Kaip jūs jaučiatės?

Tai pirmas kartas, kai dalyvauju „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės susitikime. Jaučiuosi nedrąsiai, nieko nepažįstu. Prieš prasidedant susitikimui stebiu kiek chaotišką (vėliau jau įprastą) situaciją: kažkas kabina plakatą, kiti stato kėdes, kažkas skubiai plauna vaisius. Į naują žmogų niekas dėmesio neatkreipia. Išskyrus… Virgutę! Vėliau supratau, jog tai ji turi ypatingą dovaną priimti žmones, jų širdis paliesti. Ji prisiartino prie manęs, paėmė mane už abiejų rankų (man tai buvo pirmas kartas, kai patyriau artimą kontaktą su suaugusiu Dauno sindromą turinčiu asmeniu). Virgutė tarė, įdėmiai žvelgdama į mano akis: „Kaip jūs jaučiatės?“ Kiek sutrikusi dėl netikėto klausimo atsakiau: „Nežinau. Aš čia pirmą kartą.“ Vis dar įdėmiai žvelgdama man į akis ir laikydama manąsias rankas, Virgutė pakartojo: „Gerai. Bet aš klausiu: kaip jūs jaučiatės?“ Buvau labai paliesta jos gebėjimo pastebėti asmenį, prie jo prisiartinti, užmegzti ryšį iš širdies į širdį.

Po 17 metų Tarptautinės tarybos susitikimo metu tokį patį klausimą išgirdau iš Žano Vanjė: „Kaip tu čia jautiesi?“ Kaip ir Virgutė, jis laikė mano rankas savosiose ir su didele meile žvelgė man į akis. Atsakiau: „Gerai. Bet čia aš esu pati mažiausia.“ Žanas tarė: „Nepamiršk, kad Dievas pasirinko mažiausius.“

Malda

Stovyklos metu mane dažnai paliesdavo Virgutės malda. Daugelį metų iš eilės ji prašydavo: „Dieve, kad mes būtume kaip viena šeima!“ Pastaraisiais metais jos malda kiek pasikeitė. Ji dar labiau mane stebina. Tarp daugybės mūsų intencijų pasigirsta Virgutės balsas: „Dieve, meldžiuosi už Lietuvą.“ Kitą kartą: „Dieve, dėkoju Tau už Lietuvą.“

Kugelis

Sekmadienio šv. Mišios Šv. Jono brolių vienuolyne Vilniuje. Pakylėjimas. Virgutė šnibžda man į ausį: „Ar tu mėgsti kugelį?“ Atsakau jai: „Virgute, dabar vyksta pakylėjimas… Žiūrėk – štai ten Jėzus!“ Ji nesiliauja šnabždėjusi man į ausį: „Klausiu, ar mėgsti kugelį?“ Dar kartą mėginau nukreipti jos dėmesį į Dievą, bet netrukus pasijutau Virgutės nugalėta ir tariau: „Taip, mėgstu…“ Tuomet nurimo ir Virgutė. „Aš irgi“, – atsakė ji. Šių Mišių metu daugiau neuždavė nė vieno klausimo.

Nebijok, mes tave išrinksime

Bendruomenės atsakingojo rinkimų dieną Edita nuvyksta paimti Virgutės. Jos drauge važiuoja į susitikimo vietą. Edita sako Virgutei:
– Aš bijau…
Virgutė paguodžia:
– Nebijok, mes tave išrinksime!

Mano padėka

Šis mažas fioretti tebus kiek neįprastas… Tebus tai mano padėka tau, Virgute! Už tavo begalinį švelnumą, už ketvirtojo (draugystės) laiko grožį, kurį tavo dėka patyriau. Už visus kartus, kai sėdėdavome tavo kambaryje ant sofutės (kas gi taip mokėtų turkiškai atsisėsti kaip tu!) ir tu man užduodavai paprastus klausimus, kaip antai: „Ar tu turi šiltų drabužių? O ką turi?“ Ačiū už Dievo švelnumą, kuris liejosi per tave, už tavo pasakymus: „Kokia tu švelni!“ Tokia gal ir nebuvau, bet tavo dėka kaskart tapdavau vis švelnesnė… Tu mokei mane švelnumo… Dėkoju už visus kartus, kai supykdavai, bet mokėdama atsiprašyti, to mokei ir mane… Ačiū už viską, ką su tavimi patyriau tuomet, kai susilaužei koją stovykloje ir drauge keliavome į ligoninę, už laiką prieš operaciją ir po jos, už tave apžiūrintiems gydytojams ištartus žodžius: „Jūs, daktare, tik šitos va kojos (rodei į sulaužytą), maldauju, nelieskite.“

Virgute, dėkoju tau už tai, kad po paprastų susitikimų su tavimi tavo namuose ar kur kitur, pajusdavau, jog kažkas keičiasi manyje, jog tavo dėka pamažu vis labiau įtikėjau Dievo meile man, kad tavo dėka susitikdavau su Jėzumi – paprastu, tikru ir paslėptu būdu…

Pranašystė

1997 m. mūsų Saulius dalyvavo Žano Vanjė rekolekcijose „Silpnume mano stiprybė“. Tačiau dar ištisus metus ateiti į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę jis neskubėjo. Taigi praėjus metams po šio įvykio, pakvietėme jį kartu su mumis aplankyti Virgutę. Vos tik įžengėme į namus, Virgutė atėjo mūsų pasitikti. Pažvelgusi į Saulių ji paklausė: „O iš kurios parapijos šis kunigėlis?“

2001 m. po „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių tarptautinės piligrimystės į Lurdą, atšventę įsikūrimo 30-metį, sužinojome džiugią naujieną: Saulius įstojo į kunigų seminariją!
Virgute, kokia teisi tu buvai! Mažutėlių lūpomis Dievas susikuria sau šlovę!

Panašus į Dievą

Sauliaus įvilktuvės. Nuo stotelės žengiant seminarijos link, Bernadeta jau rūpinasi Sauliaus stiprybe. Suspaudžia kumštelį ir ne kartą energingai pakartoja: „Sauliau, laikykis, Sauliau, laikykis!..“
Tą patį pasako per pačią ceremoniją, kai vyskupas pakviečia Saulių vardu ir pavarde. Šiam einant, pamojuoja rankele („Sauliau, laikykis!“) – visa susijaudinusi nepaprastai paliesta, jaučianti akimirksnio svarbą ir iškilmingumą.

Per iškilmingus pietus greta mūsų – Sauliaus tėtis ir mama. Mama paklausia:
– Į ką Saulius panašus?
Aš atsakau (mat iš anksto buvau apie tai pagalvojus):
– Į abu!
O Bernadeta iššauna:
– Į Dievą!

Draugystės stebuklas

Kai pirmą kartą bendruomenės susitikime pamačiau Bernadetą, pamaniau: „Turbūt ji negali ar nemoka kalbėti.“ Tuomet ji dar nebuvo atsiskleidusi. Labai dažnai eidavome pas ją į svečius – pasimelsti, pagiedoti, padraugauti. Taip darėm ištisus metus. Vasarą išvykome stovyklauti į Paberžę. Vieną iš paskutinių stovyklos dienų, prikepusios bulvinių blynų – Bernadeta, mūsų draugė Raselė ir aš, – išėjome pasivaikščioti. Ėjome neskaičiuodamos laiko per laukus, tolyn. Grįžtant atgalios, Bernadeta stabtelėjo ir sušuko: „Na, ponai, tai gal užtraukim ALELIUJA!“ Nustėrome iš džiaugsmo ir netikėtumo! Draugystė daro stebuklus! Mes iš tiesų užtraukėme ALELIUJA! Kaip tau atsidėkoti, Bernadeta, už visus garsius ir tylius „Aleliuja“, kuriuos Dievas per tave ištrykštino iš mūsų širdžių!

Tegyvuoja Dievas!

Stovyklos metu po kiekvienos vakaro maldos koplytėlėje prašydavome, kad kapelionas mus palaimintų nakčiai. Kaskart po palaiminimo iš koplytėlės gilumos pasigirsdavo Bernadetos balsas. Ji sušukdavo: „Tegyvuoja Dievas!“

Lurde

2001 m. Lurde viso pasaulio „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės šventėme įkūrimo 30-metį. Savo šalies vardu su Bernadeta turėjome atlikti misiją – atidarymo šv. Mišių metu iškilmingai nešti simbolinį voką ir įdėti jį į „Tikėjimo ir Šviesos“ laivą, kurį prie altoriaus atnešė mūsų įkūrėjai Žanas Vanjė ir Mari-Elen Matjo. Prancūzų kalbos tuomet beveik nemokėjau. Su Bernadeta leidomės Bazilikos link. Ten jau būriavosi grupelė žmonių iš kitų šalių, turinčių tą pačią užduotį kaip ir mes. Atsakingi asmenys aiškino, kaip viskas vyks. Pasodinau Bernadetą ant suolelio, paprašiau jos maldos, karšto užtarimo, kad ką nors suprasčiau, o pati prisijungiau prie grupelės žmonių, kurie ausis ištempę klausėsi instruktažo. Po kurio laiko atėjau pažiūrėti, kaip laikosi Bernadeta, ir… nevertai sudalyvavau jos maldoje Mergelei Marijai. Bernadeta elegantiškai sėdėjo ant suolelio, švelniai mosavo rankele ir su kažkuo kalbėjo. Kai prisiartinau (ji manęs nepastebėjo), išgirdau: „Mergele Marija, padėk Kristinai! Maldauju Tavęs! Tik tu paskubėk!..“

O Bernadeta, tu dar kartą leidai patirti savo gilų ir gryną ryšį su Mergele Marija! Mylimas jos vaike, argi galėjo mums tą dieną kas nors nepasisekti, kai tu šitaip maldavai? Kai šventų Mišių metu priėjome prie laivo, tu aukštai iškėlei voką, po to nuleidai į laivelį, tada iškėlei kumštelį į viršų ir sušukai: „Mums pavyko!“

Taip, Mergele Marija, su Tavimi mums iš tiesų pavyko!

