Šviesos šventė

Vasario 2 dieną, per Jėzaus paaukojimo šventykloje liturginę šventę (Grabnyčias) viso pasaulio „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės švenčia Šviesos šventę. Nuo 1995 m. Lietuvos bendruomenės ją švenčia drauge susirinkę į kurį nors miestą, kuriame yra bendruomenė (arba ten, kur ji galėtų atsirasti).

Kodėl šiai šventei pasirinkta būtent vasario 2 diena? Nebuvo nei ilgo svarstymo, nei oficialaus sprendimo. Ši diena mums tiesiog natūraliai duota.

Nuo 1972 m. viena Prancūzijos bendruomenė (Aljė (Allier) regione) nusprendė, kad jų metinė šventė vyks per Grabnyčias, tą dieną, kai Jėzus buvo parodytas kaip pasaulio Šviesa ir kai žvakės simbolis – toks iškalbus. Šios šventės idėja it liepsna netruko pasklisti po pasaulį, tokia jis pasirodė reikalinga. Jėzaus paaukojimo šventykloje akimirką, kaip ir „Tikėjime ir Šviesoje“, į vieną būrį susirinkę tėvai su savo vaikeliu ir draugai, Simeonas ir Ona.

Tėvai, „Tikėjimo ir Šviesos“ nariai, yra pajutę ir neretai lig šiol savo kūnu jaučia Simeono pranašystę, ištartą Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Dažnai matome, kad šie vaikeliai yra prieštaravimo ženklas, atskleidžiantis širdies gelmėje paslėptas mintis. Silpnas, neįgalus, ligotas, mirštantis žmogus mus labai trikdo, bet jis gali mus ir perkeisti, jei sutinkame jam paduoti savo ranką.

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, –ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.  Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, –ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.
(Lk 2, 22–40)