėjau būti draugu ir broliu kiekvienam bendruomenės nariui bei kitoms bendruomenėms. Visada norėjau būti su savo broliais ir seserimis, drauge su jais melstis, valgyti ir švęsti. Šiandien šis gyvenimo ir valgymo su atstumtais žmonėmis aspektas (ką Jėzus vadina Palaiminimu, Lk 14) tapo mano gyvenimo šerdimi.
Vis labiau įsitikinu, kad Dievas pasirinko silpniausius, kvailiausius, labiausiai paniekintus asmenis tam, kad sugėdintų galinguosius ir protinguosius. Jų paprastumas, jų širdys, dažnai akivaizdžiau atvertos nei jų intelektualiniai gebėjimai, jų gilus bendrystės troškimas, regis, ypatingai juos atveria Dievui, kuris yra meilė ir santykis. Šis mylintis Dievas gerai jaučiasi su jais.
Izaijas (57, 15) skelbia Dievo vardu: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju“. 113 psalmėje sakoma: „Dievas pakelia vargšą iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno“. Dažnai berungtyniaudami stiprieji atstumia ir traiško silpnuosius. Dievas yra su silpnaisiais. Mano džiaugsmas – būti čia su jais švenčiant gyvenimą.
Gyvenimas mano foje yra visai paprastas: be maldos ir valgymo man dar patinka plauti indus drauge su kitais. Turėčiau pasakyti, kad iš indų plovyklės indai iškeliauja tokie karšti, jog jie jau būna beveik sausi, štai kodėl mano tarnystė, kurią atlieku sėdėdamas, nėra reikli bei varginanti. Vis dėlto tai yra džiaugsmo ir juoko akimirkos. Tiek Patrikas, tiek Erikas dirba neefektyviai, bet drauge mes patiriame malonumą ir džiaugsmą.
Mano gyvenimas čia, Trosly, kai nereikia vesti rekolekcijų Fermoje, yra pakankamai ramus. Rytais susitinku su žmonėmis, po pietų einu pogulio prieš popietinį lankytojų priėmimą, tada švenčiama Eucharistija ir valgoma vakarienė, po jos, žinoma, plauname lėkštes bei puodelius ir meldžiamės bendra malda. Dažniausiai mūsų valgo apie 20 asmenų. Be jokios abejonės, mėgaujuosi ir tylos akimirkomis su Jėzumi.
Prisipažinsiu, jog šiomis dienomis jaučiuosi šiek tiek kaip „dinozauras“. Daugelis asistentų ir dažnai asmenys su negalia turi mobilius telefonus. O aš esu įpratęs prie stacionarių telefonų. Bet pamažu ėmiau suprasti ir mobilių telefonų reikšmę: anksčiau man atrodė, kad visi žmonės gatvėse yra šiek tiek keisti, besikalbantys patys su savimi, kol galiausiai atradau, kad jie, naudodamiesi šiais prietaisiukais, kalbasi su savo draugais. Paskui atradau, kad šiuose prietaisėliuose taip pat yra kamera bei televizorius, kompiuteris su Google ir kalendorius, tada visiškai apstulbau. Kaip visa tai įmanoma?
Man sakė, jog prancūzai kasdien vidutiniškai 3 val. ir 20 min. žiūri televizorių. Žinoma, šiandien per televizorių galima pamatyti daug įdomių dalykų, bet rodoma ir daug įsivaizduojamų dalykų bei smurto. Pavojus yra tas, kad televizorius nepadeda mums žmogiškai bręsti. Būti brandžiam reiškia ne tik pakelti tikrovę, bet ją priimti, su ja sutikti ir tada atsiliepti – ne agresyviai ar depresyviai, nepabėgant į virtualią tikrovę, iliuzijas ar ideologiją, bet išmintingai, spasitelkiant supratimo, gerumo ir tiesos išmintį. Būti tikram. Žinoma, tiesa ir išmintis nepasireiškia vien per racionalų kalbėjimą, bet taip pat per visas meno ir kultūros formas. Taip, aš jaučiuosi šiek tiek nepritampantis mūsų moderniame pasaulyje. Esu.laimingas juokdamasis savajame foje, ir atsakingieji yra labai geri man: tikiuosi, kad nesukeliu jiems pernelyg daug rūpesčių ir jie priima mane, kai atvykstu su švečiais. Man patinka patirti bendruomeninį gyvenimą ir santykius realiai, o ne virtualioje tikrovėje! Ir aš taip džiaugiuosi Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos atsakingaisiais visame pasaulyje.
Jonas Paulius II šitaip kalba apie savąją Bažnyčios viziją (vietoje žodžio Bažnyčia įdėčiau žodį Arka): „Ji yra bendrystės namai ir mokykla: toks yra didysis iššūkis, pasitinkantis mus beprasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui bei atsiliepti į pasaulio poreikius ir gilius lūkesčius… Bendrystės dvasingumas – tai būti atidžiam savo broliui, dalintis su juo savo džiaugsmais ir kančiomis, matyti, ko jis trokšta, ir atsiliepti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas – tai gebėjimas matyti tai, kas gera kitame, priimti jį ir branginti kaip Dievo dovaną, man skirtą dovaną. Galiausiai – tai gebėti suteikti broliui vietą, nešiojant vieni kitų naštas.“
Taip, šį paskutinį savo gyvenimo etapą norėčiau gyventi šia bendryste ir darbuotis, kad ši bendrystė skleistųsi mano bendruomenėje. Patrikas Matijas (buvęs Trosly Breuil psichiatras), kai jo paklausiau apie tai, kas yra žmogiškasis brandumas, atsakė: „švelnumas“. Ar nėra Arka kaip ir Tikėjimas ir Šviesa pakviesti būti švelnumo ir bendrystės vietomis, o per tai būti mažu ženklu pasaulyje?
Man tai ir yra Evangelija. Jėzus, prieš savo viešąjį gyvenimą, maždaug 30 metų gyveno paslėptą gyvenimą Nazarete, dirbdamas drauge su Juozapu ir gyvendamas su juo bei Marija, būdamas arti žmonių, ypatingai kaimo varguolių. Jėzus taip pat buvo artimai susijęs su Mortos, Marijos ir Lozoriaus šeimos gyvenimu Betanijoje (Jn 11), ypatingai susitelkęs ties bendrystės santykiu su Lozoriumi, silpnuoju. Karolis de Fuko buvo patrauktas į paprastą gyvenimą su paprastais žmonėmis, išpažįstančiais musulmonų tikėjimą. Ir visai tai ne tam, kad juos pakeistų ar atverstų, bet kad atskleistų, jog jie yra Dievo mylimi ir branginami. Karolis de Fuko šiuose vargingiausiuose žmonėse atrado paslėptą Dievo buvimą.
Mahatma Gandis ir Martinas Liuteris Kingas, besidarbuodami dėl Indijos ir Jungtinių Valstijų žmonių vienybės, buvo labai remiami indų ir juodaodžių žmonių, kad būtų pripažintas kiekvieno asmens orumas. Visuomenėje, kur silpniausieji yra nustumiami į pakraštį, nes kitus trikdo (nepaisant tam tikro realaus progreso stengiantis juos priimti) arba kurioje jie yra nužodomi dar prieš gimimą, nesijaučiu pašauktas rengti didžius manifestus Paryžiaus gatvėse siekiant, kad kiti pažintų jų orumą, jaučiuos esąs pašauktas tiesiog su jais gyventi ir per tai būti ženklu, liudijančiu, kad jie yra nuostabūs asmenys, turintys daug ką duoti mūsų visuomenei, jei tik mes norime įžengti į santykį su jais. Gyvendami Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje per džiaugsmą, kurį spinduliuoja mūsų bendruomenės, nepaisant kančios ir sunkumų, mes galime parodyti alternatyvų gyvenimo būdą, kur šventimas, džiaugsmas dirbti, valgyti ir melstis drauge, tarp mūsų tvyranti bendrystė ir švelnumas daugelį paskatina pakeisti savo požiūrį į pažeidžiamiausius asmenis bei atrasti naują gyvenimo būdą.
Sulaukėme 2011 m. Velykų! Tai dydisis Tikėjimo ir Šviesos Gimtadienis. Praėjo 40 metų nuo didžios piligrimystės 1971-aisiais, kai 12 000 piligrimų atvyko į Lurdą melstis ir švęsti, vildamiesi, kad keisis požiūris į silpnuosius ir pažeidžiamus asmenis. Ir darbar esama 1690 mažų Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių 80-yje šalių. Mari-Helen Matju netrukus užbaigs nuostabią knygą apie Tikėjimo ir Šviesos istoriją ir apie tai, kaip Tikėjimas ir Šviesa (kaip ir Arka) nuo pat savo pradžios buvo vedami švelnios Dievo, artimo silpniesiems, rankos. Dėkoju visoms Tikėjimo ir Šviesos bendruomenėms, kurios atsiuntė man atvirukus, kad kartu švęstume šį tokį gražų gimtadienį.
Gražios atnaujinto gyvenimo šventės!
Žanas
Trosly, 2011 m. gegužė
Mieli draugai,
Kregždės jau išskrido, jos jau toli! Lizdas tuščias. Būdamas Orvale, kasdien eidavau pažiūrėti, kaip mama kregždė savo dideliu snapu perdien maitindavo tris ar keturis kregždutes. Mažosios kregždutės greitai paaugo ir joms, susispaudusioms savo lizde, tapo per ankšta. Atėjus metui, mažyliai, negavę jokių pamokų iš savo tėvų, pradėjo skraidyti; štai kaip viskas sutvarkyta gamtoje. Skrydis į laisvę. Kregždės išlėkė palikdamos tuščią lizdą.
Greitu laiku jos turbūt pasieks Afrikos saulę, o kitą pavasarį jos vėl sugrįš ir vėl lipdys sau lizdus. Štai kaip sukasi gyvenimas. Mes gimstame, augame, keliaujame, statome namus, suteikiame gyvybę, mažyliai palieka namus ir tada mes leidžiamės į padangių skrydį – kito dangaus link.
Visiems taip nutinka. Pernai aš jums rašiau apie Žakliną Halluin, kuri rugpjūčio 24-ąją iškeliavo pas Dievą. Šiemet Dievas pasišaukė ir mano brolį Bernardą, už mane vyresnį pusantrų metų. Jis gyveno į pietus nuo Paryžiaus. Kai tik galėdavau, su malonumu pas jį nukakdavau. Deja, tai būdavo ne taip dažnai. Jo dukra Laurencija, mano numylėtinė, mus pavaišindavo austrėmis ir visada ėriuko šlaunele. Kai aš ir Bernardas dar buvome jauni, buvome vienas kitam labai artimi. Mes miegodavome tame pačiame kambaryje ir kartu prikrėsdavome daug šunybių. Susitikę ten, kur Bernardas gyveno, kvatodamiesi prisimindavome vaikystėje padarytas išdaigas. Tai liudijo apie mūsų tarpusavio supratimą. Kai man sukako trylika, aš išvykau į Angliją mokytis karinio jūrų laivyno mokykloje. Paskui mūsų keliai vis rečiau susieidavo, bet kiekvienas susitikimas visada mums teikdavo daug džiaugsmo. Jo iškeliavimas mane giliai sujaudino. Netekau vienintelio brolio ir savo draugo. Labai dėkoju visiems, kurie savo laiškais išreiškėte man užuojautą ir solidarumą.
Toks yra mūsų gyvenimo ciklas: mes pašaukti ne tik augti, bet taip pat ir silpnėti bei kada nors numirti.
Tokia kaita būdinga žmonijai ir visatai, bet ne kregždėms. Akivaizdu, kad jos ne itin toli pažengė. Sakoma, kad protėvynę Afriką pirmieji žmonės, vyrai ir moterys, paliko prieš milijonus metų. Prieš pasklisdami po visą pasaulį jie susibūrė į grupes, gimines ir gentis su savo kultūromis bei tradicijomis. Tarp skirtingų genčių ir jų pačių viduje kildavo konfliktai, žudynės ir karai. Žmonija padarė pažangą: daug ką atrado, įgijo naujų žinių, net ir išminties. Žmonės nepajėgė likti užspęsti baigtinio pasaulio rėmuose. Jų širdys ir protai trokšta atsiverti begalybei: tiek horizontaliame, tiek vertikaliame pasaulyje, ieškoti prasmės, būties šaltinio ir gyvenimo tikslo. Nors per milijonus metų žmonija bręsdama nepaprastai pasikeitė, tačiau joje esama ir griaunančių pradų. Kiekviena karta atrado kažką naujo. Šie pasikeitimai yra ne tik nuostabūs ir esminiai, bet ir skausmingi. Medinius ginklus šiais laikais pakeičia branduoliniai.
Žmonių tarpusavio santykiai pasikeitė: tapome brandesni, jautresni ir švelnesni, išmokome priimti vieni kitus, bet taip pat matome ir naujas prievartos formas. Ryšius, kurie sutelkdavo žmones vienybėn, silpnina vis didesnis asmeninės ir individualios laisvės troškimas. Keistis yra gražu ir skausminga.
„Arka“ taip pat pasikeitė nuo to laiko, kai priėmiau du asmenis, Rafaelį ir Pilypą, atėjusius iš vienos įstaigos, kurioje jiedu kankinosi, kad su jais kartu gyvenčiau ir pasiūlyčiau naują bendruomeninio gyvenimo formą. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad aš kaip bendruomenės įkūrėjas susivokčiau, nes nežinojau, kokį kelią man pasirinkti ir kaip „Arka“ galėtų bei turėtų vystytis. Šiandien, po 46-erių metų, aš esu laimingiausias įkūrėjas! Jau nebesu „Arkos“ atsakingasis. Žanas Kristupas ir Kristina savo rankose laiko visų mūsų bendruomenių vairą. Esu sužavėtas tuo, kaip išmintingai jie sugeba tvarkytis. Dėkoju už juos ir visus kitus mūsų bei tarptautinės bendruomenės atsakinguosius. Taip pat dėkoju visiems, priklausantiems šiai didelei šeimai, norintiems tapti taikos bei vienybės tarp visų žmonių ženklu ir to siekiantiems ne prievartos, bet meilės keliu.
Tą patį būtų galima pasakyti apie „Tikėjimą ir Šviesą“. Nors jau nebepriklausau nė vienai „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenei, tačiau mane labai džiugina tai, ką apie jas girdžiu. Mažutėliai ir neturtėliai tęsia savo misiją atverdami širdis ir ugdydami naują požiūrį mūsų visuomenėje, kur turėtų viešpatauti ne jėga ir galia, bet meilė kiekvienam, kad ir koks jis būtų. Aš drąsinu Mariją Elen Matjė toliau rašyti knygą apie „Tikėjimą ir Šviesą“. Perskaičiau kelias ištraukas. Patikėkite manimi, bus nuostabi knyga!
Savo gyvenimu esu be galo patenkintas. Mano maršrutai apsiriboja Prancūzija (tik Orvalas – išimtis!). Žinoma, aš mielai aplankyčiau Žakliną Sanon, Haičio ir kitas pasaulio bendruomenes. Tikiu, jog turiu liautis pamokslauti apie bendruomeninį gyvenimą, bet tiesiog jį gyventi, savo namuose ir savo bendruomenėje. Daugiau nebekalbėti apie kiekvieno žmogaus stiprybę ir silpnumą, bet išgyventi tai savo paties kūne, nes mano kojos jau pailso, o galva apsunko. Pamažu priimti silpnumą, o ne vien tik jį pakęsti, džiugiai bei išmintingai išgyventi tikrovę, nes būtent tikrovėje atrandame Dievą ir tikrąją laimę.