Angelų Karalienė

Bernadeta jau seniai mūsų bendruomenėje yra pelniusi angelų karalienės vardą. Dažnai prašydavome jos maldos, užtarimo – tai neįkainuojama pagalba. Paprašyta maldos, Bernadeta dažnai atsakydavo šitaip: „Gerai! Aš paprašysiu Mergelės Marijos ir ji atsiųs tau angelų!“ O kartą ji net paklausė: „O kokių tu nori angelų – mažų, didelių ar su vėjeliu?“

Angelų visiems užtenka

Kartą skambinu Bernadetai norėdama paprašyti jos maldos, mat užklupo ypatingi sunkumai. Supratau: be Bernadetos pagalbos nieko nebus. Kalbėdama su ja norėjau paaiškinti, jog šis atvejis ypatingas, ir šįkart reikia ypatingų angelų ir daugiau nei įprastai.

Bernadeta mane išklausė ir tarė: „Nebijok, angelų visiems užtenka!“

Angelas ir vėjas

Sykį Bernadetos mama pakvietė mane į jų sodą pasiskinti obuolių. Apsidžiaugiau! Ir ne tiek dėl obuolių, kiek dėl progos susitikti su Bernadeta. Atvykome į sodą. Bernadeta elegantiškai atsisėdo ant suolelio netoli obels. Obelis pasipuošusi puikiais obuoliais, tenka ją purtyti, kad šie nukristų žemėn. Nesiseka. Tuomet atsigręžiau į Bernadetą ir tariau: „Bernadeta, man nesiseka, o tu man nė kiek nepadedi…“ Staiga išgirdau Bernadetos balsą: „Ei, Angele, siųsk vėją, Kristina nori obuolių!“

„Arka“ – mano namai

Bernadeta labai muzikali. Namie ji turi pianiną ir gali pagroti apie ką tik nori. Tik pasakyk. Apie jūrą, paukštį, namus ir t. t.
Vieną dieną, kai svečiavausi pas ją, spėjau paprašyti pagroti beveik apie viską. O ji toliau klausia: „Apie ką dabar?“ Jau nebegalėjau sugalvoti, apie ką dar ir pasakiau: „Apie ‘Arką’“…

Su mumis kambaryje buvo Bernadetos sūnėnas. Jis paklausė: „Kas čia per ‘Arka’?“
Bernadeta atsisuko su nuostaba ir tarė: „Tu nežinai, kas yra ‘Arka’?! ‘Arka’ – tai mano namai!“

Paslaptis

Po vieno iš bendruomenės susitikimų Bernadetai pažadėjau, kad jai paskambinsiu. Užgriuvo daug užsiėmimų ir darbelių. Paskambinti pamiršau, pralėkė mėnuo nejučiom. Tą suvokiau tik tada, kai man prireikė Bernadetos maldos. Jaučiausi nejaukiai, kaltinau save už neištikimybę ir aplaidumą. Prieš skambindama Bernadetai viduje ruošiausi, kaip atsiprašysiu. Negalėjau sau rasti jokio pasiteisinimo, man buvo gėda. Skambtelėjau. Atsiliepė mama. Ji nuėjo kviesti Bernadetos. Laukiau. Staiga išgirdau balsą: „Aš tau pasakysiu paslaptį!“ Kokią paslaptį, Bernadeta? Ji atsiliepė: „Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu!“
Ačiū už pamoką, brangi Bernadeta! O kad ir aš taip gebėčiau mylėti žmones!

Graži širdis

Per pasidalinimą grupelėje klausiu Bernadetos:
– Kas tavo širdį padaro tokią gražią?
– Aš žinau, tuoj pasakysiu: tai baltas Dievulėlis… Tai Jis padaro mano širdį gražią.

Dovanėlė Marijai

Per tėvo Elijo paskaitą Bernadeta ant mažų popierėlių kažką piešia…
Pasilenkiu pažiūrėti.
– Paišau Marijai dovanėlę…
– Marijai?
– Taip, tik Marijai.

Pas Mariją

Vieną sekmadienį kartu su Bernadeta turėjom susikūrusios nuostabų planą: nueiti į šv. Mišias, paskui į vieną iš senamiesčio kavinių pasivaišinti pyragėliais ir… aplankyti Mergelę Mariją – mūsų Mamą! – Aušros Vartuose. Tą dieną viskas klojosi kuo puikiausiai. Tačiau labiausiai mane palietė mūsų apsilankymas pas Mariją. Užkopėme į Aušros Vartų koplytėlę. Štai stovime priešais Mergelės Marijos gražųjį atvaizdą. Bernadeta susikaupusi meldžiasi, panyra į tylią maldą… Šią akimirką į ją žvelgti – tai tarsi išgyventi maldos mokyklą. Taip tęsiasi ne vieną ir ne kelias minutes. Pradedu žvilgčioti į laikrodį. Ateina mintis, jog, ko gero, jau būtų metas keliauti namo, nes Bernadetos mama turbūt jau laukia. Tačiau nedrįstu Bernadetos sutrukdyti. Laukiu. Sakau sau: „Lauksiu, kiek reikės…“ Staiga Bernadeta duoda man ženklą, kad jau galime eiti. Tą vakarą man teko malonė būti trijų Mergelei Marijai skirtų meilingų Bernadetos gestų liudytoja. Stovėdama tiesiai priešais paveikslą ji savo putlia rankele meiliai pamojavo Marijai. Žengėme kelis žingsnius išėjimo link, šį gestą ji pakartojo. Jau būdama ant koplytėlės slenksčio, Bernadeta dar sykį atsigręžė ir trečią kartą pamojavo Mergelei Marijai. O, kaip aš norėčiau tokio ryšio! Bernadeta, tu – mano mokytoja!

Laudate omnes dentes

Kartą Vilniuje vyko Provincijos tarybos susitikimas. To savaitgalio sekmadienį vyko ir „Vynmedžio“ bendruomenės susitikimas. Tad Tarybos nariai (iš Rusijos, Gruzijos, Čekijos ir Slovakijos) atvykome padalyvauti ir bendruomenės susitikime. Maldos metu lotyniškai buvo giedama giesmė: „Laudate omnes gentes“. Juozas visu balsu traukė „Laudate omnes DENTES.“ Ši malda Provincijos tarybos nariams dar ilgai išliko atmintyje.  

Dievas

Bendruomenės stovykla Vajasiškyje. Patrikas kas rytą mums taria žodį pagal tos dienos temą. Pasidalinimo grupelėse dalinamės apie tai, kas jo žodyje mus palietė. Juozas sako: „Labai patiko Patriko paskaita! Labai patiko!“ „O kas tau joje patiko?“ – paklausiau. Juozas atsakė: „DIEVAS!“

Mamytei padedu

Kartą paskambinau Margaritai. Atsiliepė Birutė. Paklausiau:
– Ką veiki?
– Mamytei padedu.
– O ką ji veikia?
– Ai, nieko – miega.
– Hm… Oho… Tai tu irgi miegi?
– Ne, aš televizorių žiūriu.

Pakutenk

Mūsų Artūrėlis – ypatingas. Vien į jo veidą pažvelgus, net tamsią dieną nušvinta vidinė saulė. Ypatingos ir jo manieros. Galantiškas ir mandagus – nesu jo mačiusi bendruomenės susitikime be kostiumo. Labai švelnus. Kai kurių žmonių – aš tarp jų! – jis mėgsta vieno dalyko paprašyti: „Pakutenk!“ Kitų jis to neprašo niekada. Kai iš visų jėgų pasistengiu tą padaryti – pabandykit pakutenti kostiumuotą žmogų! – visada sulaukiu ypatingos padėkos: „Ačiū, ačiū…“ Kartą visa bendruomenė dalyvaujame jėzuitų aukojamose šv. Mišiose. Žmonių daug, nes sekmadienis. Stoviu ilgoje eilėje prie Komunijos. Jėzų priėmęs pro mane visas švytintis praeina Artūrėlis. Staiga jis stabteli ir pakuždom paprašo: „Pakutenk!“ Stovėdama eilėje prie Komunijos, pakutenu. Nuoširdžiai padėkojęs „ačiū“, spindėdamas nukeliauja į bažnyčios galą. Man regis, jog man dar nepriėmus Jėzaus, dalis Jo spindesio per Artūrėlį jau įsikūrė manyje.

Užtarimo malda

Kartą su Linute (iš „Vynmedžio“), Ernesta (iš „Galilėjos žvejų“) ir Juste (iš Dienos centro „Šviesa“) teko dalyvauti viename projekte Italijoje. Įpusėjus projektui, dalis jo dalyvių – tarp jų ir aš! – susirgome ūmiu žarnyno virusu. Pirmąją dieną teko ištisai gulėti lovoje. Tad ir gulėjau savo kambaryje. Lankyti tokius ligonius griežtai nepatartina dėl galimybės užsikrėsti. Iš gretimo kambario kartkartėmis pasigirsdavo neįprasti garsai. Geriau įsiklausius paaiškėjo, jog tai maldos žodžiai: „Tėve mūsų…“, vėliau „Sveika, Marija…“ Tai mano mieloji trijulė – Linutė, Ernesta ir Justė – meldėsi… Vėliau paaiškėjo, kad už mane! Kaip begalėčiau atsidėkoti?

