Irenos prisiminimai
Interneto dienraštyje bernardinai.lt skelbiamas interviu su „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės Lietuvoje pradininke Irena Morkuviene:
„1991-ųjų gegužę į Lietuvą atvyko Jeanas Vanier. Po jo konferencijos supratau, kad noriu įsitraukti į tą judėjimą. Širdis degė jo klausantis, atrodė, paskui tokį žmogų eitum, kur tik jis vestų. Po dviejų dienų įvyko dar vienas susitikimas, kuriame jis pasakojo apie tai, kad bendruomenėje yra daug džiaugsmo, nors yra ir visokių sunkumų. Mane labai palietė žodis „džiaugsmas“. Atėjome pas jį keliese: studentai, kelios šeimos, auginančios vaikus, turinčius protinę negalią. Tada jis mūsų paklausė, kodėl atėjome, ir pasiūlė išsirinkti tos grupelės atsakingąjį. Šeimos atsisakė, o aš, kadangi buvau vyresnė amžiumi, sutikau. Iš pradžių sakiau, kad neturiu jokios vadovavimo patirties, į tai jis atsakė: „Tai neturi tikėjimo?“ O aš norėjau turėti, tad pasakiau, kad sutinku. Tuomet Jeanas Vanier pasiūlė po dviejų savaičių susitikti neįgaliųjų draugams ir aptarti būsimą pirmąjį bendruomenės susitikimą, o po dviejų mėnesių susitikti su neįgaliųjų šeimomis.“