Liepos pabaigoje aš pasitraukiau iš „Fermos“ tarybos pirmininko Trosly pareigų. Kai 2000 m. susikūrė naujoji „Ferma“, gavau dovaną padėti Odilei Ceirak, o nuo 2006 m. – Veronikai Otrubai, perėmusiai atsakomybę iš Odilės. Senas draugas Žanas Klodas Malė tapo mano pasekėju. Labai tuo džiaugiuosi. Esu be galo laimingas galėdamas ir toliau vesti rekolekcijas, kalbėti apie Evangeliją, apie Jėzaus buvimą neturtingiausiuose ir apie paslėptą grožį, glūdintį kiekviename žmoguje nepaisant jo negalių bei sunkumų. Šiandien mano užduotis – mėginti gyventi ir skelbti „Arką“ visu savo gyvenimu, per mažus kasdienius meilės gestus, ją liudyti mūsų pasauliui, kuriame baisiai daug skausmo ir prievartos, kur, rodos, nebėra regimos vilties.
Kai išgirstu apie žiaurumus Irake, apie tai, kas vyksta Izraelyje ir Palestinoje, apie situaciją Haityje ir Pakistane, apie gaisrus Rusijoje, atvirai pasakius, man tampa aišku, kad turiu kaip įmanydamas siekti žmoniškumo ir gyventi meile bei pasitikėjimu Dievu.
Dažnai pagalvoju apie Etę Hilesum. Tuo metu, kai Europą valdė demoniškos Hitlerio jėgos, o ji gyveno Aušvice (1942), toje siaubingoje vietoje, kur žydai buvo pasmerkti mirti, Etė meldėsi: „Mano Dieve, atrodo, jog esi visiškai nepajėgus pakeisti padėtį, kuri galų gale yra taip glaudžiai susieta su šiuo gyvenimu. Nenoriu, kad teisintumeisi, priešingai, tai tu turėtum vieną dieną pareikalauti iš mūsų ataskaitų. Su kiekvienu širdies tvinksiu man tampa vis aiškiau, kad tu negali mums padėti, bet mes tau turime padėti iki paskutinės akimirkos gindami tą vietą mumyse, kur tu esi.“ Pasak Etės, visų svarbiausia atsiduoti į Dievo rankas.
Man patinka žodžiai, kuriuos kartojame kiekvieno vakaro maldoje: „Dievas yra mūsų prieglauda, jis gina ir dengia mus savo sparnais.“ Pasaulyje, kuriame tiek daug prievartos, baimės, netikrumo ir nevilties, mes kartu su kitais galime kurti mažas taikos oazes, kur kiekvienas myli savo artimą ir kur Dievas yra drauge. Turime parodyti, kad meilė stipresnė už neapykantą.
Norint sukurti taikos, rūpestingumo ir švelnumo oazę, tenka padirbėti ir su savimi. Konstantinopolio patriarchas Atenagoras sakė: „Aršiausia kova yra ta, kurią kovojame su savimi. Mums reikia nusiginkluoti. Kovojau šią kovą ilgus metus. Buvo baisu, bet dabar esu išsilaisvinęs iš poreikio būti teisiu.“ Kelias į taiką visada eina per nusižeminimą.
Mano dvasioje bei širdyje nuolat ataidi žodis „buvimas“. Gyventi tikrovėje ir būti su kitais, nesislepiant vaizduotės ir idėjų pasaulyje; išgyventi dabarties momentą, nebėgant į ateitį ir neužsisklendžiant praeityje. Priimti save tokį, koks esu, su savo trūkumais, sunkumais bei dovanomis ir atsiverti Dievo Akivaizdai, Jo Buvimui. Puiki programa ateinantiems metams!
Meldžiuosi kartu su kiekvienu iš Jūsų, siunčiu savo meilę ir dėkoju už mielus laiškus bei palinkėjimus mano gimtadienio proga,
Žanas
2010 m. rugsėjis, Trosly
Brangūs Draugai,
Jaučiausi labai laimingas, rugpjūčio mėnesį leisdamas Orvalo vienuolyne. Tyla, besimeldžiantys bei giedantys vienuoliai, Eucharistija, miškas, mano miegamasis koridoriaus gale – tiek daug dalykų mane džiugino ir teikė ramybę. Man patiko čia būti, skirti laiko maldai, skaityti, rašyti, ilsėtis bei vaikščioti po miškus. Man patiko dėkoti už Arką, Tikėjimą ir Šviesą, už gyvenimą, už savo gyvenimą. Šis vienuolynas yra viena iš tų mažų vietų, kurios yra tokios esminės mūsų sužeistame pasaulyje, kuris nuolat juda ir keičiasi, yra toks persmelktas individualizmo, asmeninės sėkmės ir žiniasklaidos ginamų vertybių. Vienuolynas suteikia ramybę, tai vieta, kur Dievas yra, ir atskleidžia, jog meilė ir visuotinė brolybė yra įmanomi.
Rugpjūčio 15-ąją, Marijos, Dievo Motinos, šventės dieną, mano rekolekcijų ir maldos laikas buvo paženklintas žinios apie tai, jog miršta Žaklina (Jacqueline d’Halluin). Ji buvo labai brangi tiek man, tiek Arkai. Pažįstu ją nuo 1950-ųjų, kai iš Kanados laivyno atvykau į Gyvuosius vandenis. Tada ji buvo Tėvo Toma Filipo (Thomas Philippe) sekretorė. Vėliau ji man padėjo prasidedant Arkai. Pats pavadinimas Arka buvo suteiktas tada, kai buvome kartu, besikuriant pirmajam namui; tai ji parašė Arkos maldą. Ji buvo stebėtinai praktiška, rūpinosi visų mūsų namų renovacija ir dekoravimu; maldos moteris, tokia kūrybinga visose mūsų šventėse, kupina džiaugsmo ir išminties – meilės išminties. Tiek daug įvykių mus suvesdavo, bet pirmiausia – meilė Tėvui Toma ir daugybė drauge išgyventų dalykų Arkos šerdyje.
Tučtuojau išvykau iš Orvalo, mane vežė Odilė. Taip, artėjo Žaklinos mirtis, ji buvo tokia vargana, tokia silpna, sunkiai pajėgė kvėpuoti. Pastaruosius ketvertą metų ji siaubingai kentėjo nuo Parkinsono ligos. Keletą valandų galėjau praleisti su ja, esu tikras, kad ji mane atpažino. Ji žinojo, jog atėjau su ja atsisveikinti ir pasakyti jai „sudie“, bet ji nemirė tuojau pat. Žaklina dar gyveno keletą dienų, patirdama didžiulį žmogišką silpnumą. Didelių morfijaus dozių dėka ji nekentėjo fiziškai, bet manau, kad visgi ji kentėjo, mat laukė Jėzaus ateinant.
Sugrįžau į Orvalą, kad būčiau arčiau jos maldoje, kad jos paskutinis perėjimas būtų apgaubtas švelnaus Dievo buvimo. Ji iškeliavo pas Dievą rugpjūčio 24 d. Koks džiaugsmas Tėvui Toma sutikti ją Danguje.
Būdamas Orvale suvokiau, kaip stipriai myliu Arką bei Tikėjimą ir Šviesą, ir kaip Dievas mane pašaukė išgyventi daugybę gilių iš Jo širdies besiliejančios bendrystės ryšių ne tik su negalią turinčiais žmonėmis, bet taip pat su asistentais ir tiek daug draugų, kurie taip pat neša savo trapumą ir silpnumą.
Esu laimingas sugrįžęs į savo namus Val Fleuri, laimingas būdamas su savo broliais ir seserimis bei liudydamas mūsų pasauliui pačių silpniausių asmenų svarbą ir vertę, jei mes įsiklausome į juos, juos gerbiame ir užmezgame su jais nuoširdų ryšį.
Visa tai mane kreipia mąstyti apie Arkos vystymąsi: tai buvo švelnus vystymasis. Pradžioje norėjau gyventi mažoje bendruomenėje, kuri liudytų Jėzų, Katalikų Bažnyčioje. Norėjau dosniai gyventi su sunkumų turinčiais asmenimis, gyventi drauge ir būti Evangelijos ir Jėzaus buvimo tarp stokojančiųjų ženklu.
Pamažu Arka atrado, kad yra pašaukta liudyti ne tik asistentų gerumą ir tikėjimą, bet neįgalių asmenų vertę. Bėgant metams, daugelis iš jų, vis dar kamuojami sunkių negalių, pasiekė tikrą žmogišką ir dvasinę brandą. Jų spontaniškumas, vidinė laisvė, džiaugsmas užmegzti ir išlaikyti ryšius, „gyvenimo džiaugsmas“, jų paprastumas, trykštantis iš šių ryšių, atskleidžia kitokį gyvenimo būdą mūsų visuomenėje. Daugybės žmonių mūsų visuomenėje gyvenimas stipriai paženklintas streso bei lenktyniavimo, gilaus individualizmo bei vis silpstančių ryšių šeimoje ir kitur. Jie siekia kitokio gyvenimo, kuriame būtų mažiau vartojimo ir daugiau santykių, mažiau asmeninės sėkmės, daugiau laiko, skirto buvimui ir gyvenimui drauge, mažiau piramidės principų, kai keletas stiprių ir kompetentingų asmenų kopia į viršūnę. Jie siekia, kad būtų kuriamas kūnas, kuriame visi, ir silpni, ir stiprūs, atrastų savo vietą ir galėtų drauge švęsti savo bendražmogiškumą, tuo būdu liudydami taikos kelią.
Faktas, jog Arka priima vyrus bei moteris (asistentus ir neįgaliuosius) iš skirtingų Krikščionių bažnyčių, skirtingų religijų, skirtingų kultūrų ir faktas, kad mūsų bendruomenės yra įsikūrusios daugelyje skirtingų šalių pabrėžia šį vystymąsi. Tai nėra mūsų gerai apgalvoto troškimo ar intelektualios vizijos ženklas, bet greičiau mūsų pasaulyje paplitusios visuotinės žmogiškos kančios patirties vaisius – šią patirtį įgijome Arkoje. Arka neliudija išskirtinai krikščionių tikėjimo, bet ji liudija silpnumo ir kančios perkeitimą į gyvenimą, per Dievo malonę. Tai nesumenkina tikėjimo, bendrystės su Dievu ir dvasinio augimo reikšmės. Priešingai! Kad pajėgtų gyventi bendruomenėje su skirtingų gebėjimų bei negalių turinčiais žmonėmis iš skirtingų kultūrų, religijų, kiekvienas asmuo yra pašauktas gilinti savo vidinį gyvenimą ir asmeninį tikėjimą, palaikomą bendruomeninio gyvenimo. Arka yra meilės mokykla, kurioje išmokstame mylėti tuos, kurie yra kitokie. Tam reikia, kad kiekvienas augtų nuolankumu ir dirbtų su savimi. Tai reiškia žvelgti į kitą asmenį kaip į tą, kuriame gyvena Dievas, kaip į asmenį, iš kurio galime gauti dovanų ir kuris gali padėti mums augti meilėje.
Įpusėjau skaityti kerinčią Kristiano Salensono knygą, ji atveria mano širdį ir dvasią bei atskleidžia šiandienos žmonijos vystymosi viziją. Pranašiška knyga, suteikianti vilties. Jos pavadinimas: „Christian de Chergé: Vilties teologija“ (Christian de Chergé: A theology of hope). Christianas buvo cistersų vienuolis (kaip Orvalo vienuoliai ir kaip mano brolis Benediktas Kvebeke). Jis gyveno mažame vienuolyne Tibhirine, Alžyro miesto pietuose. Jis išgyveno gilią maldos patirtį su musulmonu, kuris išgelbėjo jo gyvybę karo Alžyro valstybėje metu ir kuris už tai buvo nužudytas. Kaip vienuolis ir su savo broliais Christianas dirbo kartu su musulmonais, taip pat meldėsi drauge su Sufi brolijos nariais. Jis ir jo brolis vienuolis 1996 m. buvo teroristų pagrobti ir nužudyti.
Ši teologija pagrįsta giliomis dvasinėmis patirtimis, Jono Pauliaus II gestais ir žodžiais bei Vatikano II susirinkimo mokymais. Tai Dievo, kuris trokšta visų žmonių vienybės, vizijos teologija. Ši knyga (taip pat ir kitos Christian‘o de Chergé ir apie jį parašytos knygos) atveria naujas duris giliam žmonėms būdingų skirtingumų susitikimui, skirtingumų, kurie yra gerbiami ir mylimi, ieškant bendrystės Dievuje. Skirtingumai, užuot skaldę, gali mus visus praturtinti.
Christiano gyvenimas padėjo man pajusti poreikį mano taip vadinamų „tarpininkaujančių bendruomenių“, kuriose labai skirtingi žmonės, turintys pažeidžiamas ir nuolankias širdis, gali susitikti kaip žmogiškos būtybės ir Dievo, tiesos bei taikos ieškotojai.
Šių susitikimų pagrindas – nuolankumas, o tai reiškia tam tikru būdu numirti sau pačiam, atsisakyti poreikio pasirodyti viršesniu, nebemanyti, jog esi elito atstovas, turintis nepajudinamų įsitikinimų.
Vieną dieną kažkas paklausė Martino Liuterio Kingo, ar visada bus grupių, tikinčių, kad jos yra elitinės ir niekinančių kitas grupes. „Taip“, – atsakė Martinas Liuteris Kingas, – „kol visi suvoksime, kas yra sužeista kiekvieno iš mūsų viduje, suvoksime savo baimes, esmines negalias ir vidinę tamsą.“ Tuomet kyla klausimas: kaip augti nuolankumu ir matyti kituose žmonėse visa, kas yra iš Dievo? Kokį perkeitimą turėtume patirti ir kaip? Ar tai nėra pačioje Arkos šerdyje slypinti problema?
Arkos asistentas (vadinsiu jį Leonu) štai kuo pasidalino su grupele žmonių prieš keletą mėnesių. Jis gyveno Forestière su sunkią negalią turinčiais asmenimis. Jo buvo paprašyta ypatingai rūpintis Francuaza, kuri namuose žinoma kaip „mamie“. Ji yra 76 metų ir turi labai sunkią negalią: yra prirakinta prie lovos, akla, nepajėgi bendrauti žodžiais. Leonas buvo nusivylęs, mat jis nejautė jai jokios traukos. Kaip ir buvo paprašytas, jis ištikimai maitino mamie, bet jam tai buvo nuobodu. Ir štai vieną dieną ji padėjo savo ranką ant jo rankos ir nusišypsojo. Leonas sakė, jog tai buvo ypatingas susitikimas, stebuklinga akimirka, perkeitimo momentas, malonės akimirka. Nuo šios akimirkos jis pamėgo būti su ja. Visa, kas iki šiol buvo nuobodu ir sudėtinga, tapo palaiminimu. Ar ne tai mes norime liudyti Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje? Slėpininga jėga plūsta iš silpnų žmonių (tokių kaip Francuaza) širdies ir kviečia į mus perkeičiantį susitikimą. Štai šis perkeitimas ir gali būti naujo gyvenimo šaknis mūsų visuomenėse. Visur yra tarpininkaujančių bendruomenių. Izraelyje yra palestiniečių, žydų grupės, kurios susirenka kartu pasidalinti. Ruandoje ir Burundyje esama hutų ir tutsių, kurie susirenka dalintis ir melstis. Šiaurės Airijoje protestantai ir katalikai susirenka pakalbėti apie tai, kaip jų bažnyčios padeda jiems gyventi arčiau Jėzaus. Šios mažos bendruomenės, kaip ir Arka, liudija žmogiškos prigimties vienybę; visi esame vienos didelės žmonių šeimos nariai. Kai priimame kitokius asmenis, esame praturtinami.