Dievo meilė tokia didelė

Su Ernesta kasdien susitikdavome Dienos centre „Šviesa“, kurį ji ligi šiol tebelanko, o aš jame dirbau. Kai po savaitgalį įvykusio gražaus „Tikėjimo ir Šviesos“ renginio – rekolekcijų, Šviesos šventės ar pan. – susitikdavome darbo vietoje, Ernesta visuomet mane labai pradžiugindavo. Ji netverdavo savo kailyje iš dėkingumo už visa, ką patyrė ir… nuostabos! Ilgo koridoriaus gale, vos tik mane išvydusi, ji imdavo giedoti giesmę „Dievo meilė tokia didelė“ ir džiugiai gestikuliuoti! Tada gyvai, linksmai ir kiek ilgesingai paklausdavo: „Kada bus vėl?“

Nebijok

Asta Lilija iš „Vynmedžio“ rinkdavo naujai atėjusių draugų adresus ir telefonus. Kai kuriuos draugus Astos klausimai apie gyvenamąją vietą ir telefoną išgąsdindavo. Vienose iš pirmųjų Žano Vanjė rekolekcijų Lietuvoje dalyvavo ir Rima iš Kretingos. Tuo metu ji dar nebuvo bendruomenėje. Rima matė, kaip Asta klausinėjo rekolekcijų dalyvių adresų, ir tai jai kėlė nerimą. Ji stengėsi būti kuo toliau nuo Astos. Tačiau visai netikėtai jos susidūrė siaurame koridoriuje. Asta buvo labai stambi ir Rima negalėjo su ja prasilenkti. Asta pažvelgė į Rimą: „Vardas, pavardė, adresas, telefono numeris.“ Rima neteko žado. Iš baimės ji buvo sustingusi. Tuomet Asta švelniu tonu ištarė: „Nebijok, aš tau neskambinsiu.“

Dovana

Asta Lilija – puiki mezgėja. Ji mėgo nerti servetėles. Kartą nunėrė servetėlę riestais kraštais, mat didindama eilių skaičių nepridėdavo naujų akių, kad nesiriestų. Servetėlę ji atsinešė į bendruomenės susitikimą, kuriame dalyvavo kardinolas (tuomet arkivyskupas) Audrys Juozas Bačkis. Jam ir atiteko ši dovana. Įteikdama servetėlę Asta Lilija iškilmingai tarė: „Čia tau, Bački, – išsilyginsi ir turėsi!“

Negaliu kentėt

Vyksta vienas iš „Tikėjimo ir Šviesos“ renginių. Astutė iš „Garstyčios grūdelio“ bendruomenės staiga išrėžia: „Taip pasiilgau Bačkio – negaliu daugiau kentėt!“

Dauno sindromo priepuoliai

Gruzijoje vykstančio tarptautinio „Tikėjimo ir Šviesos“ renginio metu prie manęs prieina Ramutė (iš „Aušros žvaigždės“) ir klausia:
– Kur žmoguje yra Dauno sindromas?
– Nesupratau? – atsakiau.
Ji patikslino:
– Na, kurioje vietoje – rankoje, kojoje? Kur?
Prisipažinau, kad nežinau. Tada ji pasakė:
– Žinai, man užeina Dauno sindromo priepuoliai…
– Tikrai? O kaip gi jie pasireiškia? – paklausiau nustebusi.
– Na, staiga aš pradedu ko nors labai stipriai bijoti, – atsakė Ramutė.
Tuomet tariau:
– Ramute, būk tikra, jog mane taip pat ištinka Dauno sindromo priepuoliai!
Nesupratusi mano entuziazmo, Ramutė įtariai pažvelgė į mane ir, tarsi būtų manimi kiek nusivylusi, ištarė:
– Ką tu čia dabar nusišneki!
Nuo to karto man daug lengviau išgyventi baimę, jei tik tuo momentu atsimenu, jog tai ne kas kita, o tik Dauno sindromo priepuolis. Ačiū, Ramute!

O kur pasidėjo?

Kartą kalbu su Ramute telefonu. Staiga ji paklausė: „O tu turi brolių ar seserų?“„Ne!“ – atsakiau. Ramutė nustebo: „Kaip tai ne? Visai neturi? Jokio brolio nei sesers?“„Neturiu“, – atsakiau. Ramutė pratęsė: „O tai kur pasidėjo?“ Trumpam susimąstė ir tarė: „Aa… Supratau! Tai negimė.“

Bliūdo kukuliai

Ramutė: „Iš manęs koordinatorė – kaip iš bliūdo kukuliai. Nenorėčiau ja būti. Bet manęs ir nerinko. Juk aš nieko nesuprantu. Net nežinau ką tas žodis reiškia.“

Ką ji tame pragare veiks?

Ramutė: „Mano teta jau mirusi. Mirė ir su manimi nesusitaikė. Tai kažin kur ji nueis – į dangų ar į pragarą?“
Sakau jai: „Yra dar ir skaistykla – vieta, kur mes galime būti apvalyti nuo savo nuodėmių.“
„Aaa, tai ji į skaistyklą nueis – viskas aišku. Tikrai, ką ji tame pragare veiks?“

Tik gerai

Prieš renginius visi bendruomenėje būdavo susirūpinę. Ypač daug darbuodavosi atsakingieji. Mus paguosdavo ir sustiprindavo Adomas. Jis sakydavo: „Kaip visados pas mus viskas būna tik gerai.“

Tėve, vienyk mus

Kretingoje vyksta Lietuvos „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių Šviesos šventė. Greta kitų mūsų mylimų ganytojų, joje pirmą kartą dalyvauja apaštališkasis nuncijus Luigi Bonazzi. Šv. Mišias švenčiame drauge su parapija. Kaip įprasta, joje patarnauja dalis mūsų bičiulių, tarp jų – Mantas iš „Dievo sodo“ bendruomenės. Atėjus metui kalbėti „Tėve mūsų“ maldą, stebiu neįprastą reginį. Pradėjus šią maldą, Mantas nedvejodamas paduoda ranką šalia jo stovinčiam nuncijui. Šis sureagavo žaibiškai: pažvelgė į Mantą, jo paduotą ranką, tuomet į jo dešinėje stovintį kardinolą ir, trumpą akimirksnį padvejojęs, paduoda savo ranką kardinolui… Šis – šalia jo esančiam kunigui, tas – kitam. Akimirksniu visi šv. Mišias aukojantys ganytojai tęsia „Tėve mūsų“ maldą susikibę už rankų. Ačiū, Viešpatie, kad davei malonę pastebėti, kas buvo šio susivienijimo ženklo šauklys. Ačiū Tau, Mantai!

Jėzau, atleisk mums

Saulutei buvau pažadėjusi, kad vieną dieną, kai ateis pavasaris, susikrausime kuprines ir drauge visam savaitgaliui išvažiuosime į vienuolyną, pas Betliejaus sesutes. Saulutė šios palaimintos dienos taip laukė, jog dar žiemą, vos nutirpus sniegui, mamai sakė: „Mama, žiūrėk, štai žolė! Jau pavasaris.“ O ir kuprinę krautis ji pradėjo gerokai per anksti, vis kartodama: „Aš laukiu kantriai…“

Pagaliau iškeliavome. Savaitgalis vienuolyne buvo palaimintas, tačiau, kaip ir dera tokioje šventoje vietoje, neišvengėme sunkių išmėginimų. Galiausiai rimtai ant Saulės supykau. Į pagalbą mums atskubėjo sesuo Der Marija. Ji man pasiūlė, kad galėtų su Saulute asmeniškai pasikalbėti, kartu pasimelsti, padėtų suprasti, kur suklupome. Svečių namelyje įvyko gražus susitikimas: Saulutės, sesers Der Marijos ir Jėzaus… Pokalbis užsibaigė štai kuo: Der Marija pažvelgė į Kristaus ikoną ir tarė: „Jėzau, atleisk mums…“ „Nes mes nežinome, ką darome…“ – pratęsė Saulė.

Tikra garbintoja

Kartą teko drauge su Saulute adoruoti nepaliaujamos adoracijos koplytėlėje. Kai išėjome iš koplytėlės, aš jos paklausiau: „O kaip tu garbini Jėzų? Ką tu darai?“ Ji pažvelgė į mane, nusišypsojo ir tarė: „MYLIU…“

Sutiko Jėzų

Su Lietuvos „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėmis keliaujame į Šiluvos atlaidus. Ant mano kaklo – kryžius, kurio anksčiau neturėjau. Į jį daug kas atkreipia dėmesį, nes jis gražus. Man jis – mano naujojo pašaukimo ženklas, apie kurį dar beveik niekas nežino. Grįžtant iš Šiluvos į Vilnių, sėdžiu šalia Saulutės. Sumanome skambtelėti mūsų bendruomenės nariams iš Kretingos, kurie kaip ir mes važiuoja namo. Saulutė kalba telefonu su Rima. Staiga pažvelgusi į mano kryžių, sako Rimai: „Kristina sutiko Jėzų! Kryželį gavo dovanų!“

Pašaukimas

Atėjo metas Bernadetai atskleisti paslaptį apie savo vienuolinį pašaukimą. Jos namų svetainėje patogiai įsitaisėme ant sofutės. Šiek tiek jaudinausi. Pradėjau kalbėti sakydama, jog noriu pasidalinti su ja labai svarbiu dalyku. Bernadeta pajuto akimirkos svorį ir svarbą, ji išsitiesė, reikšmingai žvilgtelėjo ir tarė: „Kalbėk, aš klausau.“ Pasakiau, jog Dievas kviečia, o aš ketinu atsiliepti. Ji štai kaip sureagavo: „O! 10 balų!!! Sveikinu!“ Aš perklausiau: „Tu iš tiesų džiaugiesi, Bernadeta?“ Ji atsakė: „Sveikinu dar kartą!“ Bernadeta, į šią žinią dar niekas taip džiaugsmingai nebuvo sureagavęs. Ačiū Tau!

