Tikėjimui ir Šviesai – 50! Trumpa iliustruota istorija

Iliustracijos Marie du Chéné

1968-ieji Lurdas. Žeraras ir Kamilė, Loiko ir Tade tėvai, nuvežė savo vaikus Mergelei Marijai.  Tai buvo didžiausias troškimas, jie pasitikėjo, kad Marija suteiks paguodą – Loikas ir Tade turėjo išties labai sunkias negalias. Tačiau jie grįžo su skaudamomis širdimis.  Važiavo vieni, nes jų parapija nenorėjo priimti į vyskupijos organizuojamą piligrimystę. Lurde jie vos rado viešbutį. Šventovėje „gerieji piligrimai“ sakė, kad tokiems čia nėra vietos: „sėdėkite namuose su tokiais vaikais“.

Grįžus aplankė malonė, jie sutiko du neįgalių žmonių draugus: Mari-Elen ir Žaną. Mari-Elen buvo įsteigus Krikščionišką biurą žmonėms turintiems negalią (Office Chrétien des Personnes Handicapées), o Žanas įkūręs Arką, kurioje bendrai gyvenama. Išklausę Žeraro ir Kamilės pasakojimą, jie nusprendė organizuoti piligrimystę, kurioje tokios šeimos turėtų savo vietą ir būtų svarbiausios! 1968 m. gruodžio 8 d. Monmartre su tarptautine komanda pradėtas projektas.

Žinia sklido greitai: „Jėga, pagaliau mes vyksime į Lurdą!“  Organizatoriai sulaukė ir daug prieštaravimų: „Kam rūpintis? Jie nieko nesupras. Tėvai nusivils, jei nepamatys vaikų išgydymo. Kaip užtikrinsite saugumą?“ Tačiau komanda, pasiremdama Mari-Elen, turėjo atsakymą: „Mes tiesiog melsime širdžių išgydymo!“

Kad nei vienas nepasimestų minioje, piligrimai pradėjo kurti draugystės ryšius mažomis, maždaug 30 žmonių grupelėmis iš šeimų, draugų ir kapeliono. Neįgalių žmonių džiaugsmas buvo labai stiprus. Jie iš tiesų juto, kad rengiamas didžiulis įvykis ir jie bus viso to centre.

1971-ųjų Didįjį Ketvirtadienį iš 15 šalių suvažiavo 12000 piligrimų ir džiaugsminga minia giedodama pasklido po Lurdą. Nors suplanuota pabaigai, Didįjį Penktadienį išsprūdo giesmė „Draugai, giedokime savo džiaugsmą, aleliuja!“

Velykų pirmadienį, prieš išvykstant, įvyko aptarimas. Visi regionų vadovai sakė: „Negalima sustoti. Mes norime tęsti šį nuotykį. Nenorime grįžti į savo užsidarymą ir vienatvę.“ Mari-Elen ir Žanas atsakė: „toliau susitikinėkite savo bendruomenėse, o tada pamatysime kur Šventoji Dvasia mus nuves.“ Taip 1971 m. balandžio 12 d. gimė Tikėjimas ir Šviesa.

1975-aisiais buvo suorganizuotas antroji piligrimystė – į Romą. Ji pavadinta Tikėjimo ir Šviesos sutvirtinimo piligrimyste, praėjus ketveriems metams po krikšto Lurde. Džiaugsminga bendruomenių minia įsiveržę į Šv. Petro baziliką. Visi buvo laimingi susitikę su popiežiumi Pauliumi VI, atvykusiu „sedėje“, iškeltame soste. Aiškiai sujaudintas, Šventasis Tėvas nukrypo nuo parengtos kalbos, asmeniškai kreipdamasis į kiekvieną: „Dievas tave myli tokį, koks esi.“

Bendruomenės kūrėsi ir augo daugelyje naujų šalių, piligrimysčių į Lurdą skaičiai augo mistiniu būdu: nuo 300 bendruomenių dvidešimt septyniose šalyse 1981-aisiais iki  1000 bendruomenių šešiasdešimtyje šalių 2001-aisiais. Artimieji rytai į „Tikėjimo ir Šviesos“ valtį įlipo Libane, Rytų Europa – Lenkijoje ir Rusijoje, Lotynų Amerika –Brazilijoje ir Argentinoje, Azija – Filipinuose, Afrika – Zimbabvėje ir Ruandoje.

Iš karto, nuo 1971-ųjų, Tikėjimas ir Šviesa buvo ekumeninis judėjimas – visos krikščioniškosios tradicijos apsijungė, kad skelbtų pačių mažiausiųjų vertę. Vienybė buvo 1991-ųjų piligrimystės Lurde tema. Visi giedojo „Tėve vienyk mus, kad visi pažintų Tavo meilę“. Paskutinės piligrimystės dienos pantomimoje prisikėlęs Jėzus (jį vaidino neįgalus asmuo) prašė Marijos Magdalietės eiti ir surasti Jo brolius, kuriuos vaidino metodistų pastorė, anglikonų vyskupas, katalikų kardinolas ir vyskupas. Jie visi suklaupė prieš Jėzų ir apsikabinę prašė visų piligrimų dalytis Jėzaus taika ir ramybe.

2001-aisiais sugrįžome į Lurdą pasinerti į vandenis. Dar viena piligrimystę švenčiant Tikėjimo ir Šviesos 30-metį. Mūsų susirinko 16 000. Organizatoriams tai sukėlė tam tikrų rūpesčių – per Velyknaktį dauguma netilpo bazilikoje… Laimei, lauke pastatyti ekranai leido dalytis švente. O Velykų ryta buvo švenčiamos 28 liturgijos, atstovaujančios šešias skirtingas tradicijas ir keturiolika kalbų.

2002-aisiasi Romoje vyko Tarptautinis Tikėjimo ir Šviesos susitikimas, kurio metu mus nustebino popiežiaus Jono Pauliaus II priėmimas Castelgandolfe, popiežiaus vasaros rezidencijoje. Susirinkome prieš jau susilpnėjusį nuo ligos popiežių. Jo žinia labai palietė: „priimdami visus tuos mažutėlius, paliestus proto negalios, juose atpažįstate ypatingus Dievo švelnumo liudytojus, iš kurių mums reikia daug pasimokyti.“

2011-aisiais buvo nebeįmanoma visoms šalims susirinkti Lurde, tad šventė pasklido po visą pasaulį. 40 piligrimysčių švenčiant 40 Tikėjimo ir Šviesos metų įtraukė daug daugiau piligrimų nei piligrimystės Lurde. Mes visi buvome džiaugsmo piligrimai. Pavyzdžiui, Madagaskaro bendruomenės buvo nepaprastai sujaudintos, kad galėjo surengti piligrimystę ir priimti piligrimus iš Rytų Afrikos ir Prancūzijos „Putojančių rytų“ provincijos!

2021-aisiais – didysis Tikėjimo ir Šviesos jubiliejus visame pasaulyje. Per šią 50 metų kelionę sukaupėme tokią daugybę lobių, kad būtinai turime jais pasidalinti. Turime papasakoti apie savo džiaugsmo paslaptį, šaltinį iš kurio semiamės energijos. Privalome tai skelbti, skelbti ir dar kartą  skelbti. Vis dar yra tiek daug atskirtų šeimų, laukiančių, kol ištrauksime juos iš izoliacijos. Įsijungimas į Tikėjimo ir Šviesos bendruomenę teikia tiek gėrio ir keičia gyvenimą! Ir po šio jubiliejaus tęsime nenuilsdami.