Tarpininkaujančios bendruomenės, nors jų tebūtų vos kelios, nurodo taikos kelią; jos įkurtos trokštant mylėti vienas kitą, nepaisant mūsų skirtingumų. Jos yra vilties švyturiai. Norėdamas parodyti, kas yra mūsų artimas (Lk 10, 29), Jėzus kalba apie samariečio ir žydo – dviejų viena kitos nekentusių grupių – meilę. Jėzus atskleidžia, kag kitas (skirtingas) asmuo žmonijoje yra brolis ar sesuo: esame pakviesti ne slėptis už trūkumų ir saugiuose kitus smerkiančios grupės spąstuose, bet atsiverti kitiems, kurie yra kitokie.
Mano sveikata gera. Orvalo vienuoliai sakė, jog mano, kad atrodau jauniau! Nežinau, ar tai tiesa. Kaip bebūtų, pradedu jausti savo 81-ųjų metų silpnumus. Visą man likusį gyvenimą norėčiau skelbti Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos slėpinį rekolekcijų Fermoje metu ir kitur: skelbti silpnų asmenų, kurie yra Dievo buvimo ženklai, vertę ir svarbą. Galbūt mano paties silpnumas padės man geriau suprasti Jėzaus, kuris pats tapo silpnas ir pažeidžiamas, Gerąją Naujieną. Per šį silpnumą Jis mums teikia gyvenimą ir kviečia mus labiau mylėti. Savo bendruomenėse turime nuostabų lobį ir degu troškimu perduoti jį kitiems, kad kiti galėtų atrasti jį ir juo gyventi.
Melskitės už mane, kad išmokčiau lėtai ir švelniai senti, su džiaugsmu.
Jaučiuosi gilioje bendrystėje su visomis Tikėjimo ir Šviesos bei Arkos bendruomenėmis ir su daugybe draugų. Visus jūsų rūpesčius ir džiaugsmus nešu savo širdyje ir maldoje. Dėkoju už jūsų laiškus; negaliu atsakyti kiekvienam asmeniškai, bet kiekvienas laiškas išreiškia bendrystę, kurią visi drauge išgyvename.
Kartu su Jumis Dievo džiaugsme.
Žanas
Trosly, 2009 m. rugsėjis
J. Vanier laiškas – lapkritis, 2008 m. (PDF formatas)
Brangūs Draugai,
Štai esu Kenijoje. Jūs galėtumėte paklausti: „Kodėl mano piligrimystė atvedė mane į šią Afrikos šalį, kuri neseniai išgyveno tikrą sąmyšį, daugelį neramumų?“ Tai ilga istorija! Man ji prasidėjo Bangalorėje, kur 2006 m. spalio mėn. vedžiau rekolekcijas. Rekolekcijose sutikau jauną italų kunigą, Tėvą Gabrielių. Štai jo istorija. Jis yra parapijos kunigas Nyahururu diocezijoje, Kenijoje. Prieš dešimtį metų, lankydamasis šeimoje, kuri prašė palaiminti jų namus, staiga jis išgirdo triukšmą. Tėvas Gabrielius atidarė spintelės duris ir rado ten paslėptą Tomą, berniuką su sunkia negalia. Šeima jautėsi sutrikusi ir išgyveno gėdą turėdama tokį vaiką. Šio susitikimo dėka gimė bendruomenė, pavadinta Šventojo Martino vardu. Šis keistas ir netikėtas susitikimas pažadino Tėvo Gabrieliaus smalsumą.
„Ar esama parapijoje ir kitų žmonių su negalia?“ Jis kalbėjo su kitais kunigais bei dvasininkais ir paaiškėjo, jog artimiausiose apylinkėse gyvena dar 5 ar 6 tokie asmenys. Tada jis sukvietė grupelę žmonių, tos apylinkės savanorių, kad drauge galėtų ieškoti būdų, kaip atsiliepti į pačius svarbiausius žmonių poreikius. Ši savanorių grupė keliavo nuo slenksčio iki slenksčio. Per metus (ar dar daugiau) jie atrado, kad gana dideliame plote (daugmaž 40 km x 40 km) gyvena apie 2000 žmonių su negalia, kurių didžioji dauguma paslėpti tolimiausiuose namų kambariuose. Taip pat jie sutiko ir našlaičiais likusių vaikų, kurie rūpinosi savo AIDS sergančiais tėvais ar giminaičiais ir patys jau buvo infekuoti ŽIV virusu. Palaipsniui buvo atrasti ir kiti nelaimių ištikti žmonės: apleistos našlės, paaugliai, tampantys gatvių nusikaltėliais, išnaudojamos mergaitės bei moterys ir t.t.
Kai visas šis vargas ir reikmės tapo žinomi, vietiniai žmonės pradėjo atsiverti, norėdami padėti išgyvenantiems skausmą. Be abejonės, savanoriai buvo kupini geros valios ir troškimo tarnauti, tačiau neturėjo patirties. Laikui bėgant tapo akivaizdu, kad motyvacija gali silpti ir blėsti, ir iškilo klausimas, kaip palaikyti žmonių įsipareigojimą? Reikėjo profesinės ir dvasinės formacijos. Buvo susisiekta su visomis apylinkės bažnyčiomis. Palaipsniui daugiau nei tūkstantis savanorių panoro dalyvauti mokymuose ir įsipareigoti. Taip atsirado didžiulis ekumeninis judėjimas, teikiantis gyvenimą stokojantiems žmonėms, ir perkeičiantis tuos, kurie pajuto kvietimą tarnauti.
Galite įsivaizduoti, jog panorau pamatyti ir prisiliesti prie šio afrikiečių įgyvendinamo projekto, atjautos ir kompetencijos kupino judėjimo, tarnaujančio daugybės žmonių reikmėms, ranka rankon besidarbuojančio su bažnyčiomis ir vietos vyriausybe (kuri, beje, ne visada yra dalyvaujanti). Tiesiog įsivaizduokite! … savanorius, kurie eina į kaimus, susitinka su visomis mamomis, auginančiomis vaikus su sunkia negalia, padeda joms bei jų kaimynams dalintis vieniems su kitais, įgalina juos eiti kartu dalintis, kartu melstis, teikia jiems paramą, o prireikus padeda jiems surasti profesionalių išteklių.
Mane lydi Marta Bala, kuri susitiko su Tėvu Gabrieliumi Bangalorėje ir vadovavo mūsų bendruomenei Kalkutoje 7-ajame dešimtmetyje. Mes galėjome matyti ir prisiliesti prie šio stebinančio darbo, užgimusio Dvasioje ir įkvėpto bei vedamo Dvasios, plevenančios šiose plačiose apylinkėse. Mes atvykome pamatyti tikrovės ir susitikti su žmonėmis. Ypatingu būdu džiūgavome susitikę Andrių ir visą iš Kampalos atvykusią Arkos bendruomenę. Jų buvo 39. 14 valandų jie keliavo išnuomuotu autobusu, kad būtų su mumis: pirmiausia Nairobi, kur vedžiau rekolekcijas Tangazos universitete, paskui čia, Nyahururu. Patyriau didžiulį džiaugsmą būdamas su mūsų bendruomene, kupina šventinės dvasios ir meilės. Malonė sklido iš Dorotėjos ir Maimunos, kurių iškraipyti kūnai ir spindintys veidai skendėjo vežiojamose lovose.
Išgyvenau pilnatvišką ir gražų laiką, šią savaitę vesdamas rekolekcijas Šv. Martino savanoriams, o taip pat ir daugybei vietinių žmonių: mamoms, tėvams, jaunimui – iš viso 300 asmenų. Tomis akimirkomis, kai neskaitydavau konferencijų, mes galėjome išeiti iš rekolekcijų centro ir aplankyti įvairias vietas, kur darbuojasi Šv. Martino savanoriai. Pirmąjį Nyahururu praleistą rytą susitikome su Šv. Martino vadovais ir klausėmės jų liudijimų. Mus apėmė nuostaba ir dėkingumas Dievui už visa, ką Šventoji Dvasia atlieka per visus šiuos vyrus ir moteris, priklausančius skirtingoms Krikščionių bažnyčioms, taip giliai susietus meilės ryšiais. Ši vienybė spinduliuoja iš visko, kas buvo čia nuveikta. Mes dalyvavome ypatingose Mišiose Šventojo Martino salėje, kur aplinkinių gyvenviečių mamos su savo neįgaliais vaikais buvo pakviestos atvykti vienai dienai. Daugelis iš jų ilgai keliavo, kad čia atsirastų.
ŽIV infekuoti našlaičiai, berniukai ir mergaitės, vilkintys specialiais marškinėliais, taip pat buvo čia. Kiekvienam iš mūsų jie sušoko gražų šokį su žvakėmis, kurias dainuodami iškeldavo aukštyn. Truputį vėliau aplankėme tuos vaikus jų namuose, Thalita Kum, ten jie mums vėl dainavo ir šoko, o mes turėjome galimybę daugiau su jais pabendrauti. Buvome sujaudinti jų džiaugsmo ir grožio. ŽIV infekuoti vaikai pateko į šiuos namus, kai pirmą kartą jiems nustatyta diagnozė ir aptikta, kad jie yra apleisti. Čia jie stiprinami maistingu valgiu, o kuriems reikia – duodama tinkamų vaistų. Kai jie jaučiasi gerai ir yra pakankamai stiprūs, Šv. Martino savanoriai apgyvendina juos su jų šeimomis.
Luko Evangelijoje (7, 18) matome, kad tam tikru metu kalėjime įkalintas Jonas Krikštytojas išgyvena nerimo ir dvejonių laikotarpį. Ar jo pusbrolis Jėzus iš tiesų yra tas, kuris turėjo ateiti – Mesijas? Taigi jis siunčia pas Jėzų pasiuntinius, kad šie pasitikslintų: „Ar tu esi tas, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsako: „Pasakyk Jonui, kad aklieji regi, luošieji vaikšto ir vargšams skelbiama Geroji Naujiena“. Tai yra ženklas, kad atėjo Mesijas; tai Dievo darbo ženklas.
Čia per Šventojo Martino judėjimą atliekamas nuostabus Dievo darbas, atveriantis, jog tada, kai atskleidžiamas ir parodomas žmonių neturtas bei giliausi poreikiai, daugybė kitų žmonių pakyla kaip savanoriai tam, kad jiems padėtų, užmegztų draugystės ryšius su stokojančiais asmenimis. Visa tai atskleidžia mums, kas yra bažnyčia – juk skirtingos bažnyčios suvienijamos atjautos, kad tarnautų sulaužytam Kristaus Kūnui.
Aš esu piligrimas. Mes visi esame piligrimai. Mano gyvenimas buvo piligriminė kelionė. Netrukus žengsiu per savo 80-ojo gimtadienio vartus. Jaučiuosi sujaudintas. Ką atveria man šie vartai? Naują gyvenimą?
Daugelis iš jūsų pažįstate Žakliną. Ji buvo Tėvo Toma sekretorė, ją pažinojau jau 1950 m. Gyvuosiuose vandenyse. Kai pradėjau Arką, ji buvo ten ir padėjo Tėvui Toma. Ji padėjo mums apstatyti baldais, dekoruoti, kartais pirkti ir perkonstruoti namus. Jos buvimas daugeliui buvo labai brangus. Dabar ji serga Parkinsono liga. Dėl jai reikalingos priežiūros Žaklina nebegali gyventi bendruomenėje. Ji turi savo kambarį netoliese esančiuose senelių namuose, bet žmonės dažnai atsiveža ją į Fermą Arkoje kartu su mumis švęsti Eucharistijos. Esu giliai jos paliestas. Ji sėdi neįgaliųjų vežimėlyje, jai labai sunku kalbėti, o mums sunku suprasti, kai ji kalba. Nepaisant visko, ji švyti, nuostabi ramybė spinduliuoja iš jos silpnumo. Ji tapo meilės buvimu.
Aš viliuosi ir meldžiuosi už tai, kad atėjus mano vis didesnio silpnumo metui, aš galėsiu juoktis ir džiūgauti, ir būti laimingas, priimdamas visa, kas man bus duota. Šekspyras savo Karaliuje Lyre sako, kad sendami… mes būsime kaip paukščiai narvelyje (dėl silpstančio kūno).
„Taip ir gyvensim. Melsimės, giedosim ir seksim pasakas ir pasijuoksim, žiūrėdami į margus drugelius. Su kaliniais aptarsime naujienas – kas rūmuos laimi, kas jau pasiduoda, ką mėgsta ar ką niekina tenai, – ir tartum Dievo įkvėpti išminčiai, apie pasaulio paslaptis kalbėsim. Pratūnosim tame akmens narve, kol liausis grumtis dėl valdžios didieji, kurių galia nepastovi ir mainos kartu su mėnuliu“. (Lyras, V sk., III scena)
Dabar išgyvenu švelnumo kupiną metą, kai užbaigiu šį savo gyvenimo etapą. Ateityje mažiau keliausiu ir daugiau nebelankysiu bendruomenių. Svajojau nuvykti į Vietnamą ir Kiniją, svajojau sugrįžti į Dramblio Kaulo krantą ir aplankyti mūsų bendruomenę, pasimatyti ir dar kartą pasidalinti su N‘Goranu ir kitais. Svajojau sugrįžti į Haitį ir aplankyti mūsų bendruomenes Lotynų Amerikoje – maždaug prieš metus dėl ligos man buvo uždrausta ten keliauti kartu su Nadina.
Dabar aš svajoju gyventi savo bendruomenėje, savo namuose, gyventi paprastą gyvenimą Trosly. Stengsiuos gyventi tuo, ką daugelį metų skelbiau, tikiuosi būti ne našta, o parama savo bendruomenei, stengsiuos gilinti savo ryšį su Jėzumi bei savo broliais ir seserimis. Kol tik pajėgsiu, ir toliau vesiu rekolekcijas Fermoje, mažame dvasiniame centre Arkos šerdyje. Mano džiaugsmas yra skelbti Jėzų, skelbti apie Dievo buvimą labiausiai pažeistuose asmenyse, taip pat skelbti apie Dievo nuolankumą ir pažeidžiamumą.
Taigi esu piligrimas, trokštantis gerai nugyventi paskutinį savo gyvenimo etapą – ne kaip daugelio užsiėmimų praradimą, bet kaip galimybę gyventi naujai. Taip pat aš suvokiu, kaip Arka ir visos mūsų bendruomenės yra piligrimės. Piligrimai keliauja į šventą vietą. Jų širdys trokšta būti šventos. Piligriminė kelionė kupina netikėtumų: netikėtų susitikimų su gražiais žmonėmis, nelaimingų atsitikimų, kojų sopulio ir sužeidimų, siaubingo oro (lietaus ir karščio) ir visų kitų dalykų. Čia nėra tikro saugumo išskyrus tą, kurią piligrimams teikia žinojimas, kur jie eina: į šventą vietą. Jie net nėra tikri, ar visada atras reikiamo maisto ir vietos nakvynei.
Akivaizdu, kad visos mūsų bendruomenės norėtų stabilumo, norėtų turėti didelę grupę žmonių, kurie būtų gerai paruošti, degantys, dvasingi, susitelkę maldos gyvenimui, giliai įsigyvenę į silpnų stipriuosius gydančių asmenų viziją, kuriuos pripažintų ir vertintų vietiniai autoritetai, kurie būtų finansiškai užtikrinti ir t. t.