Kryžius

Į vienuolyną manęs aplankyti atvyko ypatingos viešnios: Danutė ir jos mama Sofija iš „Aušros žvaigždės“ bendruomenės! Nutariau Danutei padovanoti kryželį, kurį iki pat įvilktuvių dienos pati nešiojau. Tai ypatingas kryžius, padarytas ir dovanotas švento kunigo – vieno iš brolių Žakarų, kurie ilgus metus tarnavo raupsuotiesiems, mažiausiems iš Kristaus brolių. Šį kryžių užmoviau Danutei ant kaklo. „Jo niekada nebenusiimsiu“, – pasakė Danutė. Matydama, kaip iškilmingai ji atrodo, paraginau: „Danute, jei kartais šito kryžiaus panorėtų Kardinolas, tai tu jį atiduok jam tik mainais į jo kryžių.“ Danutė ryžtingai tarė: „Na jau ne! Aš jo niekam neatiduosiu!“

Aš čia pataikiau!

Į vienuolyne aukojamas šv. Mišias (padėkos už įvilktuves intencija) sugužėjo „Tikėjimo ir Šviesos“ nariai iš visų Lietuvos bendruomenių. Atvyko ir Ramutė! Po šv. Mišių, po agapės ir bendrystės akimirkų prieš atsisveikindama paklausiau: „Kaip gi tu, Ramute?“ Ji pažvelgė į mane ir paklausė: „O kaip šitas vienuolynas vadinasi?“ Atsakiau kuo paprasčiau: „Betliejaus“. Su nuostaba ir džiugesiu ji pažvelgė į mane ir tarė: „Vadinasi, aš čia pataikiau!!!“

Kristina (dabar sesuo Anawimelė), „Vynmedis“

Kartą vaikštom su Bernadeta Vilniaus gatvėmis. Buvo ruduo. Netoliese stovėjo medžiai pageltusiais lapais. Papūtus vėjui, lapai ėmė kristi. Bernadeta tarė: „Krinta metai kaip tie medžių lapai.“

Kartą kažko klausinėjau Virgutę. Jai atsibodo klausytis ir ji piktai tarė šalia sėdintiems: „Pranas labai geras, bet labai įkyrus.“

Susitikimo metu Virgutė pasakė: „Bendruomenė – tai balius.“

Siūlydama savo mamos pagamintą patiekalą Jūratė pasakė: „Imkite, čia mano mama kalakutą iš vištos padarė.“

Pranas ,„Vynmedis“

Ruošėmės kelionei į Lurdą. Pasakiau Bernadetai, kad labai trūksta pinigų. Bernadeta ramiai atsakė: „Pasakysiu Marijai.“

Irena, „Vynmedis“

Vienoje stovykloje Jolita vaikščiojo po pievą ir rinko gėles. Jos tėvas paklausė:
– Kam tos gėlės?
– Jėzui. Jis – mano sužadėtinis, – atsakė Jolita.
– Kam?
– Jėzui. Jis – mano sužadėtinis.

Jolita buvo labai pamaldi. Ji mintinai mokėjo Marijos litaniją. Vienais metais suorganizavo maldos grupelę. Pati asmeniškai kviesdavo į maldą kiekvieną grupės narį. Maldos grupės susitikimą pradėdavo žodžiais: „Vėl trečiadienis, vėl malda…“ Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais dažnai kartodavo šiuos žodžius: „Jėzau, parodyk man Savo veidą… Aš taip trokštu pamatyti Tavo veidą.“

Kartą stovyklaudami Kaltinėnuose nutarėme nuvažiuoti į Baublius. Nuvažiavę į vietą, buvome labai pavargę. Skubiai parengėme stalą. Vienas iš draugų pasakė: „Gal greit palaiminame…“ Čia Asta išdidžiai pasakė: „O dabar sukalbėkime Tikiu į Dievą Tėvą.“

Stovykloje indų plovėjai dūko, pilstė vienas ant kito vandenį. Vakaro maldos metu Paulius dėkoja Dievui: „Dėkoju, Dieve, kad leidai su vandeniu aptaškyti Disko (Editą), Jurgį ir šitą (Saulių)… Tikrai buvo labai faina, Dieve.“

Iš „Vynmedžio“ bendruomenės užrašų

Dariaus mintys apie bendruomenės susitikimą, kuriame pirmąkart dalyvavo kunigas Jacekas:
„Man labai patiko Bosko kunigas Jacekas. Jis mažai kalbėjo, bet labai taikliai.“

Ingos mintys apie stovyklą:
„Pabundu, kažkas tyliai šnibždasi. Pramerkiu akis ir esu laiminga – juk šiandien mes būsime VISI KARTU.“

2001 m. piligriminės kelionės į Lurdą metu kuo labiau artėjome prie Lurdo, tuo dažniau ėmėme svarstyti apie pasninką. Juk per Didžiąją savaitę reikės kažko atsisakyti. Mantas samprotavo: „Per pasninką nebus galima valgyti bulvių ir traškučių.“ O Audrius, kaip dera optimistui, nenusiminė: „Kai tik atvažiuosim, valgyt neduos, miegosim, kiek norėsim, o jau šeštadienį ir valgysim, kiek norėsim.“

Edita nežinojo, kur repetuoja giesmininkai, ir dvejojo, ar verta eiti jų ieškoti.
Jūratė patarė Editai: „Paklausyk savo širdies balso.“

Jūratė apie bendruomenę trumpai ir taikliai: „‘Dievo sodas’ yra tikėjimo bendruomenė. Čia nereikia ieškoti Dievo – Jis pats pas tave ateina.“

Kun. Jacekas mokymų metu sako: „Kiekvienas žmogus yra ypatinga Dievo dovana.“
Mantas priduria: „O dovanomis reikia džiaugtis!“

Mantas, pasiėmęs knygelę, skaito: „Trumpi pasakojimai sielai.“
O po to priduria: „Aš žinau, kas yra siela.“
Aušra: „O kas yra siela, Mantai?“
Mantas: „Na, žmonės turi sielą.“
Aušra: „O kur ji yra?“
Mantas: „Na, širdyje…“

Kartą viena draugė pasiskundė, kad turi labai daug darbų, pavargsta, todėl galvoja bendruomenėje pasiimti atostogų. Remigijus nustebęs paklausia: „Nesuprantu, kaip gali būti atostogos nuo draugų?!“

Su tikrais draugais ir jūra iki kelių

Stovyklavome Tverečiuje, miestelyje ant ežero kranto. Oras buvo puikus, todėl kasdien eidavome prie ežero. Dauguma maudydavosi, tačiau Remigijus visuomet likdavo ant kranto. Kai jį kviesdavome eiti drauge, atsakydavo:
– Nemoku plaukti, neturiu plaukimo rato.
Gediminas paklausė:
– O jei plaukimo ratą turėtume, eitum maudytis?
– Taip, – prižadėjo Remigijus.

Tverečiuje surasti plaukimo ratą ne taip jau lengva. Miestelyje tik viena nedidelė parduotuvėlė, prekiaujanti būtiniausiomis maisto ir buities prekėmis. Gediminas pakalbino vietos gyventojus ir jam pavyko pasiskolinti plaukimo ratą. Tik jis buvo kiauras… Tačiau Gediminas nenuleido rankų: suklijavo, užlopė prakiurusį ratą.

Kai kitą dieną ėjome maudytis, Remigijus ištesėjo savo pažadą ir drauge su Gediminu, nešini plaukimo ratu, patraukė prie ežero. Priėjus krantą, Remigijui, nors ir su plaukimo ratu, nebuvo drąsu bristi į vandenį, bet draugai laikė jį už rankų ir padėjo įveikti maudynių baimę.
– O maudytis visai smagu, kai draugai šalia, – pripažino Remigijus.

Iš „Dievo sodo“ bendruomenės  užrašų

Sodas

Tai nutiko šį rudenį, vieną sekmadienio popietę. Buvo labai šilta, švietė saulė ir mūsų šeima nuvažiavo į apleistą sodą prisirinkti obuolių. Sodas – tikrai labai apleistas, apaugęs žole, obelys senos, nulūžusiomis šakomis. Jau rengėmės eiti į sodą, kai staiga Ernesta pareiškė į sodą neisianti. Ji man pasirodė sutrikusi, akys pilnos baimės, net verkti pradėjo. Aš bandau išsiaiškinti, kodėl ji nenori eiti rinkti obuolių. O ji manęs klausia: „Mamyte, o čia gyvačių nėra?“ Aš jai aiškinu, kad sode gyvačių nebūna, jos miške gyvena. Bet Ernesta tvirtina, kad jos būna ir sode. Ji man sako: „Aš nenoriu nuodėmės. Nenoriu pyktis su Dievu. Aš skaičiau, kaip gyvatė prikalbino Ievą ir Adomą suvalgyti obuolį, ir jie padarė nuodėmę. Jie irgi buvo sode!“ Tik tada supratau, kokia priežastis, ilgai ją raminau ir aiškinau, bet labiausiai mane sujaudino dukters nuoširdumas ir nenoras būti nuodėminga.

Aldona „Galilėjos žvejai“, 2016 m.

– Brangioji, vakar negražiai elgeisi, – sako mama.
– Tai buvo vakar, – atsakė Saulė.

Larisa sako:
– Gražiai tu, Irena, dainuoji, tik garsiai, kaip gandras ant stogo.

Irena, „Galilėjos žvejai“

2000 metų rugsėjo 24 diena, sekmadienis. Ši data mūsų šeimos gyvenimą padalijo į dvi dalis: nuo nieko nežinojimo apie „Tikėjimą ir Šviesą“ iki atėjimo į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę. Pradžioje, norėdami prisiminti kokį nors įvykį, sakydavome: tai buvo tada, kai dar nebuvome bendruomenėje, arba tada, kai jau buvome bendruomenėje. 

