Kojų plovimas
Prasmė
Savo mirties išvakarėse su didžiule meile ir nuolankumu Jėzus plovė mokiniams kojas ir sakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“. Koks nusižeminimas, koks tarnavimo pavyzdys, koks gerumas! Jėzus šiuo gestu moko ir mus su meile bei nuolankumu tarnauti vieni kitiems. Jis moko mus dvasine prasme atsiklaupti prieš brolius ir seseris, ypač vargingiausius.
Mes plauname vieni kitiems kojas maldos, tylos atmosferoje, suprasdami, kad tai malonės laikas. Šventasis Bernardas mėgo sakyti, kad kojų plovimas yra sakramentas – tai yra momentas, kai Jėzus savo meile vienijasi su mumis.
Žinoma, kojų plovimas yra tik simbolis. Tačiau jis atskleidžia mūsų norą atleisti, priimti atleidimą, nuolankiai tarnauti, tapti mažesniais, varganesniais. Todėl kojų plovimas vieni kitiems mums tampa malda.
Šis gestas turi svarbią reikšmę vienybės požiūriu. Nors mes dar negalime su broliais ir seserimis iš kitų konfesijų valgyti prie vieno Eucharistinio stalo, tačiau galime jau dabar išgyventi visišką vienybę plaudami vieni kitiems kojas.
Eiga
Kas nors iš anksto paruošia salę: kėdės sustatomos ratu, viduryje padedamas Šventasis Raštas, žvakė, dubuo, ąsotis su vandeniu, rankšluostis. Už rato padedama papildomai vandens, kad būtų galima pripilti ąsotį, kai ištuštės.
Šventimas prasideda, kai bendruomenė susirenka. Uždegama žvakė. Giedame kelias ramias, tinkamas giesmes, kad susikauptume ir pajustume vidinę tylą. Po giedojimo vedantysis paaiškina šventimo prasmę: „Mes plausime vieni kitiems kojas kaip Jėzus mus to prašė“ ir perskaito Evangelijos pagal Joną ištrauką (Jn 13, 1–17).
Paskui jis atsiklaupia priešais žmogų, esantį jam iš dešinės ir lėtai, su didele meile ir pagarba, nuplauna jam kojas. Tai sakralus veiksmas. Paskui nušluosto pėdas. Baigęs plauti lieka ant kelių prieš tą žmogų; pastarasis uždeda rankas jam ant galvos ir abu tyloje meldžiasi. Po kelių maldos sekundžių tas, kuriam buvo nuplautos kojos, atsiklaupia priešais žmogų, esantį jam iš dešinės, ir plauna jam kojas… Ir taip toliau, kol bus nuplautos kojos visiems bendruomenės nariams.
Per visą kojų plovimą gali skambėti tyli muzika arba tyliai galime niūniuoti kokį nors priegiesmį (pvz., Taizé giesmę).
Pabaigoje visi kartu giedame Ubi caritas ir padavę vieni kitiems rankas sukalbame Tėve mūsų.
Kai kuriems sunkumų turintiems žmonėms reikės padėti atlikti šį veiksmą. Bet jiems labai svarbu prisiimti atsakomybę už šį veiksmą ir kiek galima jį atlikti patiems.
Kartais dėl tam tikrų priežasčių kojų plovimo veiksmas gali pasirodyti per daug sudėtingas, ar net neįmanomas įgyvendinti. Tokiais atvejais vedantysis turėtų geranoriškai įsiterpti ir, kad niekas nepasijustų kaltas, pasiūlyti tiesiog nuplauti rankas.
Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
tarnas ne didesnis už savo šeimininką
ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.
Jeigu tai suprantate būsite palaiminti, taip elgdamiesi.
(Jn 13, 1–17)