Jean Vanier kalba, skirta jubiliejaus šventei Ukrainoje – 2012 rugpjūtis

P1020117

Sveiki atvykę!

Sveiki atvykę, pilgrimai iš Rusijos, piligrimai iš Gruzijos, piligrimai iš Lietuvos, piligrimai iš Čekijos ir Slovakijos. Sveiki atvykę! Nuostabu, kad visi drauge būsite čia. Sveikinu ir ukrainiečius, kurie esate čia ir priimate šią gražią piligrimystę.

Nuostabu, kad jūs atvykote iš šalių, kurios daug kentėjo, kurios visada patirdavo daugybę įtampų. Jūs atvykote kaip pasiuntiniai, skelbiantys pasauliui, kad meilė yra įmanoma. Atvykote iš šalių, kurios tarpusavyje visada patirdavo ypatingų sunkumų. Ir štai jūs atvykote čia tam, kad liudytumėte, jog pasaulis nėra karo, depresijos vieta, ir mes galime būti kartu. Taigi, geros piligrimystės!

Jūs esate džiaugsmo piligrimai. Jūsų piligrimystės tema yra džiaugsmo paisuntinių tema. Pasaulyje, kuriame tiek daug įskilimų, užtvarų bei sienų, skiriančių vienus nuo kitų, jūs esate džiaugsmo pasiuntiniai. Tai nėra visada lengva nei trapiems asmenims, nei tėvams, nei draugams. Kai skaitome laišką tesalonikiečiams, atrandame žodžius: „Visada džiaukitės, be paliovos melskitės, visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 16-18).

Džiaukitės! Tai nėra taip jau paprasta. Tai nėra paprasta tėvams, kurie patiria savo vaiko sunkumus, trapumą ir kančią. O šv. Paulius sako: „Džiaukitės!” Kodėl? Nepatirsime didelio džiaugsmo vien žmogiškame lygmenyje, bet žinote, kad Jėzus dažnai mums kartoja: jums duodu savąjį džiaugsmą, noriu, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Akivaizdu, kad dėl žmogiškų priežasčių – karų, kančios, darbo stygiaus, sunkumų tarpusavio santykiuose – daugybė žmonių skendi depresijoje. O Jėzus sako: aš ateinu. Aš jums suteiksiu naują jėgą, duosiu jums kažką daugiau. Pranašas Ezekielis bylojo: aš pakeisiu jūsų akmeninę širdį į kūnišką širdį. Suteiksiu jums savo dvasią. Jėzus suteiks kažką naujo. Tai Geroji Naujiena: Jėzus suteiks mums naują dvasią, pamažu Dievo artumo ir Jo meilės dėka žmonės galės pasikeisti, ir tai, kas atrodė sunku, taps džiaugsmo šaltiniu. Manau, tai ir vyksta „Tikėjime ir šviesoje“. Piligrimystė, vykstanti praėjus 40 metų po „Tikėjimo ir šviesos“ įkūrimo, yra laikas ir vieta ištarti: tai, kas neįmanoma žmonėms, tampa įmanoma Dievui. Taigi skamba Pauliaus malda: pasilikite džiaugsme. Taip, tai tiesa, pasilikime džiaugsme, nes esame kartu, mylime vieni kitus, vieni kitus palaikome. Taigi patiriame vienybės džiaugsmą.

Ką tik kalbėjau apie vienybę ir iš jos trykštantį džiaugsmą, apie griūvančias užtvaras. Ir tai labai gražu. Čia esame susirinkę iš skirtingų šalių, iš didelės provincijos. Bet taip pat vis dar esama sienų ir užtvarų, kurios skiria žmones iš skirtingų Bažnyčių. Tai yra didelis skausmas: dalyvauti Eucharistijos šventime ir negalėti priimti Komunijos. Tai labai sunki patirtis žmonėms iš skirtingų Bažnyčių: dalyvauti kitos Bažnyčios liturgijoje ir negalėti priimti Komunijos. Stengsimės atsižvelgti į šią kančią. Tai reiškia, jog mūsų piligrimystės metu kiekviena grupė gali dalyvauti savo Eucharistijos šventime, bet kai esame visi drauge, tai ne visada įmanoma. Mat vieni yra pakviesti valgyti Jėzaus Kūną, o kiti lieka atmesti. Taigi reikia, kad atrastume bendrų maldos, liturgijos, Dievo žodžio klausymosi akimirkų, nes didysis Jėzaus troškimas yra šis: kad mes būtume viena, kaip Tėvas ir Sūnus yra viena. Tai yra kančia. Bet mes mėginsime atrasti priemonių, kaip būti kartu kaip krikščionims, kurie buvo pakrikštyti, kurie gavo Šventąją Dvasią, kurie nori mylėti Jėzų. Mes atrasime būdą, kaip mes būdami drauge galime mylėti, priimti Jėzų per maldą ir bendrą šventimą. Viena vertus, yra skaudu, kad negalėsime visi drauge priimti Eucharistijos, o kita vertus, mes išgyvensime savo tikėjimą ir būsime su Jėzumi per Dievo žodį.

Sekmadienį – nors tai nebus Eucharistija – jūs mazgosite vieni kitiems kojas. Manau, kad Jėzus turėtų būti labai laimingas. Žinote, kad šventojo Jono Evangelijoje nėra aprašyta akimirka, kai Jėzus įsteigia Eucharistiją. Kur kitose Evangelijose kalbama apie Eucharistijos įsteigimą, šventojo Jono Evangelijoje pasakojama apie kojų mazgojimą. Prieš Velykų šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo valanda jam iškeliauti iš šio pasaulio pas Tėvą, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo.  Ir ką gi Jis daro? Atsiklaupia, nusiima viršutinius drabužius ir mazgoja kojas. Taigi mes ne visada galime priimti Eucharistiją būdami drauge. Eucharistija – tai Jėzaus Kūnas, kuris mus vienija. Kojų mazgojimo metu mus vienija mūsų kūnai. Mazgoti kiekvieno iš mūsų kojas. Šv. Paulius mums štai ką sako: jūsų kūnas yra Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena tavyje. Taigi mazgodami vieni kitų kojas, mes prisiliečiame prie Dievo šventyklos. Todėl šis kojų mazgojimo gestas yra labai svarbus. Galbūt negalime drauge priimti Eucharistijos, bet galime padaryti tai, ko Jėzus prašė. O numazgojęs kojas Jis štai ką pasakė: jūs vadinate mane  Viešpačiu ir Mokytoju, toks ir esu. Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, numazgojau jums kojas, dabar ir jūs mazgokite kojas vieni kitiems. Tą padariau jums duodamas pavyzdį. Reikia, kad darytumėte vieni kitiems tai, ką jums padariau. Jis priminė, kad tarnas nėra didesnis už savo šeimininką, pasiuntinys nėra svarbesnis už siuntėją. Jei tą žinodami taip darysite, būsite palaiminti. Tai Palaiminimas! Būčiau toks laimingas, jei galėčiau būti su Jumis ir drauge su jumis išgyventi šį palaiminimą.

Žanas Vanjė