Sykį, kai eilinį kartą norėjome kažką prisiminti ir pasakiau, kad tai buvo, kai mes jau buvome atėję į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę, Lina mane pataisė: „Tai ne mes atėjome į „Tikėjimą ir Šviesą“, o „Tikėjimas ir Šviesa“ atėjo į mus, ir mes patys tapome bendruomene.“

Rimas, „Galilėjos žvejai“

Lurdo stebuklas

2001 m. švęsti šv. Velykų važiavome su bendruomenės piligrimais į Lurdą. Pas Švč. Motiną Mariją nuvažiavome Didįjį ketvirtadienį.
Vakare Danutė sukarščiavo. Buvo 39° C. Gydytoja Rūta paklausė plaučius, davė vaistų, bet temperatūra nekrito. Laikėsi ir penktadienį, todėl mes su Danute Kryžiaus kelio maldose nedalyvavome.

Po pietų su Danute liko Birutė, o aš su draugais nuėjau prie Marijos grotos. Nuoširdžiai meldžiausi, šaukiausi Švč. Mergelės Marijos pagalbos.
Kai grįžome vakarieniauti, Danutės temperatūra buvo nukritusi iki 37,2 °C. Mus aplankė kunigas Jacekas, draugai. Meldėmės, šaukėmės Dievo ir Švč. Mergelės Marijos pagalbos. Maldos buvo išklausytos, Danutė daugiau nebekarščiavo ir su vežimėliu vežėmės ją visur, kur reikėjo.

Aš tai laikiau dideliu stebuklu, nes paprastai jai temperatūra laikydavosi dvi ar tris savaites.

Bet tuo viskas nesibaigė.

Kai grįžome iš kelionės, aš greit buvau išvežta į infekcinę ligoninę, nes susirgau hepatitu B. Pasirodo, važiavau į kelionę jau sirgdama. Kelionės metu mes naudojomės vienu puoduku, iš to paties butelio gėrėme vandenį. Hepatitas – užkrečiama liga. Išsigandau, kad Danutė galėjo užsikrėsti ir susirgti. Bet Dievas ir Švč. Mergelė Marija ją išsaugojo. Ji nesusirgo. Argi ne stebuklas?

Ir tai dar ne viskas.

Grįžusi iš Lurdo, Danutė atsisakė cukraus, saldumynų, kuriuos mėgo, riebaus maisto. Sakė, kad jai neskanu, nenori. Pamažu jos svoris ėmė mažėti ir per dvejus metus nukrito iki 40 kg. Anksčiau svėrė 59 – 63 kg. Kadangi turėjo didelį antsvorį, o gimė su sunkia širdies yda, ji sunkiai vaikščiodavo, mėlynuodavo, nuolat turėdavo atsitūpti pailsėti, vežiojome ją vežimėliu. Svoriui sumažėjus, nebereikėjo vežimėlio. Vaikščiojo ir tebevaikščioja be pritūpimų, normaliai.

Aš ne iš karto suvokiau, kad Švč. Mergelė Marija jai padėjo atsikratyti antsvorio. Tai man paaiškino medicinos seselė nusistebėjus, kokiu būdu Danutė taip numetė svorį. Kai papasakojau, po kokios kelionės Danutė atsisakė saldumynų, medikė pasakė, kad tai įvyko tik Švč. Mergelei Marijai padedant.

Važiuojant į Lurdą, Danutė tikėjosi, kad Švč. Mergelė Marija išgydys jos širdelę. Bet Švč. Dievo Motina padėjo jai kitu būdu. Padėjo atsikratyti antsvorio ir taip palengvino jai gyvenimą.

Sofija, „Aušros žvaigždė“

Kai pasakiau, kad persišaldžiau, Danutė davė puikių patarimų, kaip gydytis:
– Turi valgyti daug česnakų. Arbatėlių gerti. Kaitinti kojas ir apsirengt šiltai.

Danutė apie valgį: „Reikia valgyti įvairų maistą, negalima to paties valgyti. Man mama blynų pakepa, bulvių košės skanios išverda, žuvytės iškepa. Ryte kavos išgeriu, pavalgau pusryčius, pietus, vakarienę. Neatsimenu, ką valgiau pietų, o ką tu valgei?“

Kai pasakiau, kad negalėsiu Danutės aplankyti, nes dirbsiu, ji pasakė: „Kaip tai negali aplankyti? Kaip tai neišleidžia? Sakyk, kad reikia eiti pas mane.“

Viktorija, „Aušros žvaigždė“

Danutė:
– Aš valiau dulkėms nosytes.

Arūnas visada užtikrina bendruomenės koordinatorių (ypač kai tas pavargęs ar sunerimęs):
– Aš tau padėsiu vadovauti!

Jei pamiršai bendruomenės narių gimtadienius, gali bet kada kreiptis į Marijų. Jis, turėdamas proto negalią, tau pasakys, kokį mėnesį ir kurią dieną gimęs žmogus, apie kurį klausi. Tai stebuklas.

Kai esi prislėgtas, užtenka tik pamatyti bičiulį ir su juo pabendrauti – tada visas liūdesys pranyksta. Bičiuliai turi galią pralinksminti. Kai esi su jais, tu pasidarai visiškai ramus, pilnas meilės ir tada kitaip žiūri į savo rūpesčius.

Audronė, „Aušros žvaigždė“

Per tėčio laidotuves vienai verkiančiai moteriai Ramutė pasakė: „Aš tai neverksiu, nes nepavydžiu savo tėčiui dangaus, nes verkia tik tie, kurie pavydi dangaus.“

Ramutė:
– Kas čia dabar yra? Kodėl tas šuo loja? Man nepatinka. A, jis pasiilgo šeimininkų, užtat loja?

Ramutė mėgsta klausinėti, kodėl kažkas vyksta, kaip tai nutinka. Ir labai dažnai pratrūksta juokais ir visus užkrečia.

Draugams Ramutė visada pasako: „Tu esi mano gera draugė.“

– Aš dar gyva! – pasisveikina Ramutė.

– Danguje visi pragirdėsim, – guodžia Ramutė Sofiją, besiskundžiančią suprastėjusia klausa.

– Aš tau mirti neleisiu! – užtikrino Sofiją Ramutė.

Važiuojame viena mašina iš rekolekcijų. Neringa klausinėja Ramutės, ką ji paprastai veikia namie.
– Meldžiuosi! Už valdžios vyrus meldžiuosi…

Iš „Aušros žvaigždės“ bendruomenės užrašų

Dingo Liudas. Visur jo ieškojo. Galiausiai kažkas pastebėjo, kad laiptinės viršuje atviras liukas, vedantis ant namo stogo. Ten Liudą ir rado. Tėvai sunerimę klausia:
– Vaikeli, ko lipai ant stogo?
– Dievulio ieškojau…

– O paskui mes su Erastu šiaušim į Šiluvą, kur biskį pakunigausim, – pasakė Arūnas, sužinojęs, kad iš stovyklos Paberžėje grįš su Erastu per Šiluvą.

Jurgis, „Aušros žvaigždė“

Viltė mėgsta eiti į parduotuvę su močiute. Gal porą kartų, radus atidarytus vartelius namie, nuėjo į Maximą viena. Pasiėmė chalvos pakelį ir eina. Sustabdė ją apsauginis ir nežino ką daryti. Parduotuvės vedėja užmokėjo už chalvą, surado mano telefono numerį ir paskambino. Aš tuo tarpu laksčiau po Rumšiškes jos ieškodama.

Viltė mėgsta, kai jai glosto rankutes. Gražus vaizdelis „Tikėjimo ir Šviesos“ stovykloje – ant suoliuko sėdi du seneliai (kitų bičiulių tėvai), o tarp jų Viltė. Seneliai glosto Viltei rankeles. Ilgai sėdėjo, gal pusvalandį.

Kai džiaugiasi, Viltė gali suktis ir suktis. Jai niekad galva neapsisuka. Sykį suskaičiavau iki šimto apsisukimų. Paskui man atsibodo skaičiuoti…

Lorita, „Aušros žvaigždė“

Man labiausiai įstrigęs dalykas – Viltės šokis po mūsų pietų per vienas iš rekolekcijų. Mes visi, kaip pratę, pasikeliam nuo stalo, o štai maža mergaitė nei nori valgyti, nei kur eiti, tik su juostele rankose sukasi apie save ir juokiasi. (Aišku, pritariant Arūnui, kuris nuolat nori būt visų apsupty.) Tas momentas, kai beveik niekam neįdomu, ką daryti toliau pabaigus valgio ritualą, Viltei nė kiek nesukelia bėdų. Ji tik džiaugiasi savyje ir taip uždega visus savo neįprasta padėtimi. Man tas momentas kažkaip vis lieka mintyse, ir galima mokytis, kaip tokioje situacijoje elgiasi kiekvienas iš mūsų. Jai linkiu niekad nenustoti šokti, o kitiems – geros nuotaikos žiūrint į ją.

Paulius, „Aušros žvaigždė“

Manto mintys

„Kai aš pasiilgau Silvijos, tai ji greit parskrido lėktuvu iš Amerikos. Dariaus į lėktuvą nepriėmė, nes jis turi mažų mergaičių. Jam reikia dirbti tėvu.“

„Bažnyčioje negalima triukšmauti, nes per Kalėdas ten gimsta kūdikis. Kai tas kūdikis užauga, tai jį blogiečiai prikala ant kryžiaus. Tada nebūdavo policijos ir mano draugų. Dabar reikia dažnai eiti į bažnyčią, kad to kūdikio mama neverktų. Silvija moka piešti mamą su kūdikiu.“

„Jeigu nemoki pasakyti „labas“, tai sakyk „Aleliuja“. Draugai žinos, ką tai reiškia.“

„Kur mes su Danute gyvensim, kai mūsų mamos numirs? Ar mus išveš ten, kur visi keikiasi? Ar ten bus draugų iš bažnyčios? O gal mes gyvensim pas Erastą? Ten daug vietos ir niekas mūsų neskriaustų. Erastas moka su gitara apsiginti.“

– Erastas į stovyklą negalės važiuoti, nes Silvija jį pakabino ant visų bažnyčių, – pasakė Mantas, pamatęs Šiluvos jubiliejaus plakatus, išklijuotus ant bažnyčių.