Tačiau tikrovė yra kitokia. Mūsų bendruomenės yra piligrimų bendruomenės. Net nesame tikri, kurie asmenys yra, o kurie nėra mūsų bendruomenių nariai, nes narystė yra daugiau dvasia nei įstatymas. Mes niekada neturėsime pakankamai asistentų, tik keletas iš jų yra pasirengę įsipareigoti mūsų namuose ilgam laikui. Mes turime gražią viziją – būti raugu mūsų visuomenės duonoje, kur silpnasis gydo stiprųjį. Mes nuolat esame sukrečiami netikėtų įvykių, stiprių, žmones pargriaunančių vėjų, bet taip pat mums tenka išgyventi ir neįtikėtinų, ypatingų įvykių, kai galime beveik matyti ištiestą mus serginčią Dievo ranką, tvirtai laikančią silpniausius ir pažeidžiamiausius iš mūsų. Arka bei Tikėjimas ir Šviesa nėra tarsi gerai sukonstruoti ir gerai žinomi paminklai, garbingos katedros, prestižiniai universitetai, geros ligoninės – kur viskas įtvirtinta, stabilu, išaugę ant gerai suręsto pamato. Mes esame ne kas kita, o maži namai, pilni laimingų, besimeldžiančių, švenčiančių žmonių, kurių trapumas matomas jų kūnuose, protuose ir dvasioje, taip pat asistentų ir draugų, tikinčių meilės ir švelnumo dvasia. Taip, mes esame piligrimai, nešantys viziją ir kasdien keliaujantys į pažadėtą meilės šalį. Kaip bebūtų, tenka pripažinti, jog mūsų moderniame pasaulyje veikia daugybė kultūrinių ir istorinių faktorių, dėl kurių sunku išgyventi viziją. Arka bei Tikėjimas ir Šviesa yra gimę iš Dievo, Dievas mus ir saugos.
Ką tik baigiau skaityti nuostabią knygą apie negalios teologiją. Jos pavadinimas „Pažeidžiama Bendrystė“ (Brazos Press), o autorius – Tomas Reynolds, teologijos dėstytojas Emanuelio koledže, Toronte. Negalėčiau jos tvirtai rekomenduoti. Kai kuriems ją gali būti sunku skaityti, nes tekstas labai koncentruotas. Tačiau ši knyga kupina šviesos ir aiškios bei stiprios vizijos, kuri yra Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos vizija.
Kai kuriems iš Jūsų netrukus prasidės atostogos (kitiems – žiemos metas). Atostogų dienos yra šventos dienos. Aš būsiu savo vienuolyne, Belgijoje. Tai bus laikas, skirtas poilsiui, maldai, pasivaikščiojimams, metas klausytis paukščių, klausytis švelnios Dievo muzikos. Liksiu bendrystėje su jumis – ar tai bus šventinės, ar žiemos dienos (streso dienos…), melskimės vieni už kitus ir už visus, kurie mūsų pasaulyje kenčia vienatvę ir neviltį.
Ramybės, ramybės, ramybės.
Žanas Vanjė
Trosly, 2008 m. gegužė
Nuo birželio 2-os iki 4-os dienos Paryžiuje vyko didžiulė konferencija „Taikos iniciatyvos“, kurią organizavo Christian Renoux, buvęs MIR (Tarptautinio judėjimo už susitaikymą) prezidentas. Ji subūrė apie 150 organizacijų, kurių veikloje dalyvauja ir dėl taikos darbuojasi tūkstančiai vyrų ir moterų, pasiryžusių nuo smurto ir agresijos pereiti prie įsiklausymo, vienybės ir dialogo. Man buvo labai įdomu dalyvauti apskrito stalo diskusijoje drauge su Adolfo Perez Esquivel (Nobelio premijos laureatu) ir Hildegarde Goss-Mayr, kuri paskutiniuosius penkiasdešimt metų kovojo už tai, kad daugelyje pasaulio kampelių sprendimų būtų ieškoma nesmurtiniu būdu. Aš papasakojau apie „Arką“ bei „Tikėjimą ir Šviesą“, apie mūsų troškimą būti taikos bendruomenėmis. Mane įkvėpė tų žmonių tikėjimas, kad net sunkiausiais atvejais įmanoma kažką padaryti dėl taikos, sužavėjo jų dalyvavimas humanitarinės pagalbos projektuose, vykdomuose skurdžiausiose pasaulio vietovėse.
Mes gyvename JTO paskelbtu „taikos dešimtmečiu“, mokyklose raginama mokyti jaunus žmones gyventi be smurto. Smurtas ir agresija mūsų visuomenėje kyla dėl ekonominio ir politinio lenktyniavimo, dėl pilietinių karų ir tarptautinių konfliktų. Mūsų švietimo sistemos skatina siekti sėkmės. Žinoma, sėkmė gyvenime yra svarbu. Tačiau jeigu tik siekiama bet kokia kaina užkopti aukštyn ir pasirodyti, kad esame geresni ir viršesni už kitus, prasideda griovimas; o jeigu tame kelyje nustumiami silpnesnieji ir tie, kuriems mažiau sekasi, tai tampa netgi pražūtinga. Mes arba pasinaudojame kitų žmonių silpnumu ir per juos lipame aukštyn; arba, susidūrę su lenktyniavimu aplink save ir savyje, nuleidžiame rankas ir pasijuntame bejėgiai ką nors pakeisti; o kartais pasineriame į neviltį ir bandome nesėkmę kuo nors kompensuoti, tai gali būti alkoholis etc.
Taikos kultūra reiškia, kad kiekvienas asmuo priimamas toks, koks yra, su savo dovanomis ir silpnumais, kiekvienam padedama atgauti savąjį orumą ir vietą visuomenėje. Gyvenant taikos kultūroje stipresnieji raginami pripažinti ir priimti savuosius silpnumus bei tarnauti ir pagelbėti tiems, kurie yra trapesni, padėti jiems atpažinti turimus sugebėjimus. Taikos kultūroje kiekvienas žmogus laikomas unikaliu, svarbiu ir šventu.
Vienas iš svarbiausių uždavinių kiekvienam iš mūsų – išbristi iš mus supančios lenktyniavimo, individualizmo, konfliktų, depresyvumo aplinkos ir kurti solidarumo, bendradarbiavimo, taikos ir vilties kultūrą. Kaip šis pasikeitimas gali įvykti mumyse?
Baigiantis apskrito stalo diskusijai Paryžiuje mūsų paklausė: „Ar kada nors žemėje gali būti rojus?“ Man atrodo, kad rojus žemėje nebus įmanomas, jei mes neatrasime savo vidinio rojaus, mažutės šventovės, slypinčios kiekvieno mūsų būties gelmėje. Šio vidinio taikos ir vienybės rojaus ieškojimas kartu reiškia ir kovą su lenktyniavimo kultūra, kuri irgi slypi mūsų viduje. Jeigu pastebėsiu šį rojų savo viduje, tada pradėsiu jį matyti ir kituose, ir tuomet susibūrus keletui tokių žmonių, galėsime kurti taikos bendruomenes, kuriose neišvengiamai teks kovoti su taikai priešingais dalykais.
„Arka“ bei „Tikėjimas ir Šviesa“ siekia būti taikos bendruomenėmis – savo gyvenimo būdu, priimdamos silpniausius ir trapiausius. Mūsų bendruomenės gali tapti perkeitimo vieta per tai, kaip mes priimame vienas kitą, kaip išklausome ir sprendžiame konfliktus. Silpnųjų priėmimas, jų dovanų pripažinimas ir jų gyvenimo prasmės atskleidimas ir yra tas būdas, kuriuo mes kuriame taiką.
Didžiausias pavojus šiais laikais – galvoti, kad istorija kuriama be mūsų. Mes dažniausiai nuleidžiame rankas ir sakome, kad nieko negalime pakeisti. Pamirštame, kad būdami drauge, palaikydami vienas kitą, liudijame meilės galią, liudijame, kad gyvenimas yra stipresnis už mirtį.
Geros institucijos darbuotojai pasižymi kompetentingumu ir sugebėjimu bendradarbiauti. Yra daug tokių gerų institucijų. Bendruomeniniame gyvenime svarbu dar kai kas: ištikimų ryšių patirtis, kiekvienas žmogus priimamas kaip dovana, kiekvienas teikia ir gauna gyvybę. Bendruomenės esmė – užsimezgę ryšiai. Bendruomeninis gyvenimas pasireiškia bendravimo kokybe; susirinkimų, kuriuose kiekvienas prisiima atsakomybę, kokybe; šventimo, kai švenčiama vienybė ir gyvenimas, kokybe; maldos kokybe: per ją patvirtiname savo trokšimą gyventi pagal Dievo valią ir leisti Dievo meilei formuoti mūsų gyvenimus taip, kad patys imtume spinduliuoti viltį ir ramybę.
Gegužės mėnesį Čikagos Katalikų Teologijos Universitetas man suteikė apdovanojimą „Palaiminti taikdariai“. Su džiaugsmu priėmiau šį padovanojimą „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ vardu, džiaugiausi, kad kiti žmonės pripažįsta, jog mūsų bendruomenės yra taikos bendruomenės. Norint kurti taiką, reikia pakeisti požiūrį, gyvenimo būdą, išmokti kitaip bendrauti, ypač su kitokiais nei mes žmonėmis; tai reiškia kurti tokią visuomenę, kuri egzistuoja ne piramidės, o apskritimo principu, kurioje ir silpnasis, ir stiprusis turi savo vietą, kur gerbiamas kiekvieno orumas ir visi randa gyvenimo prasmę, kur savitarpio pagalbos daugiau nei lenktyniavimo.
Praėjusį vasarį čia, Trosly, šventėme Jeannine Vidal gyvenimą ir mirtį. Ji apsigyveno „Arkoje“ prieš 30 metų, turėdama daug fizinių ir intelekto sutrikimų, daug pykčio ir agresijos. Pamažu jos širdis ir kūnas darėsi vis ramesni, palengva ji atrado savo vietą bendruomenėje. Galiausiai ji suvokė, kad yra mylima, ir ypač Dievo mylima. Praėjusį lapkritį piligrimystės į Lurdą metu, švenčiant 40-ąjį bendruomenės gimtadienį, Jeannine papasakojo vienam asistentui, kad norėtų numirti miegodama, nes labai bijo kančios. Dievas išklausė jos maldą. Gyvenimo pabaigoje ji buvo labai rami ir švelnumo kupina moteris. Kai aplankydavau ją, ji pastebėdavo, kad esu pavargęs, ir švelniai sakydavo: „pauvre vieux“ (vargšas senelis). Kaip džiugu, kad „Arka “ gali būti ta vieta, kur priimami daug kančios ir atmetimo patyrę žmonės, kaip Jeannine, ir kad čia jie gali keistis, augti, priimti ramybę ir ją spinduliuoti.
Kovo mėnesį šventėme Lucien Meunier, žmogaus su gilia negalia, 28 metus išgyvenusio „La Forestiere“ namuose, gyvenimą ir mirtį. Man jis buvo tikrų tikriausias mokytojas. Kai šabo metais gyvenau jų name, jis man atskleidė, kiek mano viduje paslėpta agresijos, kaip aš dar turiu pasikeisti, kad įgyčiau daugiau vidinės ramybės ir pats skleisčiau ramybę.
Mane dar vis jaudina ir daug peno teikia Etty Hillesum, jaunos žydės iš Olandijos, žuvusios Aušvico dujų kameroje, dienoraštis. Jis buvo parašytas paskutiniaisiais jos gyvenimo metais:
„Mes turime vienintelę moralinę pareigą – kuo daugiau ramybės sutelkti savyje ir spinduliuoti ją kitiems. Kuo daugiau ramybės turėsime savyje, tuo daugiau jos bus mūsų suvargusiame nerimo pilname pasaulyje.“ (218 psl., Etty Hillesum dienoraštis)
Iš tiesų, pradėkime nuo ramybės savo širdyje, paskui ją neškime į kitų širdis. Kurkime ramybe ir taika pagrįstas bendruomenes ir šeimas. Ar ne kiekvienas iš mūsų atsakingas už tai? Tai reiškia, kad turim dirbti su savimi, pripažinti savyje slypinčią prievartą, savanaudiškumą, depresiją. Tai darydami išmoksime labiau gerbti save ir pilniau išgyvensime savo žmogiškąją tapatybę. Taika yra ne tik politikų, bet kiekvieno iš mūsų uždavinys. Taika ir ramybė ateina tada, kai gyvename tiesoje, priimame save tokius, kokie esame, su savo stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis, ir padedame kitiems priimti save.
Ramybė ateina tada, kai suvokiame, jog nesame vieni. Dievas su mumis, kaip geriausias draugas. Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų ir kiekviena bendruomene; Dievas veda mus. Todėl net atsidūrę sunkumuose galim Jam dėkoti!
Linkiu puikių atostogų gyvenantiems Šiaurės pusrutulyje. Anglų kalba „atostogos“ (holidays) reiškia „šventadieniai“. Tegul šios atostogos jums bus ramybės ir taikos metas, vidinių jėgų atnaujinimo metas, kad toliau eitumėte meilės ir išminties keliu. Gerų dienų tiems, kurie gyvena Pietų pusrutulyje. Melskitės už tarptautinį „Tikėjimo ir Šviesos“ susitikimą, vyksiantį liepą Madride, ten mes švęsime kartu ir rinksime naują tarptautinį koordinatorių. Melskimės vieni už kitus, džiūgaudami Dievo artumoje.
Jean Vanier
Trosly, 2006 birželis
Artėja Kalėdų metas, prabilsiantis į mus per švelnumą, šeimyninį intymumą, šventinę nuotaiką, dovanas, vaikų džiaugsmą, Kalėdų giesmes, gatvėse spingsinčias lemputes, Kalėdų eglutę, prakartėlę bei vidurnakčio Mišias. Atmenu Kalėdų rytmečius, kai dar buvau vaikas. Kartu su broliu Bernardu miegodavome viename kambaryje. Vos prabudę paskubomis lįsdavome po lova, kur visada rasdavome kojines, į kurias mama būdavo pridėjusi mažų dovanėlių, o ant viršaus – riešutų ir mandarinų (pastarieji tuo metu buvo ,,Kalėdų vaisiai“).
Kalėdos mums primena angelo, Dievo pasiuntinio, žodžius:
Jums gimė Išganytojas…
didis džiaugsmas…
ženklas…
kūdikis…
garbė Dievui, o žemėje ramybė (iš Lk 2,10-11).
Tik keletas žodžių, bet kokie jie reikšmingi. Kalėdos yra metas, kai švenčiame Dievo atsidavimą vargšams, tai širdžių išlaisvinimo metas.
Mėgstu vis iš naujo skaityti šventojo Jokūbo laišką, parašytą krikščionių bendruomenei praėjus keletui metų po Jėzaus mirties. Jis rašo, jog žmonės gerbė turtinguosius ir įtakinguosius, užleisdavo jiems geriausias vietas susirinkimuose, užmiršdavo vargšus. ,,Paklausykite, mano mylimieji broliai; ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimo ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą!“ (Jok 2, 5-6)
Kalėdos mums primena, kokią vietą mūsų gyvenime ir bendruomenėse turėtų užimti vargšai.
Šiandien mūsų pasaulis yra siaubingai sudarkytas – ramybė, širdžių išlaisvinimas, džiaugsmas, Dievo pažinimas atrodo tokie mums tolimi dalykai. Tamsūs smurto ir drąsos praradimo debesys uždengia taikos ir vilties saulę. Blogos naujienos užtvindė mūsų gyvenimus. Atrodo, jog Kalėdų šventė tapo vartotojų visuomenės įkaitu. Šiandien Kalėdos nebėra vargšų šventė, greičiau tai atostogų kur nors saulėje ar sniegynuose metas, daug valgant… netgi per daug. Taigi, tai metas, kai praraja tarp vargšų ir turtuolių tik pagilėja. Vargšai taip lengvabūdiškai pamirštami.
Jėzaus gimimo metu, maždaug prieš 2000 metų, angelo žodžiai paskelbė apie tamsioje naktyje suspindusią šviesą. Izraelis buvo engiamas, kentė Romos kareivių priespaudą. Pati žydų visuomenė buvo siaubingai susiskaldžiusi – atrodė, jog turintieji autoritetą buvo užvaldyti troškimo bet kokia kaina apginti ir išlaikyti savo galią. Tad visi elgetos, raupsuotieji, našlės buvo išstumti į šalį. Šiandien išgyvename tą patį. Istorija kartojasi. Tačiau šiandien, kaip ir praeityje, yra Dievo pasiuntinių, nepaliaujančių skelbti iš Dievo širdies sklindančios vilties, širdžių išlaisvinimo, džiaugsmo, ramybės. Taika yra įmanoma, jei kiekvienas iš mūsų atliksime mums skirtą vaidmenį!
