Bendruomenės įkūrėjai

Marie-Hélène biografija

Marie-Hélène Mathieu gimė 1929 m. liepos 4 d. Prancūzijoje.

Studijuodama specialiąją pedagogiką susipažino su kun. Henri Bissonnier, vienu iš nedaugelio kunigų, besirūpinusių proto negalią turinčio jaunimo religiniu ugdymu ir parengusiu novatorišką katechezės medžiagą. Kun. Henri pakvietė Marie-Hélène bendradarbiauti šioje srityje, baigusi studijas jo paraginta ji ėmėsi įvairių iniciatyvų, skirtų palengvinti šeimų, auginančių proto negalią turinčius vaikus, padėtį.

1956 m. Marie-Hélène buvo išrinkta Krikščioniškos specialiųjų pedagogų asociacijos prezidente, įsteigė leidinį „Specialieji pedagogai“ (Educateurs spécialisés).

1963 m. ji įsteigė Krikščionišką neįgaliųjų biurą (OCH – Office Chrétien des Personnes Handicapées), 1968 m. – žurnalą „Šešėliai ir Šviesa“ (Ombres et Lumière), skirtą šeimoms ir proto negalią turintiems žmonėms, jų problemoms ir džiaugsmams. Žurnalui vadovavo iki 2000 m.

1971 m. kartu su Jeanu Vanier įkūrė tarptautinį „Tikėjimo ir Šviesos“ judėjimą. 1978 m. išrinkta tarptautine jo koordinatore. Ja buvo iki 1991 m.

1982 m. prisidėjo steigiant organizaciją „Pamaina. Šviesa. Viltis“ (Relais Lumière Espérence), tai draugystės ir maldos grupės, skirtos psichinėmis ligos sergantiesiems ir jų šeimų nariams.

1984 m. Marie-Hélène Mathieu buvo paskirta Popiežiškosios pasauliečių reikalų tarybos nare.

1988 m. ji buvo pirmoji moteris, kalbėjusi per gavėnios rekolekcijas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

1992 m. bendradarbiavo su Xavier Le Pichonu įsteigiant paramos krikščioniškoms bendruomenėms, priimančioms psichikos sunkumų turinčius žmones, organizaciją, pavadintą pal. Pierre-François Jamet vardu.

Marie-Hélène dalyvavo kuriantis Simono Kirėniečio asociacijai (Association Simon de Cyrène). Tai susitikimų, vėliau – gyvenimo bendruomenės, kuriose drauge gyvena dėl galvos ar kitų traumų neįgaliais tapę žmonės ir neturintieji negalios.

Marie-Hélène Mathieu yra gavusi apdovanojimą už nuopelnus Prancūzijai ir Prancūzijos Garbės legiono ordiną.

2005 m. Šventojo Sosto apdovanota kryžiumi Pro Ecclesia et Pontifice.

Marie-Hélène Mathieu knygos

• Plus jamais seuls, l’aventure de Foi et Lumière (Daugiau nebe vieni. „Tikėjimo ir Šviesos“ nuotykis), Paris: Presses de la Renaissance, 2011.

• La lumière d’une rencontre, quand la personne handicapée nous fait signe (Susitikimo šviesa. Kai neįgalus žmogus mums duoda ženklą), Paris: Edifa-Mame, 2008.

• Dieu m’aime comme je suis (Dievas mane myli tokį, koks esu), Paris: Saint-Paul, 1998.

Mieux vaut allumer une lampe que maudire l’obscurité (Geriau uždegti žiburį nei keikti šviesą), Paris: OCH-Fleurus, 1981.

Jean Vanier biografija

Jeanas Vanier gimė 1928 m. rugsėjo 10 d. Ženevoje, Kanados diplomato, vėliau generalgubernatoriaus Georges‘o ir Pauline Vanier šeimoje, ketvirtas iš penkių vaikų.

1942 m., būdamas trylikos, įstoja į Dartmuto Karališkąjį jūreivystės koledžą Anglijoje.