„Kai aš pasigimdysiu mergaitę, būsiu tėvas, kaip mano draugas Justas. Tada mes vėl būsim draugai. Mergaičių tėvai geresni negu berniukų. Jie moka sušukuoti mergaitėms plaukus.“

„Edmundas neturi laiko su manimi pasikalbėti. Norėčiau, kad jis papasakotų apie savo tėvus. Edmundas turi panelę ir greit Zenukui bus vestuvių, o paskui prisigimdys mergaičių.“

„Darius moka kalbėti per mano radiją.“

„Aš lankau topo centrą (dienos centrą). Ten visi moka keiktis. Jie neina į bažnyčią, todėl keikiasi. Reikia paprašyti Silvijos, kad nupieštų mamos su kūdikiu paveikslą ir pakabintų. O Kastytis galėtų pašventinti negražius žodžius ir cigaretes, ir alų, ir Robertą, ir tada visi dainuotų „Tai mes statom bendruomenę…“

„Dariaus žmona į stovyklą daugiau nevažiuos, nes Zenukas sugadino jai nervus.“

„Kai Dievas būna liūdnas, tai pradeda lyti lietus. O kai žmonės pykstasi, tai Dievas paleidžia žaibus, kad jie nusiramintų. Po to būna vaivorykštė. Tik aš nemoku jos nupiešti.“

„Mes su Silvija važiuosim su dviračiais labai toli. Net iki Vilniaus. Ten nuplausim kojas vilniečiams ir grįšim.“

„Man patinka, kai draugai gieda giesmę ‘Aš keliauju savo keliu’…“

„Mes su Rūta buvom picerijoj ir aš mokėjau gražiai valgyti, nes Rūta buvo linksma. O mama sako, kad valgau negražiai. Norėčiau į kavines eiti tik su Rūta. Tik man reikia pasitaupyti pinigų.“

„Darius moka mane prajuokinti ir dar jis moka dainuoti. Gal todėl, kad jis daug dirba. Taip dirba, kad net mašina subyrėjo. Reikės jam naują nupirkti. Bet tik tada, kai susirasiu darbą. Dar skėtį Dariui nupirksiu, nes per lietų jis eina palaidais plaukais, o paskui čiaudi. Jis neklauso savo žmonos.“

„Ramutė mokėsi universitete, nes moka skaityti. O aš nemoku. Jeigu mokėčiau, paskaityčiau savo draugams juokingų pasakų.“

„Mano geriausias draugas – Audrius. Man patinka palydėti jį į tualetą, nes jam sunku užsisegti kelnių diržą. Mes – draugai, nes jis mane apsikabina. Man patinka, kai jis užsiožiuoja ir neina iš bažnyčios, kai mama jį veda. Jo mama mane visada pamaitina.“

„Kai stovykloje miegodavau šalia Sigito lovos, tai jis naktį knarkdavo. Aš per jį negalėdavau ramiai miegoti. Tada naktį atsisėsdavau ir atsargiai paglostydavau jo galvą. Miegodamas jis man būdavo panašus į kūdikį. O ant kūdikių pykti negalima.“

Mantas tortų parduotuvėje: „Oho, pilna lentyna gimtadienių!“

„Kai bendruomenėje keičiasi atsakingieji, tai turi vienas kitam perduoti visą savo turtą: mašiną, daug vaistų bičiuliams, magnetofoną ir visus flomasterius.“

„Marijus užaugęs bus kunigu, o aš – Dariaus vairuotoju.“

„Man visai nebaisu vaikščioti su Silvija, nes ji – aukšta ir viską žino. Ir dar turi daug vaistų.“

„Norėčiau nupirkti Sofijai naują ir stiprią lazdelę, kad jai būtų lengviau vaikščioti ir neskaudėtų kojų. Su ta lazdele ji galėtų ir Danutę apginti. Man patinka Sofiją vesti už parankės. Tada ji šypsosi ir pasako ačiū.“

„Kai buvau darbe pas Virginiją, pamačiau, kad ant jos darbo stogo pastatyta graži antena. Todėl Virginija ir yra tokia linksma.“

„Dariaus žmona yra graži, todėl ji turi daug gražių mergaičių. Net dvi. Ir dar moka mašiną vairuoti.“

„Patiko kelionė į Šiluvą. Ten atvažiavo daug mano draugų. Mes kunigo Erasto kieme vaidinom, bendravom ir valgėm daug kriaušių. Per Mišias kunigas Erastas mums dovanojo juokingas kepures nuo saulės, kad smūgio per galvą negautumėm.“

„Man patiko Vilniuje rekolekcijose. Ten galėjau apsigyventi atskiram kambary su draugais. Vilniečiai mane pažįsta ir žino mano vardą. Jie visi su manimi sveikinosi ir stipriai apkabino. Tikriausiai labai manęs pasiilgo. Norėjau ten pasilikti visam laikui. Brolis Kazimieras išmokė mane apsirengti ir pasikloti lovą, o Silvija išmokė valytis dantis. Tada man visai nereikėjo mamos pagalbos. Draugai elgiasi kaip tėvai.“

„Kai kitą kartą važiavau į Vilnių, tai mane Silvija vežėsi. Mama negalėjo, todėl man buvo įdomiau važiuoti. Vilniečiai tikriausiai labai manęs pasiilgsta, kad taip dažnai kviečia į svečius. Net nežinau, iš kur aš gavau tiek daug draugų. Iš to džiaugsmo reikia melstis ir tada būsiu laimingas iki dangaus.“

„Vasarą buvau stovykloj. Mes gyvenom gero senelio (tėvo Stanislovo) namuose. Stovykloje draugai mane kaip kūdikį prižiūrėjo ir dar lovą pasikloti išmokė. Dar stovykloje piešiau ir futbolą žaidžiau. Mano draugai linksmi ir moka melstis. Man patinka stovyklinės Mišios. Tada kunigas Erastas būna juokingas. Būsiu geras, kad vėl galėčiau su draugais stovyklauti.“

Vilija, „Aušros žvaigždė“,
užrašyta 2008–2009 m.

Išpažintis

Su Marijum ir Audriuku važiavom vienai dienai į Lietuvos jaunimo dienas Alytuje pristatyti „Tikėjimą ir Šviesą“. Pasilikome ir vakare, „skirtame Viešpačiui“. Arena sausakimša nuo jaunimo. Buvo giesmės, liudijimai, adoracija, o kunigai klausė išpažinčių.

Marijus labai greitai pats susirado, pas kokį kunigą eiti išpažinties. Dar besiblaškančiam jaunimėliui paaiškino, kur koks kunigas sėdi, pas kurį geriau eiti. O aš likau sėdėti su Audriuku, kuris nedaug kalba ir mažiau savarankiškas. Sėdžiu ir mąstau: „Įdomu, kada Audriukas buvo išpažinties? Gal ir jam reiktų pasiūlyt? Į stovyklą negalės važiuoti (stovykloje visada turime laiką išpažintims).“ Apsižvalgius pamačiau Marijampolės bendruomenės kapelioną Žydrūną, ne taip gausiai apgultą jaunimo. Pasilenkiau prie Audriuko ir pašnibždėjau:
– Gal nori nueiti išpažinties?
Tas, staiga atsisukęs, apkabino, pabučiavo ir atsistojo. Daugmaž – „Vesk!“

Nuvedžiau, paaiškinau kun. Žydrūnui, kad Audriukas nelabai kalba (jie nebuvo anksčiau susitikę), bet parodė tokį karštą norą Sutaikinimo sakramento. Nežinau, kaip viskas vyko, bet kun. Žydrūnas, paleisdamas Audriuką, atrodė šiek tiek suglumęs ir ne visai tikras. Grįžome į savo vietą. Ir Audriukas trykšte tryško džiaugsmu: nebesėdėjo, kaip anksčiau, bet tiesiog pasišokinėdamas, keldamas rankas aukštyn giedojo su visais.
Tada labai aiškiai pamačiau išlaisvinantį Sutaikinimo sakramento veikimą.

Silvija, „Aušros žvaigždė“

Aidas: „Kaip smagu žinoti, kad Dievas – visos Visatos Valdovas, koks Jis gailestingas.“

Asta: „Su Dievuliu visur visada keliauti kartu gera.“
„Dievas visus kviečia pas save į Dangų. Ten bus balius, visi valgysime daržoves, nes jos labai sveika, daug vitaminų.“
„Kardinolas yra mano draugas. Jis reikalingas „Tikėjimui ir Šviesai“, kad mylėtume jį.“

Erika: „Visada svajok garsiai, lai pildosi svajonės.“

Iš „Garstyčios grūdelio“ bendruomenės užrašų

Kartą buvo bendras abiejų Kauno „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių susitikimas. Jame dalyvavo ir Rūtelė su mama. Jos ne visada ateina į bendrus susitikimus. Matyti, kad Rūtelei sunku kai daug žmonių, triukšminga: ji sunerimsta, užsidengia ausis, nueina į kampą arba prisiglaudžia prie mamos, beveik po pažastim pasislepia. Ir, atrodo, su niekuo nebendrauja. O tą sykį pasidalinimo grupelėj staiga garsiai pasakė: „Silvija nusiskuto plaukus!“ Likau nustebus, kad ji žino mano vardą ir atsimena, jog, kai paskutinį sykį matėmės, mano plaukai buvo ilgesni. Tada kirpėjas tikrai buvo per stipriai patrumpinęs.