Dėl daugelio per pastaruosius kelerius metus buvusių įvykių žmonės gyvena baimėje. Mums visiems gresia pavojus užsisklęsti už savosios saugumo ir tikrumo teikiančios religijos, kultūros, tautybės sienų. Užtvaros tarp grupių, rasių ir religijų auga ir tvirtėja. Tačiau tuo pat metu vis daugiau vyrų ir moterų sukyla prieš šias užtvaras. Daug kas išdrįsta atverti savo širdį atstumtiesiems, kenčiantiems, tiems, kurie yra kitokie. Jie gyvena tikėjimu – bendrystėje su gerumo, švelnumo, gailestingumo ir užuojautos Dievu, nusižeminusiu ir sužeidžiamu Dievu; jie yra šalia atstumtųjų, nes pats Dievas yra labiausiai atstumtas šių dienų pasaulyje. Brolis Roger Schutz (br. Rožė) iš Taize buvo vienas iš švelniųjų, nuolankiųjų žmonių. Ar jis turėjo mirti praliedamas savo kraują kaip Jėzus? Nuo pat bendruomenės įkūrimo 1940 m. jo bei jo brolių gyvenimas Taize suteikė tiek vilties milijonams viso pasaulio jaunuolių. Ačiū tau, Broli Roger, už tavo gyvenimą.
Taip pat norėčiau padėkoti visiems, kurie pastaraisiais metais buvo vilties šviesuliai pasauliui: Jonui Pauliui II, Motinai Teresei, Oskarui Romero, Jeanui Gossui, Dorothy Day, Mathamai Gandhi, Abdului Gaffarui Kahnui, Etty Hillesium, Dietrichui Bonhoefferiui, Mons. Von Gallenui (vokiečių vyskupui nacių Vokietijoje, kuris rizikavo savo gyvybe, norėdamas apginti neįgalių žmonių gyvybę ir teises). Ilgas sąrašas tų, kurie darbavosi dėl gyvybės. Šiandien ypatingai mąstau apie Charles de Foucauld (Karolį de Fuko), ką tik Romoje beatifikuotą „visų mažąjį brolį“. Ilgą laiką jis gyveno Alžyre, pamažu tapo musulmonų draugu. Tai jis įsteigė Mažųjų Jėzaus brolių ir seserų vienuolijas. Šie broliai ir seserys šiandien išsibarstę po visą pasaulį, jų gyvenimo centras – Eucharistinis Jėzus, jie gyvena kaip vargšai tarp vargšų, šalia silpnųjų ir atstumtųjų. Ačiū tau, Broli Karoli, už tavo gyvenimą.
Mūsų visuomenės linkusios pamiršti, kaip svarbu yra būti su kenčiančiais, silpnais, stokojančiais žmonėmis, juos lydėti. Mūsų visuomenės žmonės trokšta skubiai išgydyti arba tiesiog pašalinti silpnuosius; jie siekia kuo skubiau priimti sprendimus bei lengvai ir greitai integruoti: gydyti užuot rūpinęsi. „Arka“, „Tikėjimas ir Šviesa“, Mažieji Jėzaus broliai ir seserys, Šv. Egidijaus bendruomenė suvokia „buvimo su“ trapiais žmonėmis kaip su broliais ir seserimis svarbą. Žinoma, naudodamiesi naujomis technologijomis, turime daryti visa, ką galime, kad palengvintume kančią, tačiau širdys išgydomos per buvimą ir draugystę. Vienas iš didžiausių žmogaus kentėjimų – patirti, kad su juo elgiamasi ne kaip su asmeniu, o kaip su daiktu. Kaip svarbu užmegzti ryšius. Ar tai nėra Kalėdų žinia?
Įvairūs įvykiai, kuriuos teko patirti per pastaruosius mėnesius, suteikė man daug vilties. Rugpjūčio mėnesį Pasaulio Jaunimo dienos Kiolne: Dievo troškulys daugybės jaunų žmonių širdyse, didžiulis jų troškimas geriau pažinti Evangeliją. Po to – jaunimas, susirinkęs į Brolio Roger laidotuves Taize: nepaisant tragiškos jo mirties, jie trokšta sekti jo pėdomis – darbuotis dėl vienybės ir susitaikymo. Esu giliai paliestas Taize brolių. Man teko privilegija kartu su jais dalyvauti laidotuvėse ir dar kartą susitikti praėjus kelioms savaitėms. Esu giliai šių brolių paliestas. Jų būdas atverti jaunimo širdis Dievui, silpniesiems ir vargšams yra šviesa mums visiems. Paskui vedžiau „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ organizuotas rekolekcijas Slovėnijoje, netrukus po jų – Sankt Peterburge. Šios rekolekcijos buvo gyvybės šaltinis ir tikras maistas tiems, kurie norėjo pagilinti savo įsipareigojimą silpnajam. Taip pat sutikau grupę žmonių, trokštančių įkurti „Arkos“ bendruomenę Sibire… tam prireiks laiko!
Liepos mėnesį ,,Questscope“ organizacija pakvietė mane į Jordaniją susitikti su sunkumus patiriančiais jaunais musulmonais (dalis jų gyvena kalėjimuose ar specializuotuose centruose) bei juos lydinčiais psichologais ir auklėtojais. Kartu stengėmės atrasti šiems jauniems žmonėms tinkančią antropologiją. Kad galėtų augti ir išbristi iš savo situacijos, jiems reikia asmens, kuris lydėtų juos kaip draugas, kuris neteisdamas juos išklausytų ir pamatytų jų grožį, kuris, kartu su kitais, kurtų draugystės ryšius, burtų bendruomenę. Jiems taip pat reikia atrasti vidinę erdvę Dievui.
Spalio mėnesį Šventojo Egidijaus bendruomenė Lione organizavo didelį tarpreliginį susitikimą. Buvau pakviestas drauge su musulmonų filosofu ir žydų rabinu dalyvauti apvalaus stalo diskusijoje tema: ,,
I amžiaus antropologija“. Labai įdomu! Bėgant amžiams žmogaus vizija plėtojasi, transformuojasi, yra gilinama. Taikos pabučiavimas tarp rabinų, imamų (musulmonų dvasininkų), musulmonų teologų ir krikščionių Bažnyčių vadovų per uždarymo ceremoniją, bei visas susitikimas buvo tikras vienybės ir taikos liudijimas.
Smurtas bei ,,blogos naujienos“ sklinda iš mūsų televizijos ekranų, tuo pat metu tiek daug ,,gerų naujienų“ lieka paslėptos ir netgi žiniasklaidos ignoruojamos: daugybė žmonių, įsipareigoję mažose bendruomenėse, kurios yra meilės ženklas; jauni žmonės, besidalijantys savo gyvenimu su vargšais, su ,,Intercordia“ ar kitomis organizacijomis vykstantys į Afriką, Aziją ar Lotynų Ameriką, norintys atrasti kitų kultūrų grožį, tarnauti vargšams, tapti jų broliu ar seserimi; žmonės, einantys į sprogdinamus Paryžiaus priemiesčius tam, kad įsiklausytų į skausmą, ieškotų būdų, kaip palengvinti kančią, ištaisyti neteisybę.
Tam, kad ir toliau kas dieną galėtume gyventi su sunkumus išgyvenančiais žmonėmis, turime priklausyti ant tikėjimo pamato išaugusiai bendruomenei – atvirai, priimančiai, kiekvienam iš mūsų padedančiai augti ir tapti vis laisvesniam nuo baimių, išankstinių nusistatymų bei prievartos, padedančiai tapti vis labiau mylinčiais ir žmogiškais – bendruomenei, kuri yra atleidimo ir šventimo vieta. Vienas iš pamatinių „Arkos“ tekstų yra Jėzaus palaiminimas: ,,Rengdamas vaišes, pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas!“ (Lk 14,13). Valgyti kartu su atstumtaisiais – tai trokšti užmegzti su jais ryšį, kuris mus perkeičia; tai atlikti savo vaidmenį, kad sumažėtų praraja tarp galingųjų ir neturinčių galios.
Man džiugu eiti valgyti į „Val Fleuri“ namus. Būti ten – man tikra privilegija. Buvau bendruomenės atsakingasis, po to daugelį metų – atsakingas už minėtus namus. Dabar, kai man jau 77-ri, šių namų gyventojai labai rūpinasi manimi, dažnai man sako: „Tau reikia šiek tiek pailsėti…“ Gera senti „Arkoje“, žaviuosi tais, kurie šiandien yra atsakingi už mūsų namą ir mūsų bendruomenę. Taip, tai iš tiesų palaiminimas – sėdėti prie vieno stalo su atstumtaisiais, tapti jų draugu. Per šią draugystę esame pamažu keičiami. Taip pat man džiugu vesti rekolekcijas „La Ferme“, jauniems ir ne tokiems jau jauniems žmonėms.
„Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėse mums tenka išgyventi kovų, gedulo ir mirties laikotarpius, tačiau koks didis džiaugsmas mane apima, kai matau daugybės įsipareigojusių žmonių ištikimybę, meilę ir kompetenciją.
Kalėdos yra vilties ženklas, ženklas, kad meilė stipresnė už mirtį, kad taika yra įmanoma, jei kiekvienas iš mūsų, kur bebūtume, tapsime taikos įrankiu. Tada:
Vilkas viešės pas avinėlį,
leopardas guls greta ožiuko.
Veršis ir liūtukas maitinsis kartu:
Juos prižiūrės mažas vaikas…
Visame mano šventajame kalne
nebus vietos jokiai skriaudai, nei jokiai niekšybei,
nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo,
kaip jūra kupina vandenų.
(Iz 11, 6-9)
Ramybės, džiugių Kalėdų, laimingų Naujųjų Metų!
Jean
Trosly, 2005 m. lapkritis
Prieš kelias savaites į susitikimą Asyžiuje buvo suvažiavę Arkos šeimos nariai: 350 atstovų iš viso pasaulio Arkos bendruomenių. Kaitri saulė šiame „Poverello“ (Asyžiaus Neturtėlio) mieste šildė mūsų širdis ir dvasią, stipriai jautėme Pranciškaus ir Klaros buvimą. Šioje vietoje, šiuo metu įvykęs susitikimas buvo pranašiškas. Pastaruoju laiku Arka išgyvena savo istorijos posūkį. Dar aiškiau supratome, kokie iššūkiai Arkos bendruomenių laukia artimiausiais metais. Kai visuomenė taip sparčiai keičiasi, būtina iš naujo suvokti, kokia turi būti Arka šiandien. Norime, kad mūsų bendruomenės, kuriose gyvena trapūs ir pažeidžiami žmonės, būtų draugiškumo, švelnumo, abipusio įsipareigojimo vieta. Taip pat turime įvykdyti valstybės reikalavimus ir būti kompetentingi, nes kompetentingumas ir draugystė susiję.
Šventasis Pranciškus iš turtingo jaunuolio buvo perkeistas į neturtėlį. Tas perkeitimas įvyko ne iš karto. Vienu lemtingiausių momentų jo ieškojimų kelyje tapo susitikimas su raupsuotaisiais. Tais laikais raupsuotieji gyveno atmesti ir išstumti iš visuomenės. Jie simbolizavo tai, kas gali būti bjauriausia, sutepta. Testamente, parašytame prieš pat mirtį, Pranciškus pasakoja, kaip pats Viešpats jį atvedė prie raupsuotųjų, kaip iš visos širdies juos slaugant šis nemaloniu atrodęs darbas virto „saldybe jo širdžiai ir dvasiai“.
Kitas svarbus jo gyvenimo momentas – nutikimas San Damiano bažnyčioje, kur Pranciškus išgirdo Jėzų nuo kryžiaus jam sakant: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano begriūvančią Bažnyčią“. Asyžiaus Neturtėlis paraidžiui suprato šiuos žodžius, ir pasikvietęs į talką kelis draugus ėmė atstatinėti apgriuvusią San Damiano bažnytėlę. Tik vėliau jis suprato, kad šio kvietimo prasmė daug gilesnė, kad jis kviečiamas atstatyti ir atnaujinti savo laikų Bažnyčią, paskendusią ginčuose dėl turto ir valdžios.
Po dviejų metų Pranciškui paaiškėjo jo misija: beklausant Jėzaus žodžių Evangelijoje pagal Matą (10 sk.), kuriais Jėzus kviečia savo mokinius eiti skelbti Dievo Karalystės nepasiėmus nei antros poros apavo, nei marškinių, nei pinigų, kaip tikriems vargšams, Pranciškaus širdį apėmė begalinis džiaugsmas. Jis pagaliau sužinojo, ko Dievas iš jo nori. Dievo vedamas, Pranciškus su savo draugais atnaujino ir atstatė savo laikų Bažnyčią, padėjo jai iš naujo žengti Evangelijos ir palaiminimų keliu.
Mes taip pat tikime, kad Arka gimė iš Dievo, per tėvo Toma ir mano paties susitikimą su Rafaeliu ir Filipu. Mūsų bendruomenėse įvykstantis susitikimas su neįgaliais žmonėmis jas perkeičia ir paverčia ženklu mūsų visuomenei, ženklu, liudijančiu, kad taika ir meilė yra įmanomi dalykai. Mes taip pat esam gavę pašaukimą atstatyti Bažnyčią ir darbuotis dėl vienybės tarp Bažnyčių. Mes taip pat šiais laikais siunčiami į misiją tokie kokie esam, vargani ir riboti, skelbti apie neįgalaus žmogaus, o kartu ir visos žmonijos grožį ir vertę.
Dažnai sakau, kad šventoji Klara simbolizuoja visus tuos žmones, kurie Arkoje ir už jos ribų, gulėdami ligos patale ar pasislėpę už vienuolynų sienų meldžiasi už mus. Dėl savo varganumo ir netobulumo mes esame vargšai, besišaukiantys Dievo, o Dievas išgirsta varguolio šauksmą.
Daug visko išryškėjo per mūsų susitikimą Asyžiuje. Reikėtų paskaityti pasisakymus apie Arkos misiją šiandien: apie tai kalbėjo kunigas maristas Gerardas Arbuckle, Kenterberio arkivyskupas Dr. Rowanas Williamsas, kardinolas Kasperis, kuris yra Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas. Jų žodžiai sužavėjo tikrumu ir labai sustiprino mus, arkiečius.
Iš Asyžiaus išvažiavome dar tvirčiau suvokdami, kad „Arka“ yra tikra Dievo suburta šeima. Dievas ir toliau mumis rūpinasi, kad taptume dar ryškesniu ženklu mūsų laikams. Dievas mums suteiks išminties ir stiprybės susiduriant su dabarties iššūkiais. Mūsų džiaugsmui naujam 6 metų laikotarpiui tarptautiniais koordinatoriais perrinkome Jean-Christophe’ą ir Christine’ą. Tarptautinės valdybos pirmininke tapo Mireya iš Hondūro, išsakėme padėką ir atsisveikinome su Colin.
