Tarptautinės koordinatorės Viviane le Polain laiškas, 2005 04 03
Atsisveikinimas su Šventuoju Tėvu
Brangieji,
Ar žiūrėtume, ar klausytume, ar skaitytume kas valandą žiniasklaidos perduodamus liudijimus iš visų pasaulio kampelių, visi – tikintieji ir netikintys, įvairių Bažnyčių ir kitų religijų atstovai, politikai ir žurnalistai – liudija viena:
Jonas Paulius II, daugiau kaip 25 metus buvęs Katalikų Bažnyčios ganytoju, suvaidino labai svarbų vaidmenį pasaulyje, jis paliks tikrai gilų ir ilgai išliekantį pėdsaką žmonijos istorijoje. Visa tai, ką jis darė: rūpinimasis taika, religijos laisve, tautų susitaikymu, dialogu tarp skirtingų religijų ir vienybe tarp Bažnyčių, pagarba kiekvienai žmogiškai gyvybei ir besąlygiškas kiekvieno asmens, ir paties trapiausio, orumo pripažinimas, troškimas bendrauti su jaunimu apvertė daugybės žmonių gyvenimus…
Argi mūsų širdys taip pat nedega meile ir dėkingumu už Jono Pauliaus II gyvenimą, už tai, koks jis svarbus mums, krikščionims, ir ypač Tikėjimo ir Šviesos nariams?
Šventasis Tėvas mums palieka ypatingą žmogišką ir dvasinį palikimą: tai jo gilus sūniškas atsidavimas Mergelei Marijai, visa kreipiantis į Kristų (jo herbe buvo įrašyti žodžiai: „Totus tuus“); tai raginimas iš naujo atrasti rožinį – vargšų maldą, ir naujųjų – Šviesos slėpinių – įtraukimas; tai kvietimas gilintis į Eucharistijos ir adoracijos slėpinį bei jį išgyventi asmeniniame ir parapijos gyvenime…
Kai išrinkome artėjančio tarptautinio Tikėjimo ir Šviesos susitikimo temą („Paplatink savo palapinę…“), pagalvojau, kad ir Jonas Paulius II tą patyrė vykdydamas Švento Petro įpėdinio tarnystę: argi jis savo ypatinga charizma nesistengė praplėsti Bažnyčios palapinės, tvirčiau įkalti jos kuolelių ir tolyn ištempti virvių?…
Pagaliau iki pat paskutinio atodūsio jis mums buvo pavyzdys, raginantis likti ištikimais savo pašaukimui – nepaisant jokio spaudimo būti su mažutėliais ir silpnaisiais, kad būtų atskleistas šių Dievo vaikų grožis ir orumas, pranokstantis varganą išorę, dėl kurios jie būna atmetami ir pamirštami.
Prisiminkime visus tuos meilės kupinus laiškus, kuriuos Šventasis Tėvas parašė Tikėjimo ir Šviesos tarptautinių piligrimysčių į Lurdą proga…
Prisiminkime ir jo drąsų paraginimą Tikėjimui ir Šviesai, pasakytą 1998 metų Sekminėse, Bažnyčios judėjimų susitikimo Vatikane metu: „Įveskite Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį!“
Vėliau, 2002 metų rugsėjo 26 dieną, įvyko tas įsimintinas visų Tikėjimo ir Šviesos nacionalinių koordinatorių ir kapelionų susitikimas su Šventuoju Tėvu Castel Gandolfo rezidencijoje. Šventasis Tėvas buvo be galo laimingas galėdamas pasveikinti skirtingoms krikščioniškoms Bažnyčioms priklausančius Tikėjimo ir Šviesos narius, kiekvieną priimdamas kaip „vienintelį ir nepakartojamą“. Laimindamas visus susirinkusiuosius jis kartu laimino ir kiekvieną iš jūsų, kiekvieną šeimą, kiekvieną Tikėjimo ir Šviesos narį…
Ko gero būtent tą dieną daugeliui iš mūsų jis tapo „mylimuoju Popiežiumi“. Aš pati asmeniškai to įsimintino susitikimo su Šventuoju Tėvu metu buvau sustiprinta prisiimti tarptautinės koordinatorės pareigas, kurias dieną prieš tai man patikėjo Generalinės asamblėjos nariai.
O kaip nepaminėti stipraus ir seniai užsimezgusio Šventojo Tėvo ryšio su Žanu ir Mary Elen, išsiveržusio tarsi iš paties Dievo širdies?.. Šventasis Tėvas paprašė Žaną parengti ir pravesti Šviesos slėpinių mąstymus jo paskutinio apsilankymo Lurde metu, 2004 rugpjūčio 14 d. O Mary-Elen visai neseniai, praėjusių metų lapkričio 13 d. dar kartą dalyvavo audiencijoje pas Popiežių kartu su Krikščioniškojo biuro neįgaliesiems (OCH) darbuotojais, kurie atvyko į Romą kaip piligrimai švęsti 40-ojo OCH gimtadienio… Be to, šių metų kovo 8 dieną Mary-Elen buvo apdovanota kryžiumi „Pro Ecclesia et Pontifice“.
Matėme, kaip Šventojo Tėvo sveikata vis silpnėjo ir jis panašėjo į Kenčiantį Tarną: kentė vis didesnius skausmus ir kartu darėsi vis artimesnis mums visiems, nebijantis savo negalios ir neslepiantis savo silpnumo ir trapumo pasaulio vaizdo kamerų akivaizdoje. Tuo pačiu jis vis labiau švytėjo, už mus visus aukodamas savo mažumą. Kaip kviečio grūdas, kuris turi apmirti, kad duotų vaisių, taip ir jis atsidavė už mus, dėl visų mūsų išganymo.
Šiandien su didžiuliu dėkingumu širdyse atsisveikiname su Šventuoju Tėvu. Esame kaip tie Emauso mokiniai, kurie atpažinę Jėzų džiūgaudami ir sustiprinti sugrįžo į Jeruzalę… Ir mes su viltimi išgyvenkime šias dienas Kristaus Prisikėlimo šviesoje.
Šiuo nelengvu atsisveikinimo metu vienykimės su mūsų vyskupais, kunigais, viso pasaulio katalikais ir ypač lenkų tauta. Ir ypatingai vienybėje dėkokime už didžiulį Šventojo Tėvo palikimą ir pažadą susitikti pas Viešpatį… Šiuo metu išgyvename vilties bendrystę su visa Bažnyčia, tai istorinis momentas, kai dangus ir žemė tarsi suartėja.
Kardinolas Danneelsas mirus Belgijos karaliui Boduenui sakė: „Palaiminta tauta, pažinusi tokį Ganytoją“… Iš tiesų palaiminti mes, kad šitiek metų jautėme Šventojo Tėvo meilę, padrąsinimą atsiliepti į Jėzaus kvietimą – ir Tikėjime ir Šviesoje, ir asmeniniame gyvenime.
Jo mirtis buvo tokia kaip ir visas jo gyvenimas: iki paskutinio momento rodomas vaizdo kameromis, lyg priminimas, kad kiekvienas žmogus labiausiai trokšta numirti oriai ir artimųjų meilės apsuptas…
Būkite tikri, kad Romos Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių nariai nueis visų mūsų vardu paskutinį kartą atiduoti pagarbą Šventajam Tėvui. Tačiau kur begyventume, melskimės už Joną Paulių II ir drauge su juo už tą, kuriam teks nelengvas uždavinys būti jo įpėdiniu…
Maldos vienybėje, iš visos širdies,
Viviane le Polain
2005 m. balandžio 3 d.
parengta iš www.faithandlight.org