Vargšo maldą galime išgyventi bendruomeninės maldos metu per susitikimą, arba susitikę keliese kitu laiku, arba kiekvienas savo namuose; taip pat, žinoma, per koordinacinės grupelės susitikimą…

Šios maldos mus išmokė tėvas Juozapas Larsenas (Joseph Larsen, buvęs „Tikėjimo ir Šviesos“ tarptautinis kapelionas, miręs 2013 m.).

Vargšo malda – tai paprasto buvimo malda, „buvimo su“ – tai mums gerai pažįstama „Tikėjime ir Šviesoje“. Mes paprasčiausiai atsisėdame ir sakome: „Dabar nenoriu daryti nieko kita, išskyrus būti čia. Atsitraukiu nuo visų kitų reikalų.“ Tada tęsiame: „Noriu būti čia dėl asmens, noriu būti čia dėl Tavęs vienintelio, mano Dieve, kad Tu žinotum, koks brangus esi man, daug brangesnis, nei visi kiti reikalai. Noriu tai padaryti tučtuojau. Noriu būti čia dėl Tavęs taip, kaip norėčiau būti čia dėl savo draugų. Dabar mums niekas nesvarbu, išskyrus buvimą kartu, išskyrus buvimą su.“

Tą bylojame ne žodžiais, bet kūno kalba. „Vargšo malda“ yra kūno malda. Buvimo dėka prabyla mūsų kūnas, jis ima kalbėti ir per sėdėjimo būdą, kuriuo mes iš tiesų save dovanojame. Tai atsitinka, kai laikome ant kelių atvertus savo delnus (savęs dovanojimo gestas) ir sėdime tiesiai, neleidžiame savo nugarai tingiai sulinkti. Kūnas turi byloti: „Esu čia dėl Tavęs.“ Tai galite pabrėžti reguliariai ištardami žodį ar trumpą frazę, kuri išreikštų šią intenciją: „Jėzau, Tu esi man toks brangus“; arba: „Aš liksiu čia, kas benutiktų“; „Tu gali manimi pasikliauti, Jėzau“; „Nepaliksiu Tavęs vieno“; „Prašyk manęs, ko tik nori, esu čia dėl Tavęs.“

Kai išbūname su juo tam tikrą laiko tarpą – jei įmanoma, bent 15-20 minučių kasdien – tada nieko nereiškia nei mūsų šen bei ten nuklystančios mintys, nei išsiblaškymai, nes mūsų kūnas byloja, jog esame čia dėl jo. Galiausiai tiesiog kartojame mūsų mažąjį atsidavimo ir ištikimybės žodį. Jam tiesiog sakome: „Štai koks esu. Tu pažįsti mane ir priimi mane tokį, koks aš esu, nes mes esame draugai.“ Mes žinome, jog į tai Jis atsakys mums „taip“. Tokiu būdu mes pripažįstame savo silpnumą. Jo akivaizdoje neturime stengtis būti geresni nei esame. Tai reiškia gyventi su mūsų negaliomis taip, kaip moko mūsų bičiuliai, turintys negalią. Tai ir yra „vargšo malda“. Ar tai nėra visiškas savęs dovanojimas? Jei ir ne, ar tai nėra pati gražiausia malda? Sykiu tai yra ypatingu būdu ir „Tikėjimo ir Šviesos“ malda – „buvimas su“.

Su šia malda susijęs nuostabus dalykas: ji pamažu mus perkeičia, tampame save dovanojančiais asmenimis, pradedančiais duoti taip, kaip Dievas save dovanoja. Jėzus pasakė: Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 47). Tokiu būdu iš mūsų sklindanti vidinė jėga pasieks tuos, kurie yra greta msūųs, nes meilė bus tapusi mūsų antrąja prigimtimi. Kiti tai atpažins mumyse, pastebės, jog esame čia dėl jų. Šitaip mus supantis pasaulis pasikeis, taps geresniu pasauliu.