Tarptautinio koordinatoriaus Raulio Iskierdo Garsìja kalba „Tikėjimo ir Šviesos“ atstovų susitikime su Šventuoju Tėvu

Tarptautinio koordinatoriaus Raulio Iskierdo Garsìja (Raúl Izquierdo García) kalba

 „Tikėjimo ir Šviesos“ atstovų susitikime su Šventuoju Tėvu

2021 m. spalio 2 d.

Šventasis Tėve Pranciškau,

Labai džiaugiamės šį rytą sveikindami šią nedidelę grupelę, atstovaujančią visai tarptautinei „Tikėjimo ir Šviesos“ šeimai, švenčiančiai mūsų 50-metį. Esame judėjimas, vienijantis nedideles bendruomenes, kurių pagrindą sudaro žmonės su proto negalia, jų šeimos ir draugai. Neatsiejama mūsų dalimi yra tapę šie šventojo Pauliaus žodžiai [iš jo Laiško] korintiečiams: „Dievas išsirinko tai, kas pasaulyje silpna …“.

Žinome, kad bet kokią proto negalią turintys žmonės yra Bažnyčios ir visuomenės lobis. Šis lobis atrandamas ne iškart, tam reikia susitikimo, artumo ir draugystės. Žmonės su proto negalia turi visas teises, o ypač teisę būti mylimi ir priimami tokie, kokie yra. Jie yra privilegijuoti Dievo meilės kiekvienam žmogui liudytojai.

„Tikėjimas ir Šviesa“ gyvuoja beveik 90 šalių. Judėjimas gimė Lurde per 1971-ųjų Didžiosios savaitės piligriminę kelionę, kurią koordinavo Žanas Vanjė (Jean Vanier) ir Mari-Elen Matjo (Marie-Hélène Mathieu). Šis įvykis davė pradžią mūsų bendruomenių gyvavimui. Bėgant metams prie mūsų prisijungė daug šeimų ir draugų, daugelis iššūkių buvo priimti ir įveikti, bažnyčios ir kitos maldos vietos buvo pritaikytos neįgaliesiems, tikint, kad jie nusipelno ne vien atjautos ar gailesčio, bet turi ir ypatingą pašaukimą Bažnyčioje.

Per šį laikotarpį sustiprinome savo misiją ir viziją. Tapome liudininkais savęs pranokimo, drąsos, draugystės ir meilės istorijų … Ir visur matėme Dievo meilę, kuri ypatingai atsispindi silpniausiuose ir pažeidžiamiausiuose žmonėse. Su turinčiaisiais intelekto negalią mes taip pat mokomės suprasti ir lengviau priimti savo visokias bei gausias negalias. Esame ekumeninė šeima, apimanti visų tradicijų krikščionių bendruomenes. Tai mums padeda geriau vienas kitą pažinti ir mylėti.

Šiandien savo bendruomenėse susiduriame su įvairiais sunkumais: akivaizdu, kad pandemija mums visiems buvo sunki patirtis, varžanti mūsų norą susitikti gyvai. O kur dar daugelio šalių teisinė ir moralinė politika, kurioje vyrauja į pažeidžiamiausius nukreipta „atmetimo kultūra“. Daugelis bendruomenių neatsinaujindamos sensta, daugybė šeimų ir šalių patiria ekonominių sunkumų ir, galiausiai, plinta nepasitikėjimo ir baimės bei komforto ir abejingumo kultūra, kurioje bendruomenių ar asociacijų iniciatyvos pamažu slopsta.

Vis dėlto, patirdami šiuos sunkumus labai ypatingu būdu gyvename viltimi. „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės pasižymi stipria džiaugsmingumo ir šventiškumo dvasia. Mes žinome, kad tai, kas atrodo kaip problema, gali būti dovana ir galimybė – tereikia į ją pažvelgti Dievo žvilgsniu. „Tikėjime ir šviesoje“ tikėjimu dalijamės ir jį švenčiame, o bet koks pretekstas yra tinkamas susiburti ir taip pat švęsti gyvenimą. Darbuojamės ne dėl žmonių su negalia – darbuojamės išvien su jais. Mes turime vienas kitą, bet visų pirma turime Jėzų Kristų – tikrąjį mūsų bendruomenių centrą. Visai kaip pirmieji Jėzaus mokiniai, žinome, kad jis yra mūsų valtyje, nors kartais atrodo, kad jis miega. Audros sūkuryje jis ragina mus nebijoti.

Žinome, kad „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės nėra pašauktos išspręsti negalios sunkumus, tačiau esame pašaukti būti ženklu. Šviesos ir vilties ženklu pasaulyje, socialiniame, politiniame ir bažnytiniame kontekste, kuriame gyvena kiekviena bendruomenė. Būti draugystės su Jėzumi ir Jėzuje liudytojais, nes daugelis žmonių jaučiasi vieniši ir neranda vietos, kurioje būtų pripažįstami ir laukiami. Žinome, kad tokiame akivaizdžiame mūsų pačių ir mūsų darbų neturte yra Šventoji Dvasia, kuri ragina, drąsina ir pripildo mūsų širdis pasitikėjimo, dar kartą patvirtindama mūsų misiją. O Viešpaties didybė labiausiai pastebima būtent mažume.

Šventasis Tėve, mums reikia Jūsų paskatinimo, priėmimo ir užsidegimo. Štai mes, jūsų Šventenybe: „Kalbėk Viešpatie, tavo tarnas klauso.“ Viso pasaulio „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių vardu stipriai – ne stipriai, bet labai, labai stipriai – Jus apkabinu… Taip, kaip tai moka daryti tik mūsų proto negalią turintys bičiuliai. Širdingai dėkojame.