Susitikimas Asyžiuje man buvo labai svarbus (gal kiek ir varginantis); labai džiaugiuosi matydamas, kad bendruomenės stengiasi likti ištikimos pirminiam įkvėpimui, nors ir kitokia forma – juk pasaulis keičiasi! Dėl savo 76 metų naštos jaučiuosi gerokai silpnesnis ir trapesnis, todėl turiu į tai atsižvelgti. Esu laimingas, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus galiu skirti Jėzaus vizijos skleidimui – skelbti Gerąją Naujieną apie jo meilę vargšams. Mėgstu būti „Val Fleuri“ namuose, kur kadaise buvau atsakinguoju ir rūpinausi kiekvienu, o dabar visi čia gyvenantys rodo man atidumą: pasiūlo geriausią krėslą ragindami užuot plovus indus eiti pailsėti, paskaityti laikraščio, ir t.t. ir t.t. Esu laimingas, kad galiu vesti formacijas „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“ nariams, kad galiu daugiau laiko skirti Dievui ir maldai bei toliau dirbti su savim tam, kad būčiau labiau mylintis, kantresnis ir tikresnis.
Nepaisant vis didesnio savo trapumo, pastaraisiais mėnesiais buvau nuvykęs vesti rekolekcijų į Čilę, Madagaskarą, Portugaliją ir Libaną. Sutikau daugybę šeimų, kurias perkeitė buvimas „Tikėjime ir Šviesoje“. Kai kurios mamos gimus jų neįgaliam vaikeliui patyrė baisių dalykų, išgyveno atmetimą ir nerimą. Jos liudijo, kad „Tikėjimas ir Šviesa“ joms ir jų vaikams tapo prisikėlimo vieta. Jų beklausydamas prisiminiau Viešpaties žodžius, pasakytus Jeremijui: „Jų gedulą pakeisiu džiaugsmu.“ (Jer 31,13)
Jono Pauliaus II mirtis mane palietė daug labiau, nei tikėjausi. Pažinojau popiežių asmeniškai ir labai mylėjau, jaučiau, kaip gerai jis suprato, mylėjo ir palaikė „Arką“ ir „Tikėjimą ir Šviesą“. Džiaugiuosi Benedikto XVI išrinkimu, nes jaučiu, kad jis yra dvasinis Jono Pauliaus II sūnus ir tęs jo darbą. Jis bus geras ganytojas, pamaitinsiantis Jėzaus kaimenę. Jono Pauliaus II genialumas rėmėsi dviem dalykais – „įsišaknijimu ir atvirumu“. Visi esame pašaukti giliai įleisti šaknis savojoje Bažnyčioje, gilinti savo tikėjimą ir tuo pačiu būti atviri kitoms Bažnyčioms, kitoms religinėms tradicijoms, geros valios žmonėms, kad galėtume pastebėti ir įvertinti jų turimas dovanas.
Ar tai nėra kiekvienam iš mūsų, kiekvienai bendruomenei skirta užduotis: giliai įsišaknyti krikščioniškame tikėjime, Jėzaus ir Bažnyčios meilėje, ir tuo pačiu atsiverti išpažįstantiems kitą tikėjimą – bendrauti su jais, išklausyti, vertinti, pripažinti jų turimas dovanas.
Kitas mane giliai sukrėtęs įvykis čia, Trosly – gaisras „La Vigne“ namuose, nusinešęs Mišelio ir Anos Lizos gyvybes. Lig šiol nežinome gaisro priežasties. Mišelis ir Ana Liza buvo be galo mylimi mūsų bendruomenėje. Jų mirtis mums visiems atnešė didžiulį skausmą ir kančią.
Tačiau argi „Arka“ ir „Tikėjimas ir Šviesa“ nėra susikūrę iš kančios? Šių bendruomenių tikslas – priimti kenčiančius atmetimą bei sunkesnę ar lengvesnę negalią ir visiems drauge, stipriesiems ir silpniesiems, kurti tikėjimo bendruomenes, kurios būtų ženklu mūsų pasauliui. Jos visuomet bus trapios ir kenčiančios, tačiau jose mokomės gyventi kančios akivaizdoje, ją priimti, į ją atsiliepti, kad skausmas būtų perkeistas į džiaugsmą ir maldą.
Daugeliu atžvilgiu tesame vargšai, besišaukiantys Dievo. Mūsų poreikiai didžiuliai, ypač didelis poreikis, kad atsirastų žmonių, norinčių likti ir įsipareigoti bendruomenėse kartu su mumis, čia juos gali išgydyti ir perkeisti žmonės, kuriuos visuomenė buvo atmetusi. Drįstu sakyti, kad giliausia prasme Jėzaus Geroji naujiena toli gražu ne didvyriška, o beprotiška ir absurdiška. Pasitikėdami Jėzumi suvokiame šį absurdišką slėpinį: Dievas pasirinko tai, kas pasaulyje kvaila ir silpna, jis slepiasi kvailuosiuose ir silpnuosiuose.
Dar daugeliu dalykų turėčiau su Jumis pasidalinti, tačiau visų pirma noriu kartu su Jumis dėkoti už „Arką“ ir „Tikėjimą ir Šviesą“, už tai, kaip šios bendruomenės auga ir eina gilyn, kartais per didelį vargą. Noriu dalintis ta viltimi, kuri gyvena mano širdy.
Visus apkabinu,
Jean Vanier
Trosly, 2005 birželis
Šiuo Kalėdų laikotarpiu visame pas aulyje, o ypač Pietų Azijoje, kenčia daugybė žmonių. Užklupo didžiulė nelaimė! Turbūt sunku džiaugtis atėjusiomis šventėmis, kai tiek daug žmonių gedi. Tačiau ši nelaimė pažadino ir nuostabų solidarumo reiškinį. Visgi, ar reikia tokių katastrofų, kad pasaulis pabustų, kad turtingosios šalys pradėtų dalintis su neturtingosiomis? Ši pasaulį sudrebinusi cunamio banga primena mums apie kitą gręsiančią katastrofą – vis didėjantį atstumą tarp tų, kurie visko turi, ir tų, kurie neturi nieko.
Kalėdos – tai Dievo apsilankymo šventė. Jis ateina pas mus mažu, silpnu ir trapiu kūdikėliu, ateina būti su mumis, dalintis su mumis džiaugsmais ir kentėjimais, kad ir mes dalintumės tarpusavyje kaip broliai ir seserys. Dievas ateina, kad užmegztų su mumis pasitikėjimo ryšį, galintį pažadinti mūsų širdis ir perkeisti mus į gailestingumo kupinus žmones, kad tokiu būdu taptume ženklu pasauliui. Žodis įsikūnijo tam, kad liautumės žvelgę tik į save ir nuolankiai, bet tikrai atsivertume kitiems. Nėra lengva sugriauti mus saugančias sienas, žengti kitų link ir tikrai mylėti. Sendamas aš vis aiškiau matau savo trūkumus, baimes, užsidarymą, sunkumus bendraujant. Manyje tebevyksta kova tarp paprasto bendrystės ryšio troškimo ir noro vadovauti, kontroliuoti kitus. Todėl gerai suvokiu, kad savo pastangomis nepasikeisiu ir nepasieksiu vidinės laisvės, kuri leistų man mylėti. Mano akmeninei širdžiai reikia, kad Dievo meilė perkeistų ją į kūnišką, jautrią, atvirą kitiems širdį.
Vis labiau jaučiu, kad „Arka“ ir „Tikėjimas ir Šviesa“ – tai Dievo mums patikėtas lobis. Davidas Fordas, teologas ir „Arkos“ draugas, perskaitęs išvadas apie „Arkos identitetą ir misiją“, man ir Kristinai pasakė, kad „Arka yra ne tik gimusi iš Dievo ir Dievo vedama, bet ji yra ir šlovė Dievui!“ Man taip pat patinka įsivaizduoti, kad kiekviena bendruomenė yra džiaugsmas Dievui. Argi Jėzus nedžiūgavo Šventojoje Dvasioje, sakydamas: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ (Lk 10, 21) Dievui džiaugsmą teikia ne tik tai, kad mūsų bendruomenės priima tuos, kurie dažniausiai nustumti į visuomenės pakraštį, bet kad jose galima išgyventi ir gilinti asmeninį ryšį su Juo.
Iš tiesų, Dievas tapo kūnu, apsireiškė mums, atsidavė kaip draugas mažutėliams ir vargšams, paprastiems žmonėms, neužvaldytiems noro vadovauti, tapti įtakingais. Ar mums visiems nereikia tapti mažutėliais, vargšais, kaip vaikai, kad įeitume į Meilės Karalystę? Mūsų bendruomenės gali tapti perkeitimo šaltiniu, bet mums reikia sutikti būti perkeistiems. Tapti „mažu“ kaip vaikas nereiškia pasidaryti bejėgiu ir gležnu. Tai reiškia sąmoningai pripažinti, kad mes negalime pasidaryti iš tiesų laisvi vien savo pačių jėgomis; tai drąsiai patikėti, kad tik leisdami Dievui gyventi ir veikti mumyse, galėsime nuveikti daug gražių darbų.
„Arka“ ir „Tikėjimas ir Šviesa“ yra ir ženklas, ir paradoksas. Tie, kuriuos visuomenė atstumia dėl jų silpnumo, „nenaudingumo“, mums tampa paties Dievo buvimu. Jeigu mes juos priimame, jie perveda mus iš ten, kur vyrauja lenktyniavimas ir stengimasis savomis jėgomis nuveikti didelius darbus, į tokį pasaulį, kuriame svarbi širdžių bendrystė, paprastumas, džiaugimasis mažais meilės gestais. Jie mus veda į ramybės kelią.
Dėkoju visiems jums už kalėdinius sveikinimus ir sveikatos palinkėjimus. Per paskutines keturias savaites teko dažnai lankytis pas gydytojus, trumpai pagulėti ligoninėje, daugiau laiko skirti poilsiui ir pasivaikščiojimams. Man buvo labai gaila atšaukti kelionę į Hondūrą. Tačiau paskutinio apsilankymo metu gydytojas pasakė: „Gyvenkite ir keliaukite! Nėra jokio pavojaus!“ Dėl sutrikusio ritmo mano širdis kartais plaka pernelyg smarkiai. Reikia pasisaugoti. Tačiau kardiologas labai rūpinasi manimi ir moko, kaip reikia gyventi su šia problema. Tai juk ir yra mūsų dvasingumas – išmokti gyventi priimant savo trūkumus, silpnumą, ir už viską dėkoti. Taigi, kaip numatyta, po Kalėdų vesiu rekolekcijas „Meilės židinyje“ Tressainte, Bretanėje, o sausio 7 d. skrisiu į Burkina Faso susitikti su Afrikos „Arkos“ bendruomenių atstovais.
Šiuo Kalėdų laikotarpiu dėkoju Dievui už kiekvieną „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę bei už visus mūsų draugus. Likime vienybėje su visomis žemės drebėjimo zonoje esančiomis bendruomenėmis ir tomis bendruomenėmis, kurios nuolat patiria nesaugumą ir trapumą. Ramybės ir taikos keliu einama paprastai ir nuolankiai, dalijantis su silpnaisiais ir nuolankiaisiais.
Tegul šios Kalėdos visiems būna tikra meilės šventė! Tegul šie Naujieji metai kiekvienam iš jūsų ir kiekvienai bendruomenei būna perkeitimo metai. Tegul tai būna paguodos laikas kenčiantiems.
Apkabinu Jus,
Jean Vanier
„Arka“, Trosly, Prancūzija
2004 metų Kalėdos, 2005-ieji Naujieji metai
Drauge su Tarptautinės Tikėjimo ir Šviesos tarybos nariais gyvenu rekolekcijų namuose už 30 km nuo Damasko, į dykumą panašioje vietovėje. Sakoma, kad pranašas Elijas buvo apsistojęs netoli nuo čia esančioje oloje (žr. 1 Karalių knygą, 19 skyrių) ir patyrė Dievo buvimą. Dievas praėjo, bet ne audroje, ne ugnyje ir ne žemės drebėjime. Švelnumo ir atjautos Dievas buvo tykiame vakaro dvelkime. Gera būti ant šio nedidelio kalno ir ramiam vakaro vėjeliui dvelkiant jausti švelnų Dievo buvimą.
Esu sužavėtas Tarptautinės tarybos, susibūrusios aplink koordinatorę Viviane le Polain, vicekoodinatorių Roy’ų Moussalli, Marie-Hélene Mathieu ir tėvą Josef’ą Larsen’ą, vienybe bei išmintimi. Džiaugiuosi galėdamas susitikti su visais Tarybos nariais (nors dalyvauju ne visoje programoje). Nepaisant to, mano dienotvarkė užpildyta. Su džiaugsmu aplankiau „Al Safina“, nedidelę Damasko senamiestyje įsikūrusią Arkos bendruomenę, susitikau su seniai matytais ir naujais žmonėmis, su bendruomenės valdybos nariais ir draugais. Man didelė dovana regėti ir liudyti Arkos bendruomenių, o ypač Damasko bendruomenės, augimą ir brandą.
Būdamas Damaske aplankiau didžiąją Mečetę, pritrenkiančio grožio ir dydžio šventovę. Daugybė ten susirinkusių žmonių sėdėjo ant didžiulio kilimo, šnekučiavosi tarpusavyje arba meldėsi ir skaitė Koraną, šalia ramiai žaidė vaikai. Gera buvo melstis prie Jono Krikštytojo, didžio Jėzaus liudytojo, kapo. Jonas Krikštytojas yra musulmonų garbinamas toje mečetėje. Drauge su daugybe vyrų ir moterų meldžiau Viešpatį taikos: kad sienos tarp mūsų kultūrų ir religijų sumažėtų, kad išmoktume kalbėtis ir bendrauti nepaisant esamų skirtumų, kad gyventume bendrystėje vieni su kitais.
Sirijoje stebėtinai gyvybingos 38 Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės. Jose daug jaunų žmonių, besidalinančių džiaugsmais ir kentėjimais su bičiuliais ir jų tėvais. Bendruomenių nariai – katalikai ir ortodoksai – susibūrę į vieną šeimą, juos stiprina ir palaiko vyskupai, turėjau laimės su jais susitikti. Gražu išvysti, kad patys silpniausieji yra vienybės tarp Bažnyčių šaltinis. Taika ir vienybė nebūtinai ateina „iš viršaus“, ji kyla „iš apačios“, per nuolankiuosius, patraukiančius mūsų širdis. Dvi dienas vedžiau rekolekcijas Sirijos Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos nariams ir šių bendruomenių draugams. Be galo sujaudino visų Sirijos Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių piligriminė kelionė į Homs’ą: joje dalyvavo apie tūkstantis žmonių, procesijos priekyje ėjo keturi katalikų bei ortodoksų vyskupai. Tai tikras vienybės liudijimas.
Damaske ir Alepe buvo surengtos dvi viešos konferencijos, į kurias atėjo apie septynis šimtus žmonių, daugiausia musulmonų. Dalyvavo ir Alepo didysis muftijus, po mano kalbos liudijęs, kad negalią turintys žmonės yra kelias Dievo link.
„Mar Moussa“ vienuolynas dykumoje
Kartu su tarptautinės tarybos nariais kopėme į „Mar Moussa“ vienuolyną, įsikūrusį tikroje dykynėje. Norint jį pasiekti teko ilgokai kilti į kalną. Rojus man pasiūlė įsikibti į ranką, kad neparkrisčiau. „Mar Moussa“ – tai nauja vienuolinė bendruomenė, išaugusi ant senųjų amžių griuvėsių, joje gyvenantys broliai ir seserys vienuoliai meldžiasi ir dirba kartu, stengdamiesi šią bendruomenę padaryti bendrystės ir dialogo tarp krikščionių ir musulmonų vieta. Pasaulyje, kuriame tvyro tiek daug baimės ir pristatyta daugybė sienų tarp skirtingų kultūrų bei religijų, Šventoji Dvasia įkvepia taikingų bendruomenių gimimą. Jos nekelia triukšmo ir yra panašesnės į „švelnų vėjelį“. Jos paliudija, kad meilė ir taika stipresnės už karą ir neapykantą.
