Bičiulio Manto žiedeliai

„Kai aš pasiilgau Silvijos, tai ji greit parskrido su lėktuvu iš Amerikos. Dariaus į lėktuvą nepriėmė, nes jis turi mažų mergaičių. Jam reikia dirbti tėvu.“

„Bažnyčioje negalima triukšmauti, nes per Kalėdas ten gimsta kūdikis. Kai tas kūdikis užauga, tai jį blogiečiai prikala ant kryžiaus. Tada nebūdavo policijos ir mano draugų. Dabar reikia dažnai eiti į bažnyčią, kad to kūdikio mama neverktų. Silvija moka piešti mamą su kūdikiu“.

„Norėčiau, kad Silvija nufilmuotų Ievą-Mariją ir padarytų man jos nuotrauką“.

„Jeigu nemoki pasakyti „Labas“, tai sakyk „Aleliuja“. Draugai žinos, ką tai reiškia“.

„Kur mes su Danute gyvensim, kai mūsų mamos numirs? Ar mus išveš ten, kur visi keikiasi? Ar ten bus draugų iš bažnyčios? O gal mes gyvensim pas Erastą. Ten daug vietos ir niekas mūsų neskriaustų. Erastas moka su gitara apsiginti“.

„Erastas į stovyklą negalės važiuoti, nes Silvija jį pakabino ant visų bažnyčių (Šiluvos plakatus pamatęs išklijuotus ant bažnyčių, sako Mantas)“  J

„Kai aš pasigimdysiu mergaitę, tai būsiu tėvas, taip kaip mano draugas Justas. Tada mes vėl būsim draugai. Mergaičių tėvai geresni negu berniukų. Jie moka sušukuoti mergaitėms plaukus“.

„Edmundas neturi laiko su manimi pasikalbėti. Norėčiau, kad jis papasakotų apie savo tėvus. Edmundas turi panelę ir greit Zenukui J bus vestuvių, o paskui prisigimdys mergaičių“.

„Darius moka kalbėti per mano radiją“.

„Aš lankau topo centrą (dienos centrą). Ten visi moka keiktis. Jie neina į bažnyčią, todėl keikiasi. Reikia paprašyti Silvijos, kad nupieštų paveikslą mamos su kūdikiu ir pakabintų. O Kąstytis galėtų pašventinti negražius žodžius, ir cigaretes, ir alų, ir Robertą, ir tada visi dainuotų „Tai mes statom bendruomenę…“

„Dariaus žmona į stovyklą daugiau nevažiuos, nes Zenukas sugadino jai nervus“.

„Kai Dievas būna liūdnas, tai pradeda lyti lietus. O kai žmonės pykstasi, tai Dievas paleidžia žaibus, kad jie nusiramintų. Po to būna vaivorykštė. Tik aš nemoku jos nupiešti“.

„Mes su Silvija važiuosim su dviračiais labai toli. Net iki Vilniaus. Ten nuplausim kojas vilniečiams ir grįšim“.

”Man patinka, kai draugai gieda giesmę „Aš keliauju savo keliu…“

„Mes su Rūta buvom picerijoj ir aš mokėjau gražiai valgyti, nes Rūta buvo linksma. O mama sako, kad valgau negražiai. Norėčiau į kavines eiti tik su Rūta. Tik man reikia pasitaupyti pinigų“.

„Darius moka mane prajuokinti ir dar jis moka dainuoti. Gal todėl, kad jis daug dirba. Taip dirba, kad net mašina subyrėjo. Reikės jam naują nupirkti. Bet tik tada, kai susirasiu darbą. Dar skėtį Dariui nupirksiu, nes per lietų jis eina palaidais plaukais, o paskui čiaudėja. Jis neklauso savo žmonos.“

„Ramutė mokėsi universitete, nes moka skaityti. O aš nemoku. Jeigu mokėčiau, paskaityčiau savo draugams juokingų pasakų“.

„Mano geriausias draugas – Audrius. Man patinka palydėti jį į tualetą, nes jam sunku užsisegti kelnių diržą. Mes – draugai, nes jis mane apsikabina. Man patinka, kai jis „užsiožiuoja“ ir neina iš bažnyčios, kai mama jį veda.

Jo mama mane visada pamaitina“.

„Kai stovykloje miegodavau šalia Sigito lovos, tai jis naktį knarkdavo. Aš per jį negalėdavau ramiai miegoti. Tada naktį atsisėsdavau ir atsargiai paglostydavau jo galvą. Miegodamas jis man būdavo panašus į kūdikį. O ant kūdikių pykti negalima“.

Mantas tortų parduotuvėje sako: „Oho, pilna lentyna gimtadienių!”

„Kai bendruomenėje keičiasi atsakingieji, tai turi vienas kitam perduoti visą savo turtą: mašiną, daug vaistų bičiuliams, magnetofoną ir visus flomasterius“.

„Marijus užaugęs bus kunigu, o aš – Dariaus vairuotoju“.

„ Man visai nebaisu vaikščioti su Silvija, nes ji – aušta ir viską žino. Ir dar turi daug vaistų“.

„Norėčiau Nupirkti Sofijai naują ir stiprią lazdelę, kad jai būtų lengviau vaikščioti ir neskaudėtų kojų. Su ta lazdele ji galėtų ir Danutę apginti. Man patinka Sofiją vesti už parankės. Tada ji šypsosi ir pasako „ačiū“ “.