1950 m. laivyną palieka, trokšdamas, kaip pats liudija, labiau gyventi Evangelija. Iki 1956 m. gyvena kun. Thomas Phillipe‘o OP įkurtoje bendruomenėje ir studijų centre l‘Eau vive netoli Paryžiaus. Tėvas Thomas tampa jo dvasios tėvu ir padaro stiprią įtaką.

Po l‘Eau vive bendruomenės panaikinimo studijuoja filosofiją Paryžiaus katalikų institute, 1962 m. gauna filosofijos daktaro laipsnį ir ima dėstyti Toronto universitete.

1963 m. pabaigoje atvyksta į Prancūziją aplankyti tėvo Thomas Phillipe‘o, tarnavusio kapelionu proto negalią turinčių žmonių centre. Ten jis susiduria su dar nepažintu neįgalių žmonių pasauliu ir išgirsta jų širdyse slypintį kvietimą: „Ar nori būti mūsų draugu“?

1964 m. Jeanas nusprendžia įsikurti mažame Trosly miestelyje Prancūzijos šiaurėje ir pakviečia kartu su juo gyventi ir kasdienybės džiaugsmais dalytis du proto negalią turinčius suaugusius žmones, Raphaëlį Simi ir Philippeʼą Seux, iki tol gyvenusius didelėje specializuotoje institucijoje. Ši maža „Arkos“bendruomenė netikėtai ima plėstis ir išauga į didelę šeimą, įsikuria Kanadoje, Indijoje ir daug kur kitur, ne tik krikščioniškose šalyse. Stengtasi atsiliepti į daugybės silpniausių, atmestų, dėl savo negalios vietos visuomenėje neturėjusių žmonių šauksmą, „Arkos“ siekis – būti vilties ženklu susiskaldžiusiame pasaulyje, liudyti, kad įmanoma bendrystė tarp skirtingų gebėjimų, skirtingų kultūrų žmonių, kad kiekvienas asmuo yra vertas pagarbos ir orų gyvenimą užtikrinančių gyvenimo sąlygų. Šiuo metu gyvuoja 154 „Arkos“ bendruomenės trisdešimt aštuoniuose pasaulio šalyse (taip pat Lietuvoje – Vilniuje ir Kaune), jose kasdienybe dalijasi proto negalią turintys žmonės ir čia ilgesniam ar trumpesniam laikui gyventi ir/ar dirbti atvykstantys asistentai.  

1971 m. Jeanas Vanier drauge su Marie-Hélène Mathieu įkūrė „Tikėjimo ir Šviesos“ judėjimą.

Savo įkurtai Trosly „Arkos“ bendruomenei Jeanas Vanier vadovavo iki 1980 m. Sulaukęs 75-erių, atsisakė pareigų ir Tarptautinėje „Arkos“ taryboje bei „Tikėjimo ir Šviesos“ struktūrose.

Jeanas Vanier daug keliavo po pasaulį, skaitydamas paskaitas ir vesdamas rekolekcijas, liudydamas kiekvieno žmogaus vertę, dalydamasis savo patirtimi gyvenant su silpnaisiais, kviesdamas kurti humaniškesnę ir visus priimančią visuomenę. „Svarbiausia yra ne kažką daryti dėl vargšų ir kenčiančių, bet užmegzti ryšį su jais, būti su jais, padėti jiems įgyti pasitikėjimą savimi ir atskleisti jų turimas dovanas.“ Jis nuoširdžiai tikėjo, kad skirtingų kultūrų, religijų žmonės gali sugyventi vieni su kitais be smurto, patirti bendrystę.

Parašė nemažai knygų dvasinio, bendruomeninio gyvenimo ir pan. temomis, jose persipina religijos, psichologijos, filosofijos, antropologijos sritys.

1987 m. Jeanas Vanier buvo vienas iš 60 pasauliečių, popiežiaus Jono Pauliaus II pakviestų dalyvauti Romoje vykusiame Sinode apie pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. 

1997 m. Jonas Paulius II jam įteikė Pauliaus VI apdovanojimą. 2013 m. suteiktas Pacem in terris apdovanojimas.

Jeanas Vanier taip pat apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu, Kanados ordinu, Templetono premija.

Mirė 2019 m. gegužės 7 d., eidamas 91-uosius metus.