Silvija, „Aušros žvaigždė“

Inos išmintis: „Jei manai, kad viskas Dievo rankose, tai ir bus Dievo rankose. Jei nori gero komforto, turi galvoti galva. Jei nori komforto ant debesų, tai ir būsi ant debesies. Reikia daryti tai, kas tau patinka.“

Mūsų bendruomenės draugė Danguolė nuo pavasario negali dalyvauti bendruomenės susitikimuose ir išvykose, nes sunkiai serga ir gydosi. Visi jos labai pasiilgome. 
Kartą Giedrutė paklausė Marijonos: 
– Įdomu, kaip laikosi Danguolė? 
– Imk ir paskambink, tai sužinosi, – patarė Marijona.
Giedrutė susirūpinusi atsakė: 
– Negaliu moteriškei trukdyti, gal ji blogai jaučiasi. Aš geriau už ją labai karštai pasimelsiu, kad ji greičiau pasveiktų ir galėtų pas mus ateiti.

Iš „Jūros žvaigždės“ bendruomenės užrašų

Arūnas yra vėžimėlyje, nekalba, bet visada šypsosi.

Kai palieku Arūną namie, jis yra labai savarankiškas, jis taip myli „Marijos radiją“, kad net jei bangos būna nusuktos į kitą pusę, jis susiranda būtent tą stotį ir jos klausosi.

Kai lapkritį vyko Aušros Vartų atlaidai, aš tuo metu buvau pusės vienuolikos Mišiose bažnyčioje. Grįžtu namo, o Arūnas visu garsu įsijungęs šventų Mišių transliaciją iš Aušros Vartų ir per „Marijos radiją“, ir per Lietuvos televiziją. Ir rodo man mūsų kardinolą Bačkį ir vyskupą Poniškaitį su dideliu džiaugsmu.

Liuda, „Nazaretas“

Šypsenos kalba

Arūnas nekalba, tačiau labai daug galima suprasti iš jo veido, rankų judesių. Kažkaip su juo nenuobodu. Besiruošiant provincijos kelionei į Lvovą, aš visai pamiršau sąrašuose pažymėti, kad Arūnas nekalba. Kai nuvykome ir pasidalinimo grupelėje iškilo problemų, organizatoriai klausė, kaip pražiopsojau tokią svarbią informaciją. Bet aš tikrai net nepagalvojau. Buvau tikra, kad jis kalba, nes visada suprantu, ką nori man pasakyti, tik niekada nesusimąsčiau, jog jis kalba per šypseną ir rankų judesius.

Silvija, „Aušros žvaigždė“

Mūsų Vytautas paišo gėleles ir moka ypač gerai pasakyti tokius žodžius kaip „gėlelė“, „vienuolis“, „barabanas“, „draugas“. Kai Vytautas pamato kardinolą Bačkį per televiziją, jis garsiai prabyla: „Draugs! Draugs! Mūsų draugs!“

Nijolė mane įtrauks į dangų

Mūsų tėvai mirė gana greitai vienas po kito. Likom mudvi su Nijole, seserimi, turinčia proto negalią. Aš labai išgyvenau ir daug meldžiausi, kad tėveliai patektų į dangų. Vieną naktį sapnuoju, kad meldžiuosi kaip visada prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus mūsų bažnyčioje, staiga altorius prasiveria ir iš jo išeina didelė minia, tarsi procesija. Plačiausias kelias pilnas žmonių. Tėtis jau eina. Mama vis dar daržą ravi. Tėtis ją dar paragina: „Motin, einam!“. Ir mudvi su Nijole keliaujam. Matau, ta minia eina prie tokios mūrinės tvoros. Tvoroje siauri varteliai. Prie jų kontrolė. Tėtis su mama praeina. Nijolė irgi, o manęs nepraleidžia. Tik staiga Nijolė iškiša ranką pro vartelius ir įtempia mane į vidų… Dabar žinau, kad Nijolė mane įtrauks į dangų!

Juzefa, „Nazaretas“

Kartą kunigas, atėjęs aukoti šv. Mišių „Nazareto“ bendruomenei, paklausė: „Nuo ko pradėsim?“ O Audrius akimirksniu atsakė: „Nuo išpažinčių išklausymo.“ Tuomet kunigas sako: „Gerai, tai tu pirmas.“ Audrius atsistojo ir iškart jiedu nuėjo.

„Kai išvykstu į Dienos veiklos centrą, mama, tau būna liūdna, tu neturi su kuom pasikalbėti. Todėl tau reikėtų nupirkti papūgėlių, jos šnekės, ir nebus tau liūdna, kol aš grįšiu.“ Čia Astutė kalba apie didžiulę meilę mamai.

Iš „Nazareto“ bendruomenės užrašų

Mūsų bičiulis Audrius moka puikiai groti armonika, akordeonu ir pianinu. Jis taip pat skaito Brailio raštu, nes beveik nemato. Ir turbūt moka mintinai visas pagrindines litanijas, gali vesti rožinį bei Gailestingumo vainikėlį. Grįžęs iš Dienos centro namo jis užsidega žvakę ir pradeda garsiai melstis Gailestingumo vainikėlį, vėliau ir rožinį už Žaną Vanjė, „Tikėjimą ir Šviesą“, kardinolą Bačkį bei kitomis intencijomis.

Per Šv. Pranciškaus šventę paskambinau Audriaus močiutei ir pasiūliau važiuoti  su Audriumi į Mišias, nes per Šv. Pranciškų Audrius su mama Irena (ji jau iškeliavusi pas Viešpatį) atėjo į mūsų bendruomenę. Atvažiuoju, įeinu į kiemą, o Audrius išeina pro duris sakydamas: „Jėzus puola trečią kartą…“, o močiutė prideda: „Audrius dar nebaigė Kryžiaus kelio.“ Kai privažiavome bažnyčią, Audrius baigė sukalbėti visą Kryžiaus kelią.

Kai traukiniu važiavome į rekolekcijas, į Trinapolį, Vytautui ir Nijolei pasakėme, kad mūsų kardinolui bus 80 metų, tad klausėme, ką jie nori palinkėti. Vytautas iškart įdavė savo nupieštą gėlelę ir palinkėjimą (jau parašytą  tekstą užšifruotu raštu), o Nijolė paėmė tušinuką, įdavė man tarytum sakytų: „Rašyk: MEILĖS!“

Martyna, „Nazaretas“

Vykstant į draugų formaciją Šumske, Justina klausia: „Ką ten veiksim?“

Agnietė atsako: „Šoksim!“, nes Olego Romančiuko pavardė jai kažkodėl asocijavosi su šokėjo pavarde. Ir ką jūs manot? Jau patį pirmą vakarą Olegas visus pakvietė šokti! O Justina šoko ratelio viduryje, žavėdama visus savo laisvumu. Tai buvo pats gražiausias šešioliktas gimtadienis!

Kai Jurgita susilaužė ranką, mamos paklausė:
– Ar visi žino, kas man atsitiko?
– Iš kur gi žinos? – nusistebėjo mama.
– O tai laikraščiai nerašė?!

Jurgitėlė labai norėjo, kad bendruomenės kapelionas Žydrūnas ateitų aplankyti jos į ligoninę. Jo nesulaukus paklausė: „Gal jis išsigando, kai sužinojo, kas man atsitiko?“

Buvome makiažo vakarėlyje, kai Jurgitėlė manęs paklausė: „Žinai, apie ką aš dabar galvoju? Apie maldas! Kažin, čia bus maldų?“

Jurgita su tėvais augina daug triušių. Ji mėgsta įkišti galvą į jų narvą, tada triušiai laižo, „bučiuoja“ Jurgitėlę. Mama klausia, kaip ji gali paskui juos valgyti, kai šitaip myli, o Jurgitėlė paprastai atsako: „Kad jie skanūs labai!“

Agnietė, „Dievo mažutėliai“

Niekas taip nemoka džiaugtis susitikimu, kaip Jurgita. Vos tik pasisveikinus ir apsikabinus, ji jau klausia:
– Kada vėl pas mus atvažiuosit?

Vasaros stovyklą pradėjome nuo šv. Mišių kaimo parapijos bažnytėlėje.
Po jų klebonas Petras, turintis išskirtinį muzikinį talentą, pagrojo pianinu keletą kūrinių. Įkandin prisijungė draugas Evaldas. Pianino ir gitaros garsai, pripildę mūrinius senosios bažnyčios skliautus, nuteikė puikiai dienos pradžiai.
Improvizuotą koncertą Justina taikliai apibūdino:
– SUPER ABUDU! PURFEKTO!

Aurimas – sunkaus laipsnio autizmo sutrikimą turintis vaikinas. Jam labai sunku išbūti kartu su kitais sėdint rate, dažnai užeina nerimo priepuoliai, norisi ragauti visokiausius nevalgomus dalykus ir kuo greičiau išgerti litrą sulčių, kad galėtų barbenti į tuščią jų pakuotę.

Tai nemenkas iššūkis bendruomenės susitikimuose. Pirmaisiais metais atrodė, kad jo uždaro vidinio pasaulio nepasiekia jokie mūsų atkakliai transliuojami žodžiai ir ženklai, Aurimas nuolatos vengė bet kokio artimesnio kontakto.

Ir koks džiaugsmas buvo patyrus, kai po vienų vasaros atostogų Aurimas pats ištiesė ranką pasisveikinti ir žvilgterėjo į akis. Pripažino!

Po stovyklos Bartninkuose susirinkome į ratą kieme atsisveikinti ir padėkoti organizatoriams, ypač Astai, kuri tais metais buvo išrinkta bendruomenės atsakingąja ir labai rūpinosi, kad stovykla vyktų sklandžiai. Meldėmės, giedojome, glėbesčiavomės.