Dažnai prisimenu „Poverello“, Pranciškų Asyžietį, kuris su kitu broliu pranciškonu ketvirtojo kryžiaus žygio metu 1213-aisiais peržengė priešiškas kariuomenes skyrusią liniją. Basas, be pinigų ir maisto, kaip tikras vargšas jis keliavo į Egiptą susitikti su sultonu. Abiem vyrams tai buvo jaudinantis susitikimas, jie parodė taikos ženklą kariaujančiam pasauliui. Šv. Pranciškus pranciškonų reguloje ragina savo brolius tarnauti ir musulmonų aplinkoje, taip nuolankiai, kaip tarnavo Jėzus.
Piligriminė kelionė-rekolekcijos Šventojoje žemėje
Birželio mėnesį, kartu su keturiasdešimčia angliškai kalbančių žmonių iš Kanados, JAV, Anglijos ir Prancūzijos Arkos bendruomenių turėjau progą dalyvauti Šventojoje žemėje vykusiose rekolekcijose-piligriminėje kelionėje Jėzaus pėdomis. Šventoji žemė dabar, kaip ir Jėzaus laikais, yra prievartos ir konfliktų laukas. Mums šis stiprių išgyvenimų laikas prasidėjo ant Palaiminimų kalno ir baigėsi prie Šventojo kapo Jeruzalėje. Prieš išsiskirdami šventėme Prisikėlimo eucharistiją. Išgyvenome gilią vienybę ir pastiprinimą mūsų pašaukimui į sandorą Arkoje. Būtų labai sunku nupasakoti šią patirtį, ją galima tik išgyventi. Mes tą patyrėme ir išsiskyrėme atnaujinti. Mus taip pat skaudžiai palietė ten juntama begalinė kančia ir nerimas. Išklausėme taikos trokštančius tenykščių kančių liudininkus: Jeruzalės sinagogos vyresnįjį Rabį Levį, Palestinoje įsikūrusių Mažųjų Jėzaus seserų vyresniąją mažąją seserį Klarą, palestinietį kunigą Abouna Raffic, žydą ir Izraelio pilietį jėzuitą Davidą Neuhaus, buvusią nedidelės Arkos bendruomenės Betanijoje (kuri buvo priversta užsidaryti) valdybos pirmininkę Jacqueline Sfeir. Visą laiką su mumis buvo arkietė Kathy Baroody. Turėjom galimybę aplankyti netoli Betliejaus jos įkurtą nedidelį užimtumo centrą, kurį lanko penkiolika vyrų ir moterų, krikščionių ir musulmonų. Pamatėme statomą aštuonių metrų sieną, skirsiančią Izraelį ir Palestiną – kančių sieną. Išgirdome daug skausmingų istorijų, kurias būtų sunku atpasakoti. Mūsų pasaulis persunktas kančios. Kaip galime išlaikyti solidarumą su tais kenčiančiais žmonėmis? Mūsų bendruomenės, priimdamos kitokius žmones, galėtų būti taikos ir vilties nešėjomis pasauliui, kuriame tiek daug viltį praradusių žmonių.
Ekumeninės rekolekcijos Šiaurės Airijoje
Po piligriminės kelionės prie mūsų tikėjimo ištakų, vedžiau ekumenines rekolekcijas Šiaurės Airijoje. Tai irgi šalis, kur susiduria dvi kultūros, sunkiai atrandančios bendrą kalbą. Rekolekcijose dalyvavo abiejų kultūrų atstovai, priklausantys skirtingoms krikščioniškoms bažnyčioms. Kad įsivyrautų taika Šiaurės Airijoje, ten nuolat darbuojasi tokie žmonės kaip Ruth Patterson, padėdami žmonėms geriau vieniems kitus pažinti, nebebijoti, išmokti įvertinti ir atleisti. Žinoma, tam reikia daug laiko, nes žmonių širdys labai giliai sužeistos. Atleisti nėra lengva. Mums, vargšams žmogeliams, linkusiems užsidaryti, pasislėpti „savo grupelėje“, daug natūralesni dalykai atrodo neapykanta ir keršto troškimas. Tačiau per pranašą Izaiją Viešpats pažadėjo pakeisti mūsų akmenines širdis į kūniškas širdis ir atsiųsti mums Šventąją Dvasią. Mums reikia Šventosios Dvasios, kad pajėgtume į kitą, kitokį, žvelgti kaip į brolį ar seserį, kaip į draugą, o ne priešą. Šventosios Dvasios pagalba geriau suprasime kitą asmenį, dažnai pasislėpusį už savo negalios ar mūsų prilipdytos etiketės, išvysime, kas jame gražu ir Šviesu, o ne tik kas neigiama ir pažeista, išgyvensime bendrystę su juo.
Piligriminė kelionė į Lurdą rugpjūčio 14 – 15 dienomis
Rugpjūčio 14-15 dienomis mane pakvietė dalyvauti popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminėje kelionėje į Lurdą ir paprašė, kad jo ir didžiulės piligrimų minios akivaizdoje pravesčiau trumpus mastymus rožinio maldai. Tai buvo Šviesos slėpiniai: Jėzaus krikštas, Vestuvės Kanoje, Dievo Karalystės skelbimas, Atsimainymas ant Taboro kalno, Eucharistijos įsteigimas. Stovėjau visiškai arti Popiežiaus. Graudu buvo matyti, kokia sunki jo negalia, kaip sunkiai dėl Parkinsono ligos beištaria žodžius. Kiek vėliau vienas žmogus man kalbėjo: „Per daug sunku žiūrėti į popiežiaus negalią. Geriau jis kuo greičiau atsistatydintų ar numirtų.“ Daug kartų girdėjau panašias pastabas protiškai neįgalių žmonių atžvilgiu. Galbūt žmogiškai toks požiūris suprantamas, nes be galo skausminga matyti ir priimti kito žmogaus kančią, sudarkytą kūną. Tačiau per savo fizinį silpnumą popiežius atskleidžia tam tikrą slėpinį: jis yra gyvas silpnume pasislėpusio Dievo simbolis. Savo kūno trapumu daug labiau nei žodžiais jis liudija žmogaus gyvybės vertę ir parodo kelią į šventumą. Mane stipriai sujaudino jo drąsa, nuolankumas ir stiprybė, jo žvilgsnyje spinduliuojanti gyvybės liepsnelė, jo sugebėjimas priimti skausmingą ir žeminančią dabartinę padėtį bei parodyti begalinį švelnumą. Savo varganumu ir senatve jis ragina ir mus būti švelniais. Jis yra Dievo šlovės, pasireikšiančios per jo varganumą ir trapumą, ženklas.
Šiais laikais visuomenė aukština jėgą ir fizinį grožį. Tačiau ar iš tikro šie dalykai svarbiausi, norint būti tikru žmogumi? Kas mus įkvepia tikrajam žmogiškumui? Šio pasaulio didieji bei galingieji? Ar tie, kurie pažadina mumyse meilę, gerumą, švelnumą, atjautimą ir tai, kas buvo giliausiai paslėpta mūsų širdyse?
***
Prieš 40 metų pradėjome Arką. Dėkoju Jėzui už tuos vaisingus ir netikėtų bei stebinančių dovanų kupinus metus. Šios sukakties proga mano širdis kupina dėkingumo Dievui už tėvą Tomą. Ne tik mane, bet ir daugelį mūsų jis vedė prie proto negalios žmonių turimo lobio. Jis man atskleidė dvasinio gyvenimo kelią ir ilgus metus daugelį iš mūsų vedė tuo keliu. Spalio 30 d. visa Troly Arkos bendruomenė išvyks į piligriminę kelionę Lurdan padėkoti už tuos 40 mūsų bendruomenės metų.
Esu laimingas, nors dažnai pritrūksta energijos, ir kojos atrodo lyg iš vatos! Rugpjūtį ilsėjausi ir pasisėmiau jėgų Orvalyje. Džiaugiuosi galėdamas daugiau pabūti savo bendruomenėje, su „Val Fleuri“ žmonėmis. Džiaugiuosi, kad man nebereikia priiminėti sprendimų Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje; pasitikiu tais, kurie pašaukti prisiimti ir nešti atsakomybę dabartiniu metu. Mėgstu dar pakeliauti ir skelbti Jėzų, liepos mėnesį kaip tik buvau Kanadoje, Prince’o George’o mieste ir Eryje, JAV, Pensilvanijos valstijoje. Džiaugiuosi laiku ir ne laiku skelbdamas apie neįgalių žmonių grožį. Per savo trapumą jie mus veda Dievo link. Džiaugiuosi galėdamas toliau keliauti su Jėzumi ir melstis kartu su Jumis, visiškai pasitikėdamas ateitimi. Dėkoju visiems, atsiuntusiems sveikinimus ir maldas mano 76-ajam gimtadieniui. Gera yra senti, kai esame bendrystėje vieni su kitais.
Šv. Tomo rekolekcijų namai (Sirija)
Visai neseniai kalbėjau ketveriose rekolekcijose ir dvejuose „Katimaviks“ rekolekcijų savaitgaliuose (skirtuose jaunimui). Stipriai jaučiu, kad esu pašauktas skelbti Jėzaus gerąją naujieną, meilės žinią. Man patinka skelbti „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“ slėpinį, nes tai tikrai slėpinys: tie, kurie buvo atmesti, mus išgydo ir perkeičia, kai užmezgame ryšį su jais. Sausio mėnesį laiške, skirtame Vatikane vykusiam Tarptautiniam Simpoziumui apie neįgalaus žmogaus orumą, Jonas Paulius II priminė šį slėpinį sakydamas:
„Negalią turintys žmonės yra svarbiausieji žmogiškumo liudytojai. Jie gali visus išmokyti meilės, kuri išgelbsti, ir tapti naujo pasaulio skelbėjais, pasaulio, kurį valdo nebe jėga, smurtas ir agresyvumas, o meilė, solidarumas, priėmimas…“
Iš tikro esu laimingas, galėdamas paskutiniuosius savo gyvenimo metus pašvęsti šios paslapties skelbimui, kurią nujautė tėvas Toma, įkvėpdamas mane 1964 rugpjūtį pradėti Arką.
Vienos iš šių rekolekcijų buvo skirtos 50-iai žmonių iš Ambleteuse, Ecorcheboeuf, Aigrefoin ir Paryžiaus Arkos bendruomenių: (dalyvavo 25 asistentai, lydimi 25 žmonių su negalia). Per tas penkias dienas kartu išgyvenome kažką labai stipraus: negalią turintys žmonės labai aiškiai atskleidžia, jog Dievas pasirinko juos, kad jie savo širdies paprastumu, atvirumu ir meile sugėdintų galinguosius ir protiškai pajėgius. Šiose rekolekcijose, kurias Prancūzijoje vadiname „Arc en Ciel“ (Vaivorykšte), dar stipriau suvokiau mūsų žmonių pašaukimą bei „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“ misiją Bažnyčioje: kurti bendruomenes, draugų ratą, susibūrusį aplink pačius silpniausius. Jose mokomės mylėti ir nešioti vieni kitus, dalintis savo gyvenimu ir per tai būti ženklu individualizmo ir lenktyniavimo pasaulyje, liudijančiu, kad meilė stipresnė už neapykantą. Tokiu būdu mes kasdien kovojame už teisingumą ir taiką.
Po to balandžio mėnesį kartu su Odile vedžiau penkių dienų rekolekcijas Nevere, 85-iems asistentams, esantiems Arkoje pirmus metus, atvažiavusiems iš 35 Europos ir Vidurio Rytų bendruomenių. Buvau sužavėtas daugelio širdyse glūdinčio troškimo geriau pažinti Jėzaus skelbimą ir Arkos žinią. Rekolekcijos vyko tyloje. Mane sujaudino jų dalyvavimas rytinėje adoracijoje. Šios rekolekcijos man patvirtino, kad daug žmonių atvyksta į Arką ieškodami kitokio gyvenimo būdo nei siūlo mūsų visuomenė. Bendruomeninis gyvenimas nėra lengvas, bet suteikia prasmę jų gyvenimui.
Per šias rekolekcijas su manimi pasikalbėti atėjo viena jauna moteris. Jos istorija panaši į daugelio kitų. Ji augo laimingoje šeimoje, sėkmingai baigė studijas ir rado mėgiamą darbą, turėjo draugų. Bet ji man sakė, kad vis tiek nebuvo laiminga: kažkuri jos būtybės dalis tebebuvo nepatenkinta. Vienas draugas pasiūlė jai imti ir vienerius metus „prarasti laiką“ dėl kitų, nes ji buvo linkusi į hiperaktyvumą. Ieškodama internete ji užkliuvo už Arkos bendruomenės. Tada atvyko į Arką ir joje išgyvena tikrą perkeitimą. Ji vis aiškiau suvokia, kad jos hiperaktyvumas buvo bandymas išvengti santykių, ryšių. Bet kokie santykiai sukeldavo jai baimę ir nerimą. Ji užpildydavo savo gyvenimą įvairiais planais. Savo bendruomenėje, kalbėjo ji, dabar yra priversta nusimesti savo kaukes, nebebėgti nuo bendravimo, priimti tą, kuris yra priešais ją, ir atskleisti, kas ji pati yra giliausia prasme. Jai tai yra augimo ir gyvenimo, ramybės ir tiesos kelias. Šiame kelyje ji ima atrasti giliai savyje ir kituose paslėptą Dievo buvimą: šviesos ir meilės Dievą. Ši jauna moteris pasirengusi atpažinti ne tik kilniaširdiškumą, bet ir perkeičiančią širdžių bendrystę.
Paskui nuo balandžio 1-os iki 4-os vedžiau rekolekcijas viename Anglijos pietuose esančiame vienuolyne, ten mūsų buvo apie 270, iš jų maždaug 120 žmonių iš „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“. Matau, kaip yra būtina asistentams – o ir mums visiems – kurį laiką atsitraukti nuo kasdieninio gyvenimo, kad galėtume atrasti prasmę tam, ką darome, atnaujintume savo viziją ir pasisemtume ramybės bei išminties tolesniam ėjimui. Pavojų mums kelia nuovargis, stresas, „per daug dalykų, kuriuos turime padaryti“. Mums reikia iš naujo pasinerti į Evangeliją ir iš naujo atrasti tai, kad Dievas myli mus ir siunčia statyti bendruomenės. Mums reikalingas poilsis ir tyla, išorinė ir vidinė tyla, kad įsiklausytume, ko Dievas šiandien trokšta iš mūsų, kad ne iškęstume, bet pasirinktume mums duotą gyvenimą.
Mums reikia šios tylos, kad galėtume priimti mumyse ir aplink mus kiekvieną dieną vykstančius pasikeitimus. Visas mūsų gyvenimas susideda iš pasikeitimų… Vieni jų dideli: gyvenimo kelio pasirinkimas, liga, gedulas; kiti – tai maži vidiniai pasikeitimai, per kuriuos bręsta mūsų gebėjimas įsiklausyti ir meilė kitiems. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra brendimo, pasikeitimų ir perkeitimo slėpinys. Nuo gimimo iki mirties pastoviai judame iš augimo į mažėjimą, iš džiaugsmo į gedulą, nuo suplanuotų dalykų prie nelauktų įvykių. Kiekvieną dieną iš naujo esame kviečiami prisitaikyti prie naujų krizių, trūkumų ar dovanų.
Bet niekad nesikeičia Dievo Žodžio svarba, išminties, tiesos ir teisingumo žodžių bei Šventosios Dvasios dovanų reikšmė, kitų žmonių reikalingumas tam, kad galėtume toliau augti ir likti ištikimi vieni kitiems meilėje, būti ženklu pasaulyje.