„Kai buvau darbe pas Virginiją, tai pamačiau, kad ant jos darbo stogo pastatyta graži antena. Todėl Virginija ir yra tokia linksma“.

„Dariaus žmona yra graži, todėl ji turi daug gražių mergaičių. Net dvi. Ir dar moka mašiną vairuoti“.

„Man patiko Vilniuje rekolekcijose. Ten galėjau apsigyventi atskiram kambary su draugais. Vilniečiai mane pažįsta ir žino mano vardą. Jie visi su manimi sveikinosi ir stipriai apkabino. Tikriausiai labai manęs pasiilgo. Norėjau ten pasilikti visam laikui. Brolis Kazimieras išmokė mane patį apsirengti ir pasikloti lovą, o Silvija išmokė valytis dantis. Tada man visai nereikėjo mamos pagalbos. Draugai elgiasi kaip tėvai“.

„Patiko kelionė į Šiluvą. Ten atvažiavo daug mano draugų. Mes kunigo Erasto kieme vaidinom, bendravom ir valgėm daug kriaušių. Per Mišias kunigas Erastas mums dovanojo juokingas kepures nuo saulės, kad smūgio per galvą negautumėm“.

„Kai kitą kartą važiavau į Vilnių, tai mane Silvija vežėsi. Mama negalėjo, todėl man buvo įdomiau važiuoti. Vilniečiai tikriausiai labai manęs pasiilgsta, kad taip dažnai kviečia į svečius. Net nežinau, iš kur aš gavau tiek daug draugų. Iš to džiaugsmo reikia melstis ir tada būsiu laimingas iki dangaus“.

„Vasarą buvau stovykloj. Mes gyvenom gero senelio (tėvo Stanislovo) namuose. Stovykloje draugai mane kaip kūdikį prižiūrėjo ir dar lovą pasikloti išmokė. Dar stovykloje piešiau ir futbolą žaidžiau. Mano draugai linksmi ir moka melstis. Man patinka stovyklinės Mišios. Tada kunigas Erastas būna juokingas. Būsiu geras, kad vėl galėčiau su draugais stovyklauti“.

„Aš labai norėjau turėti daug draugų, bet jie dar nebuvo gimę. Laukiau, laukiau ir jie gimė. Tada mes susitikom ir apsikabinom“ (Mantas taip supranta atėjimą į bendruomenę.)

„Kai lauke lyja, tai Arūnas sako, kad jo mama iš dangaus verkia. Tada aš Arūnui papasakoju linksmų juokelių ir Arūnas šypsosi.“

„Turiu visa krūvą draugų ! Iki pat dangaus ! Jie moka melstis, dainuoti ir apsikabinti. Kai žmonės būna pikti, reikia pakviesti mano draugus ir jie išmokins juos šypsotis.“

„Galiu žiūrėti į žvakę 10 valandų, bet nežinau kaip draugams padekoti.“

„Kada atvažiuoja mūsų senelis (Ž. Vanje) iš kito pasaulio (užsienio), išmokina kaip reikia nusiplauti kojas ir apsikabinti?“

„Daug meldžiausi už draugą Edmundą ir jam jau gimė kūdikis. Dabar jam reikia daug mokytis kaip dirbti tėčiu“

„Silvija turtinga. Ji turi kuprinę. O kuprinėje yra peilis, daug pieštukų, daug knygų ir bendruomenės švente. Jai sunku ją nešti.“

„Vilniečiai išmokino Kardinolą Dievo šokių. Jis visada šoka per mūsų šventę. Per kitas šventes nešoka. Kai mus pamato, tai jis šypsosi per visą dangų.“

„Kunigas Erastas groja gitara, draugai dainuoja, kunigas Kąstytis ropoja (repuoja). Kai būsim daguje, tai Dievas pasakys: „Kokia čia šventė susirinko?““

„Erastas moka kalbinti gitarą ir per stovyklą pasiversti į kareivį.“

„Kai būna šalta, tai Darius užsideda ant galvos savo žmonos kepurę. Tada neserga.“

„Kunigas Erastas ir Darius visą naktį kalba per „Marijos radiją“. Erastas pasakoja juokelius, o Darius apie kūdikius.“

„Aš labai bijau griaustinio. Tada paprašau savo kaimyno kunigo, kad paprašytu Dievo sumažinti garsą.“

„Kai buvau nuėjęs į kunigų mokyklą (seminariją), tai mano draugai kunigai su manim žaidė krepšinį. Jų mokytojas geras ir jiems leido.“

„Kai norėjau paskambinti Dievui, tai mano telefonas pasakė, kad per maža mano sąskaita. Paprašysiu draugų, kad papildytų.“

„Darius ir Silvija mane vedėsi į „Marijos radiją“,tik aš nemokėjau kalbėti. Tai už mane Ramutė pakalbėjo. Ji protinga.“

„Silvija nusipirko mašina kaip ugnis (raudona). Kai asš su ja važiuoju tai jos nekalbinu, nes gali atsitrenkti į stulpą.“

„Marijus augina ilgus plaukus, nes jis nori buti broliu pranciškonu.“