Tadas yra labai paslaugus, puikus vaikinas, visada atsirandantis ten, kur reikia pagalbos. Tačiau niekas negirdėjo Tado kalbant – jis visada bendrauja gestais, mimika. Bendruomenė priprato prie to ir puikiai susikalba.

Tąkart Asta tiesiog apstulbo, kai priėjęs Tadas apsikabino ir tyliai ištarė: AČIŪ…

Laima, „Dievo mažutėliai“

Šaltą gruodžio vakarą skubėjau į „Tikėjimo ir Šviesos“ rekolekcijas. Lauke jau buvo sutemę, o aš ėjau nerimaudama, kad nežinau kelio. Gatvė vis siaurėjo, tamsėjo, o pūga darėsi vis aršesnė. Mano nerimas pamažu didėjo. Staiga iš tamsos išniro trys žmonės, vienas iš jų prišoko prie manęs ir stipriai apkabino. Tai buvo bičiulė Jūratė iš „Vynmedžio“ bendruomenės. Didžiulei mano nuostabai ji mane atpažino net ir tamsoje po keleto metų nesimatymo…

Taip tik dar kartą supratau, kad Dievas kiekvienam paklydusiam žmogui atsiunčia po angelą. Dažnai bičiulio pavidalu.

Aistė, „Dievo mažutėliai“

Per „Tikėjimo ir Šviesos“ rekolekcijas Paulyčiui į akį krito Viktorija iš Klaipėdos. Jis labai švelniai ja rūpinosi. Pastebėjau, kad jis priėmė Komuniją ir priklupo prieš Viktoriją, įkniaubęs galvą jai į kojas. Po viso to klausiu, ką jis ten darė, ir Paulytis atsakė: ,,Mamyte, prašiau Jėzaus, kad išgydytų Viktorijai kojytes.“

Paulytis labai myli Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Šalia jo lovos padėta Švč. Mergelės Marijos ikona ir Paulytis dažnai sako: ,,Marijos šypsenėlė saugo mane.“

Paulius į mane kreipiasi ir vardu, ir pavarde, ir mama pavadina. Bandydama suprasti, kas jam esu,  klausiu: ,,Paulyti, kas tu man esi?“, o jis ilgai negalvodamas atsako: ,,Angelas.“ Klausiu: ,,Tu rimtai?“ Jis atsako: ,,Mamyte, aš esu tavo angelas.“

Kartą pas Dievo Apvaizdos seseris vienuolyno koplytėlėje kartu su mano drauge ir Pauliumi meldėmės. Aš trumpam išėjau, o ji liko toliau melstis su Pauliumi. Po kurio laiko mano draugė labai susigėdusi liudija apie tai, kokios mintys ją tuomet aplankė: ,,Meldžiuosi ir galvoju, va kaip meldžiuosi, na, o ką Paulius?“ ir tuomet Paulius atsistoja ir sako: ,,Jėzau, aš Tave myliu“, persižegnoja ir išeina. Ta moteris taip ir liko iš nuostabos išsižiojusi.

Buvo vienos Dienos centro, kurį lanko Paulius, socialinės darbuotojos gimtadienis. Vakare man skambina ta darbuotoja, nežinodama, kaip reaguoti. Pasirodo, Paulius pasiėmė savo sutaupytus 20 litų ir padovanojo sakydamas: ,,Nusipirk sau ką nors ir turėk.“

Paulius turėjo su tėčiu labai rimtą pokalbį. Tiksliai nepamenu, ko jis tėčio prašė, tik pamenu tokią sceną – tėtis sėdi fotelyje, Paulius prie jo pasilenkęs sako: ,,Artūrai, žiūrėk man į akis, kai su tavimi kalbu, ir klausyk, ką sakau.“

Paulius labai stipriai susirgo ir negalėjo eiti į Dienos centrą, o man ir Pauliaus tėčiui reikėjo eiti į darbą. Kadangi neturime, kas Paulių galėtų paslaugyti, neliko kitos išeities, kaip tik palikti jį vieną namie. Paprastai to daryti negalime, nes Pauliui ir pažadėjus gulėti lovoje bet kada į galvą gali šauti kokia nors mintis. Iš vakaro Paulių perspėjau, kad teks pabūti vienam ir mūsų laukti gulint lovoje. Jis su tuo sutiko. Visą dieną buvau nerami, vis rūpėjo, ar Pauliui viskas gerai. Paskambinti ir pasiklausti taip pat negalėjau, nes Paulius telefonu nešneka. Grįžtu iš darbo, o Paulytis miega šalia savęs pasidėjęs rožinį. Kai mūsų nebuvo, jis atsibudo ir kaip mokėjo, taip meldėsi, prašydamas pasveikimo. Ir tikrai jis gana greitai pasveiko.

Dar vieną kartą jis labai sirgo. O kai Pauliui pakyla temperatūra, jį labai pykina. Nukritus temperatūrai palengvėja, tačiau tąsyk jam buvo labai blogai – jį be perstojo tąsė jau daugiau kaip valandą. Vaikas buvo visiškai iškankintas ligos. Mane apėmė panika, noriu kviesti greitukę, tačiau ir vėl suabejoju. Klausiu vyro: ,,Ką darom?“ Paulius pažiūrėjo į mane ir sako, tiesiog rėkte išrėkia: ,,Melskis.“ Atsigulu prie Pauliaus kojų, jas apkabinu, imu melstis ir vėmimas stebuklingai baigiasi.

Aušra iš besikuriančios Panevėžio bendruomenės

Nesąmonė

Bendruomenės susirinkimuose susitikdami mes, atseit, sveiki ir protingi, vis bijome atskleisti savo tikrus veidus. Kalbame, bendraujame, bet neturime to laisvumo, kurį turi bičiuliai. Viena mergaitė Žiedūnė tą tuoj pastebi. Ir kai mes, o ypač aš, jaučiuosi įsitempusi, ji tuoj pat pakelia rankas ir sušunka: „NESĄMONĖ! NESĄMONĖ!“, lyg justų tą netikrumą. Man tai tikras žiedelis, kuris tuoj pat pastato į vietą: „Atsipalaiduok, kalbi gi nesąmones, moterėle. Atsipalaiduok, esi netikra.“ Labai dėkoju Žiedūnei už tai.

Kelionė

Su Šiaulių parapija leidomės į piligriminę kelionę po Lenkiją. Prie moterų tualeto eilė. Kažkas sako, gal vyrų tualetas laisvas ir ten galima nueiti. Žydrūnas patvirtina: „Taip, ten vyrų nėra.“ Viena moteris suabejoja: „Bet mačiau, kaip kažkas ten užėjo.“ Žydrūnas sako: „Ai, ten tik senelis ir kunigas.“

Nežinau, kaip jis įsivaizduoja vyrą, bet juokėmės ilgai.

Pasitikėjimas

Žydrūnas dažnai patarnauja šv. Mišioms. Kartą paklausiau:
– Žydrūnai, kaip tu nebijai?
– O ko čia bijoti? Svarbiausia šv. Mišių pradžioje ateiti ir pabučiuoti tą stalą, ant kurio bus aukojamos Mišios, o toliau viską Dievas daro.

Kodėl taškot bažnyčios pinigus?

Bičiulį Žydrūną mokydavau, kad pinigėlius reikia netaškyti saldainiukams–pyragiukams, o taupyti kelionėms. Žydrūnas dažnai patarnauja šv. Mišiose. Kartą atėjęs pas mus pasakoja:
– Šiandien po Mišių kunigas pasikvietė rimtu balsu į kabinetą. Galvojau, kad ką ne taip padariau. Na, nuėjau. Žiūriu, sėdi kunigas pasidėjęs torčiuką. Sako: „Sėsk, Žydrūnai, pasivaišinsime, arbatos išgersim.“ O aš ir sakau kunigui: „Kodėl, kunige, taškot bažnyčios pinigus?“
Pradėjau juoktis ir sakau:
– Žydrūnai, taip negražu.
O jis man:
– Taigi, Rimute, tu mane pati mokei netaškyti pinigų.

Rima, „Jėzaus draugai“

Žiedūnės mama paprašė kelias valandas pabūti su jos dukra, nes turi reikalų mieste. Atvažiavau tiesiai iš dantisto, buvo ištrauktas dantis ir negalėjau aiškiai kalbėti. Žiedūnė vis klausinėjo, kas čia yra ar neskauda. Po to ji apsikabino mane ir priglaudė savo skruostą prie mano skaudamo skruosto, taip gydydama mane ar net norėdama perimti mano skausmą. Buvau sujaudinta jos jautrumo.

Stovyklos metu draugė Judita su bičiuliais žaidė žaidimą: „Kuo tu panašus į Dievą?“. Kamuoliukas kliuvo Arūnui. Jis turėjo pasakyti, kuo Judita panaši į Dievą. Arūnas ir sako: „Tu nepanaši į Dievą. Tu – moteris.“ Visiems buvo daug juoko.

Pasidalinimo grupelių metu buvo klausimas, kas man padeda priimti tą, kuris yra kitoks.
Žydrūnas tiesiai sako:
– Dievas.
– Kaip Jis tau padeda tą padaryti?
Žydrūnas nedvejodamas atsako:
– Dievas eina prieky manęs ir rodo kelią, o aš einu paskui Jį.

Jolanta, „Jėzaus draugai“

Žiedūnė turi sunkią negalią. Jai sunku nusėdėti vienoje vietoje; ji beveik nekalba, tik kartais mesteli kelis žodžius. Gana stačiokiškus, įsižeistum, jei nematytum jos negalios. „Tikėjimo ir Šviesos“ rekolekcijų metu buvo adoracijos vakaras. Žiedūnė gana ilgai, keliolika minučių, sugebėjo išsėdėti vienoje vietoje. Iš jos kampo tarp bruzdesio laiks nuo laiko pasigirsdavo atodūsis: „DIEVE, DIEVE.“

Silvija, „Aušros žvaigždė“