Tavo šypsena

Tavo šypsena
Mano bičiuliams turintiems Dauno sindromą

Man iš tiesų patinka tavo šypsena. Taip, tavo. Man patinka tavo šypsena, Gilermo, Berta, Jorge, Verónica, Tere, Cristina, Julie, Roberto, Esther… Nes tavo šypsena padeda man tapti geresniu žmogumi ir dar labiau džiaugtis gyvenimo smulkmenomis. Kartais tai išdykėliška ir žaisminga šypsena, kaip vaiko sumaniusio kažką iškrėsti. Kitais atvejais tai meilės kupina šypsena, beveik apkabinimas, kuris be žodžių sako: „Man gera su tavimi“. O kartais tai sveika ir laiminga šypsena besidžiaugianti šia akimirka.
Tavo šypsena beveik visada spontaniška, be pozos. Tai natūrali šypsena, toli gražu ne apgalvotas veiksmas. Jai nereikia nei lūpdažio, nei dantų baliklio, nei kremų nuo raukšlių, riebalų ar senėjimo. Tai nėra išskaičiuota šypsena. Tavo šypsena nesiekia plojimų, simpatijų ar gerbėjų klubo. Ne, tavo šypsena – universali dovana visiems žmonėms, norintiems ją gauti.
Paskutiniu metu skaičiau, kad kai kur tavo šypsena tapo skandalo šaltiniu, kad ji gali sukelti diskomfortą, ar net kaltę į ją žiūrinčiam žmogui. Kokia provokacija! Kadangi tavo šypsena gali reikšti, kad esi laimingas, ji visiškai nepakenčiama tiems, kurie nemato širdimi. Pažįstu tave ir žinau, kad tau patinka gyventi, kurti planus, būti su draugais, šokti, dainuoti ir net garsiai juoktis. Tau patinka iki soties mėgautis gyvenimu. Tavo negalia tavęs nesustabdo, nors kai ką ir apriboja.
Žinai, aš irgi turiu negalių, bet labai gerai jas slepiu. Paslėpiau jas po atsakingo ir darbštaus, organizuoto ir dėmesingo žmogaus kauke. Tiesą sakant, turiu daugybę kaukių, kad tik mano trapumas būtų kuo mažiau pastebimas. Tau jau pasakojau apie savo negalias, bet dabar nenoriu ties jomis apsistoti. Tiesiog noriu, kad žinotum, jog jų turiu. Kad, kaip ir tu, kasdien mokausi su jomis vaikščioti. O kai matau, kad negaliu jų atsikratyti, – nes tai mano dalis, – stengiuosi jas priimti ir net pamilti. Tačiau kartais tau sunkiau nei man, nes esame įpratę klijuoti etiketes ar ženklelius. Ir tu nešioji tokią, ant kurios parašyta „Dauno sindromas“, nes tavo fizines savybes labai lengvai atpažįstamos. Ir atsiranda negalinčių pakęsti trapumo, įtrūkių ir purvo kituose ar savyje. Tačiau kai kurie iš mūsų žino, kad įtrūkusiame puode gali slypėti begalinis lobis.
Šiais laikais ant kortos pastatyta gyvybė. Taip, tavo gyvybė. Kad kiti, tokie kaip tu, turėtų teisę gimti ir jų gyvenimas nebūtų nutrauktas vien dėl to, kad turi genetinių pakitimų dėl trečiosios 21 chromosomos. Tavo gyvenimas, mano brangus bičiuli, yra dovana, kaip mano ar bet kurio kito žmogaus. Nes tu esi. Kadangi tu esi tu, šiandien galiu džiaugtis tavo šypsena.
Žinau, kad kartais esi nelabai kalbus ir, kad tavo judesiai gali būti nerangūs ar netikslūs. Aš net žinau, kad daugeliu atvejų tu negalėsi gyventi savarankiškai ar dirbti apmokamą darbą. Tačiau taip pat žinau, kad man reikia tavo šypsenos ir, kad jos reikia daugeliui žmonių. Tiesą sakant, tavo šypsena turėtų būti vertingas paveldas žmonijai. Nes būtent to mums ir reikia: mažiau šaukimo, mažiau bombų ir daugiau meilės bei šypsenų, tokių, kokias dovanoji tu. Tavo šypsena tarsi perlas, nustebinantis mus, kai atrandame, arba labiausiai žavintis paveikslas geriausiame pasaulio muziejuje.
Nenustok šypsotis! Tai primins man, kad ir aš turiu nenustoti šypsotis. Tavo šypsena man rodo, kad nepaisant visko, yra viltis. Tavo šypsena mane paliečia ir verčia mano sielą virpėti tavo žvilgsnio ritmu. Tavo šypsena – geriausia. Įsivaizduoju Dievo šypseną ir kartais pagalvoju, kad ji turi būti panaši į tavo.

Raulis Izquierdo
Tarptautinis koordinatorius