2020 m. vasario gale Tarptautinė Arka paskelbė tyrimo santrauką apie Janą Vanje. Galite ją paskaityti anglų ir prancūzų kalbomis:
http://larche.org/en/web/guest/news/-/asset_publisher/mQsRZspJMdBy/content/inquiry-statement-test

Žymesnės Jean vanier knygos

La Communauté, lieu du pardon et de la fête, 1979.
Lietuviškai: Bendruomenė: atleisti ir švęsti, vert. R. Atkočiūnaitė ir J. Vailionis, Vilnius: Vyturys, 1998.

Je rencontre Jésus: il me dit „je t’aime“: histoire de l’amour de Dieu à travers la Bible, 1982.
Lietuviškai: Aš sutinku Jėzų, jis man sako: „Aš tave myliu“. Dievo meilės istorija pagal Šventąjį Raštą, vert. A. Gudaitis, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997.

•  „Homme et femme, Il les fit“: pour une vie d’amour authentique („Vyrą ir moterį Jis sukūrė juos. Autentiškos meilės keliu“), Fleurus-Bellarmin, 1984.

Le corps brisé: retour vers la communion („Palaužtas kūnas. Grįžimas prie bendrystės“), Bellarmin, 1989.

Toute personne est une histoire sacrée, Plon, 1994.
Lietuviškai: Kiekvienas žmogus – šventa istorija, vert. T. Būgaitė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006.

Aimer jusqu’au bout: le scandale du lavement des pieds („Mylėti iki galo. Kojų plovimo papiktinimas“), Novalis, 1996.

Accueillir notre humanité („Priimti mūsų žmogystę“), Presses de la Renaissance, 1999.

La dépression, 1999.
Lietuviškai: Žvilgsnis anapus depresijos, vert. S. Poniškaitis, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2005.

Ensemble vers une terre d’unité: une vision de l’œcuménisme („Drauge vienybės žemės link. Ekumenizmo vizija“), 1999.

Le goût du bonheur: au fondement de la morale avec Aristote („Laimės skonis. Moralės pagrindai pagal Aristotelį“), Presses de la Renaissance, 2000.

Visages de Marie: dans la littérature et la peinture („Marijos veidai literatūroje ir dailėje“), Mame, 2001.

Entrer dans le mystère de Jésus: une lecture de l’Évangile de Jean, Bayard, 2005.
Lietuviškai: Į Jėzaus slėpinį, skaitant Evangeliją pagal Joną, vert. I. Kušleikaitė ir T. Būgaitė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.

Tous Intouchables („Visi neliečiamieji“), Manifeste coécrit avec Philippe Pozzo di Borgo et Laurent de Cherisey, Bayard Editions, 2012.

Les signes des temps: à la lumière de Vatican II („Laiko ženklai. Vatikano II Susirinkimo šviesoje“), Albin Michel, 2012.

La source des larmes: Une retraite d’alliance („Ašarų šaltinis. Sandoros rekolekcijos“), Parole et Silence, 2014.

Jésus vulnérable („Pažeidžiamas Jėzus“), Salvator, 2019.

Un cri se fait entendre, avec François-Xavier Maigre, Bayard Culture, 2017.
Lietuviškai: Ataidintis šauksmas, vert. I. Valujevičienė, Vilnius: Magnificat, 2020.

Skaidrės apie Jean gyvenimą

Skaidrės apie Žano gyvenimą iš jo laidotuvių.

Vaizdo įrašai iš Atsinaujinimo dienos 2007 m.

Prisiminimui apie Žaną vaizdo įrašai iš Atsinaujinimo dienos 2007 m. rugsėjo 30 d.

Tekstai perpublikuoti bernardinai.lt

„Atrasti taiką“: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-02-25-atrasti-taika/4393

„Jėzus atsiskleidžia mūsų silpnume“: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-03-29-jezus-atsiskleidzia-musu-silpnume/128912

„Sienos“: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-20-sienos/8893

„Žmogiškumo mokytojas: interviu su Jean Vanier“: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-09-27-zmogiskumo-mokytojas-interviu-su-jean-vanier/149320

Jean vanier laiškai

Visi tekstai: https://tikejimasirsviesa.lt/zano-vanje-laiskai/