Daugeliui tėvų neįgalaus vaiko gimimas yra kančia, net tragedija. Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Niekas niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Sugriūva visas pasaulis. Nežinia, ką daryti… Tėvai palūžta, ieškodami priežasties, kodėl taip įvyko, kodėl jiems… Labai dažnai juos apima maišto, gėdos, kaltės jausmai.

Jų vaikas tampa didelio nusivylimo šaltiniu – juk ne apie tokį svajojome. Laimė atrodo nebepasiekiama. Tėvai jaučiasi prislėgti įvykių ir nuovargio, turi kovoti, kad prisitaikytų prie situacijos, kurios nepasirinko savo noru, net jei ir nusprendė priimti savo vaiką.

Be to, jie kenčia, kai mato savo vaiko fizines kančias. Jie kenčia manydami, kad jų vaikas visur, kur tik nueis, bus atstumtas, kad jis niekada nebus laimingas. Jie kenčia suprasdami, kad jų vaiko gyvenimas kitiems atrodo bevertis, kad jam nėra vietos tarp žmonių. Aplinkinių atstūmimas, panieka, abejingumas, baimė ir nesupratimas tik dar labiau padidina sužeistų širdžių kančias.

Dažnai tėvai būna labai vieniši ir negauna reikiamos pagalbos, kad galėtų atsigauti, atgauti jėgas ir pailsėti. Kelias, kuriuo turi eiti tėvai – tai vidinės kovos kelias, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį su pasitikėjimu priimti tai, kas duodama. Tai ilgas susitaikymo kelias. Ir kai kuriomis dienomis drąsos, vilties regis, tikrai nebelieka!

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių tikslas – būti šalia tėvų ir palaikyti juos išbandymų metu, padėti jiems pamatyti ir mylėti savo vaiką taip, kaip jį mato ir myli Dievas. Patirdami svetimų žmonių draugystę ir meilę savo vaikui, atradę, kad ir Dievas juos myli tokius, kokie jie yra, tėvai ima suprasti savo vaiko ir savo pačių pašaukimo bei misijos svarbą.

Atradę „Tikėjimą ir Šviesą“ ir jos viziją apie tai, kokią vietą visuomenėje turėtų užimti proto negalią turintis žmogus, daugelis tėvų atranda naują viltį, paguodą ir džiaugsmą, jėgų juoktis, dainuoti ir šokti.

Bendruomenės dėka kartu atrandame, kaip labai pats Dievas su meile globoja savo vaikus. Kiekvienas iš mūsų tampame Dievo dovana vienas kitam.