Didžiosios Svaitės metu kasdieną kalbu į nedideles rekolekcijas Troly Fermoje susirinkusiems žmonėms. Sekame Jėzų jo nusižeminimo, silpnumo ir vargingumo keliu. Jėzus buvo atmestas, nes ragino pasikeisti; jis kvietė žmones pakeisti savo širdį, gyvenimo būdą ir priimti kitus – ypač kitokius žmones. Negalime likti nepajudinami. Tie pasikeitimai, gedėjimas ar naujos atsakomybės prisiėmimas kartais yra sunkūs, nes mumyse yra daugybė jėgų, trukdančių eiti į priekį. Jos kursto mus pasilikti įsitvirtinus už savo sienų, savo grupėje, šeimoje ar bendruomenėje… Kad saugiai pasiliktume tame, ką jau tiek kartų darėme, ką gerai pažįstame. Jėzaus kančia yra kančia iš meilės, švelni ir ištverminga kančia. Jėzus be galo trokšta kasdien vis labiau apsigyventi mumyse, kad ir mes gyventume Evangelija ir tarnautume vieni kitiems. O didžiausias Jėzaus troškimas yra taika ir vienybė. Paskutiniu savo veiksmu nuo kryžiaus jis suvienijo Mariją ir Joną perkeičiančiu meilės ryšiu.
Jėzaus ramybė – tai jo buvimas, suvienijantis mus: „Aš visuomet būsiu su tavimi… Nebijok“. Gyvename labai didelio nesaugumo laikais. Viskas atrodo trapu mūsų pasaulyje, šalyje, bendruomenėje… Galime planuoti šiek tiek į priekį, bet negalime sukontroliuoti ateities. Kaip su pasitikėjimu išgyventi šį nesaugumą? Kaip priimti konfliktinius momentus – nes jų būna visur ir visada. Mes esame pašaukti diena iš dienos savo bendruomenėse kurti taiką. Tačiau jei norime darbuotis dėl taikos, turime palikti ginklus. Kaip apie tai kalba Konstantinopolio patriarchas Atenagoras, miręs prieš kelis metus:
„Tenka kovoti sunkiausią kovą – karą prieš save,
Jame svarbu įveikti – nuginkluoti save.
Daugelį metu aš kovojau šią kovą,
Ji buvo baisi. Bet pagaliau esu nuginkluotas.
Aš nieko nebebijau, nes Meilė išveja baimę.
Aš su nuginkluotas nuo troškimo būti teisiu,
Išteisinti save pažeminant kitus.
Man nebereikia apsaugos, nebesilaikau pavydžiai
apglėbęs savo turtus. Priimu ir dalinuosi.
Nesilaikau stipriai įsikibęs į savo mintis ar planus.
Kai nuginkluojame save, atsižadame savęs,
Ir atsiveriame Dievui-Žmogui, kuriančiam visa nauja,
Jis ištrina mūsų bjaurią praeitį
Ir suteikia mums naujo laiko, kuriame viskas yra įmanoma“.
Norėčiau sekti jo patarimu ir leisti save vis labiau nuginkluoti.
Pasilieku vienybėje su kiekvienu iš jūsų ir dėkoju už šią bendrystę, kuri mus visus vienija ir suteikia galimybę drauge tapti taikos kūrėjais.
Artėja Kalėdos. Netrukus sulauksime šventės su vaišėmis, svečiais, dovanomis, malda prie prakartėlės, vargšų malda…
Daugelyje šalių yra atsiradęs didžiulis prieštaravimas tarp prabangos, kuri gaubia šią šventę – dovanų pilnos vitrinos, siūlomi prašmatnūs valgiai – ir jos tikrosios prasmės: Dievas gimsta neturte, kad būtų kartu su vargšais ir atstumtaisiais. Nelengva išgyventi šį prieštaravimą. Viena vertus taip gera švęsti ir džiūgauti, pažymėti šventę gerais valgiais ir dovanomis. Kita vertus, kaip tada išsaugoti širdžių atvirumą? Kaip padaryti, kad Kalėdos iš tikro būtų meilės ir dalijimosi šventė, kad patys mažiausieji ir silpniausieji, labiausiai vieniši būtų gerbiami ir turėtų savo vietą. Šia prasme Kalėdos iš tikro yra „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ šventė, šeimyninė šventė, kai švenčiame sandorą su kiekvienu bendruomenės asmeniu. Kalėdos yra visiškai nuolankaus Dievo atėjimo į mūsų trapumą šventė, jo apsireiškimo per silpnuosius šventė. Galbūt šiais metais mes visi, jūs ir aš, pabandysime ypatingu būdu atverti savo vidinės šventovės duris ir priimti pasislėpusį ir tylų Viešpatį, kuriam taip reikia mūsų.
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi (sako Viešpats);
jei kas išgirs mano balsą
ir atvers duris,
aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu
su juo, o ji su manimi.“ (Apr 3,20)
Šis prieštaravimas, su kuriuo susiduriame Kalėdų metu, patiriamas visur, visose vargo ir ypatingo nesaugumo vietose: karo siaubiamose šalyse, ten, kur gyvena pabėgėliai, AIDS sergantys žmonės, pagyvenę ir vieniši asmenys. Visi mokame šią kančios ir atstūmimo litaniją. Bet Kalėdos ateina ir tenai: Dievas slepiasi žmogaus varganume. „Arkoje“ bei „Tikėjime ir Šviesoje“ mums pasisekė, nes galime kartu, bendruomenėje, nešti vieni kitus, kartu pakelti sudėtingas situacijas, ir kartu darbuotis, kad ten, kur esame, būtų ramybė ir pagarba žmogaus orumui.
Kartais pasijuntu kaltas dėl to, kad esu laimingas. Bet tada pasakau: „Dievas sukūrė mus, kad būtume laimingi, ir skleistume džiaugsmą aplinkui.“ Mano džiaugsmo šaltinis kyla iš Jėzaus, nes Jis yra kartu, mūsų tarpe. Taip pat iš šeimyniško, bendruomeninio gyvenimo. Kalėdos – tai vilties šventė, suteikianti prasmę mūsų gyvenimams, mūsų trapumui, mūsų kovoms ir kentėjimams. Nes Dievas yra Meilė, ir jis apsireiškė kūne, kad išvaduotų mus iš mūsų baimių.
Mano gyvenimo džiaugsmas – tai ir galimybė rekolekcijų bei konferencijų metu skelbti gerąją meilės naujieną. Paskutiniaisiais mėnesiais lankiausi Maskvoje, Belfaste, Palerme, Montpelje, Agen’e, Tressaint’e, taip pat vedžiau rekolekcijas čia, Trosly. Turėdamas mažiau reikalų, dabar galiu daugiau laiko skirti ir vis iš naujo skelbti apie „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ malonę ir dovaną. Ko gero lig šiol net nebuvau taip aiškiai supratęs mūsų bendruomenių svarbos visuomenei ir Bažnyčiai. Visai neseniai vienas žmogus, turintis didelių atsakomybių visuomenės gyvenime, man pasakė: „Arka“ mane be galo įkvepia, ji viena iš tų vietų, kuri mūsų atsiteisimo visuomenei atskleidžia, kad egzistuoja ir veikla nesiekiant atlygio. Kitas mano džiaugsmas – galimybė visiškai pasinerti Šv.Jono Evangelijon. Otavoje esanti „Novalis“ leidykla ateinantį pavasarį išleis mano dabar užbaiginėjamą knygą „Tapti Jėzaus draugu pagal Šv.Jono Evangeliją“. Claire de Miribel aukoja daug laiko ir energijos ją versdama į prancūzų kalbą.
Sendamas aš vis labiau atrandu savo vargingume ir trapume paslėptus turtus. Kol esame stiprūs, daugiau ar mažiau galime susitvarkyti patys. Kai pasijuntame nusilpę, kai ko nors trūksta ar apima nerimas, daug geriau suvokiame, kad mums reikia Dievo, reikia kitų žmonių, reikia bendruomenės. Vis aiškiau suprantu, kad vienintelis svarbus dalykas – tai Jėzaus duodamas naujasis įsakymas: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau.“ Tegul kiekvienas iš mūsų ir mūsų bendruomenės kartu auga šioje meilėje.
Gražių Kalėdų, gerų metų. Tegul mūsų širdys pasilieka ramybėje… Taip bus daugiau ramybės visoje žemėje.
Trosly, Prancūzija
Praėjo metai. Prasideda kiti. Štai vėl visą mėnesį esu vienuolyne, pavedu Dievui visa tai, ką išgyvenome per prabėgusius metus ir tai, kas bus duota šiemet. Jei mėgintume įvertinti, kokie praėję metai buvo pasaulyje, prisimintume karą Irake, Izraelio ir Palestinos situaciją, terorizmo baimę, religinio fundamentalizmo iškilimą, civilinius karus Afrikoje. Pačios neturtingiausios šalys vis labiau skurdo. O koks būtų „Arkos“ metų įvertinimas? Daugelyje šalių išgyvename įtampą: esame spaudžiami „normalizuoti“ bendruomenių gyvenimą, ir kartu jaučiame, kad mūsų vizijos ir gyvavimo esmė yra pranašiškasis bendruomenių aspektas. Taip pat kenčiame dėl asistentų, atsakingųjų, finansų stygiaus. Sunkumų pasaulyje ir mūsų bendruomenėse sąrašas būtų labai ilgas…
Ir tuo pačiu metu žmonės vis labiau siekia žmoniškesnio gyvenimo, artimesnio Dievui ir Evangelijai. Jie atsisako pasinerti į triukšmingą ir audringą gyvenimą, pilną technologijų, kurios dažniausiai plinta asmeninių ryšių sąskaita. Bręstant konfliktams kai kurie žmonės aktyviai stoja už taiką. Kiti atsiduoda patiems vargingiausiems. „Arkoje“ šauniai įsibėgėjo „Tapatybės ir misijos“ išgryninimo procesas – susitinkame mažose grupelėse ir dalinamės mūsų išgyventa šventa istorija. „Tikėjime ir Šviesoje“ taip pat ieškoma esmės. Nepaisant visokių nepriteklių, bendruomenės bręsta, vis didesnės brandos įgyja priimtieji asmenys: jie stebina savo mįslinga išmintimi… Mane jaudina daugelio asistentų įsipareigojimo kelias, jų troškimas gyventi Evangelija ir augti Dievo meile.
Čia esminis dalykas – buvimas: buvimas su pačiais silpniausiais, atidus buvimas vienų su kitais. Atidžiai būti, gyventi esamuoju momentu, nesislėpti už praeities idėjų ir nepabėgti į tobulumo ar ateities utopijas. Žmogaus širdis ilgisi buvimo: draugo(ės) buvimo, išklausančio ir ištikimo buvimo, kai neteisiama, bet suprantama, vertinama, mylima, kai sugriaunamos baimės užtvaros, kad išaugtų pasitikėjimas ir bendrystė. Tokio buvimo, kuris turi švelnumo ir užuojautos, o kartu kompetentingumo ir supratimo.
O ypač Dievo buvimo: įsiklausymo į Jo balsą. Nebijoti ir nelikti sustabarėjus prieš visą tą blogį pasaulyje ir mūsų bendruomenėse, bet atrasti Dievo buvimą kasdieninėje tikrovėje. Dievas negyvena kažkokioje švytinčioje tobulybėje, Jis slepiasi dabartinio momento varganume, vargingose mūsų bendruomenių ir mūsų pačių širdžių situacijose.
Liepos mėnesį buvau be galo šiltai priimtas „Tikėjimo ir Šviesos“ bei „Arkos“ bendruomenių Zimbabvėje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Labai džiaugiausi su jais susitikęs. Zimbabvėje turėjau progos kalbėti kalėjime. Atsidūriau kieme su tūkstančiu vyrų, susėdusių eilėmis ant žemės, labai susispaudus. Buvau giliai sukrėstas, juos pamatęs (įsivaizduoju, kad jie buvo verčiami ateiti manęs paklausyti). Aš jiems kalbėjau apie „Arkos“ bendruomenę Harare, apie mūsų priimtąjį Mozę, turintį sunkią protinę ir fizinę negalią. Aš jiems kalbėjau, kad Mozė yra vertingas, nes jis yra žmogus, sukurtas Dievo ir Dievui; ir kad galėtų išsiskleisti jis turi būti priimtas ir mylimas. Po to aš jiems pasakiau: „Jūs, kiekvienas, taip pat esate vertingi ir svarbūs. Galbūt būdami čia, kalėjime, negalite bendrauti su savo šeimomis, bet jūs galite bendrauti su Dievu, pasislėpusiu jūsų širdyje, ir stengtis mylėti tuos, kurie jūsų tarpe labiausiai kenčia.“ Jie manęs atidžiai klausėsi. Negalėjau aplankyti jų kamerų nei pamatyti, ką jiems duoda valgyti, bet įsivaizduoju, kokia kančia egzistuoja tame kalėjime, visur pasaulyje esančios kančios ženklas.
Taikos paslaptis – padėti kiekvienam žmogui suprasti, kad jis yra vertingas, kad jis yra Dievo buveinė, kad kiekvienas turi asmeninę sąžinę, kuri neleidžia būti baimės vadovaujamam, bet veda į bendrystę su Dievu, buvimą tiesoje ir teisingume. Atskleisti, kad anapus mūsų ir viso to, ko pasaulyje negalima toleruoti, yra Dievo Meilė, artima kiekvienam žmogui.
Aš toliau skaitau Etty Hillesum, jaunos Olandijos žydės, mirusios Auschwitz’e 1943 metais, raštus. Savo dienoraštyje ji rašo, kaip vienu momentu ėmė šauktis į Viešpatį, kad Jis ateitų ir viską „sutvarkytų“, paguostų visus kenčiančius. Po to ji suvokė: „tai ne man reikia Dievo, bet Dievui reikia manęs.“ Dievas beldžiasi į mūsų širdies duris, Jis laukia, kol atidarysime, kad galėtų ateiti ir apsigyventi, ir per mus guosti tuos, kurie kenčia.
Ir šiame vienuolyne džiaugiuosi, stengdamasis laikyti savo širdies duris atviras. Paskutinę savo gyvenimo atkarpą pradedu su viltimi, kad mano širdis išliks atvira Dievui ir kad su lengvumu ir dėkingumu priimsiu silpnumus, kurie anksčiau ar vėliau ateis. Ar galiu paprašyti jūsų pasimelsti už tai? Tai didžiausia dovana, kurią galite padaryti mano 75 gimtadieniui: melstis už mane, už mus visus, kad būtume vienybėje vieni su kitais. Labai mėgstu vis iš naujo sugrįžti prie šių Pauliaus žodžių: „Laikykimės vienos minties, turėkime vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykime aukštesniu už save ir žiūrėkime kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.“ (Fil 2, 2-4).
Mano širdis džiaugiasi ir dėkoja už visa, ką Jėzus suteikė per tuos 75 gyvenimo metus, 40 metų „Arkoje“ ir 32 metus „Tikėjime ir Šviesoje“. Šiek tiek laiko skyriau ir iš naujo perskaičiau kai kuriuos tėvo Thomas tekstus. Labai giliai jaučiu, kad mano bendrystė su juo nuo 1950, o ypač nuo 1964 metų buvo ta dirva, kurioje augo „Arka“, o po to ir „Tikėjimas ir Šviesa“. Nežinau, kokių netikėtumų atneš šie nauji metai, džiaugsmingų ar skausmingų netikėtumų, bet pasitikiu. Jaučiu didžiulį pasitikėjimą Dievu, veikiančiu pasaulyje per silpnuosius ir silpnuosiuose; aš pasitikiu „Arkos“ ir „Tikėjimo ir Šviesos“ kvailybe ir grožiu, tais žmonėmis, kurie neša atsakomybę. Aš be galo pasitikiu kiekvienu iš jūsų. Ir ypač šiais metais dėkoju už pačius silpniausius, už labiausiai kenčiančius (kartais tai yra asistentai) žmones mūsų bendruomenių širdyje. Jie yra gyvenimo šaltinis.