Draugas – tas, kuriam patinka mus matyti, kuris mumyse atrado kažką gražaus, unikalaus, ir kuriam patinka būti su mumis. Būtent draugo dėka sužinome, jog turime teisę egzistuoti, jog esame vertingi tokie, kokie esame. Su juo arba ja mums nereikia apsimetinėti. Tai padeda mums pasijusti giliai laimingiems. Būtent tai ir išgyvename „Tikėjime ir Šviesoje“.

Kad galėtų gyventi tikėjimu, kiekvienam žmogui, net turinčiam sunkiausią negalią, reikia tikrų draugų, su kuriais kartu galėtų kurti jaukią aplinką, kurioje kiekvienas galėtų stiprinti savo tikėjimą ir meilę. Tie, kurie ateina į „Tikėjimą ir Šviesą“ susipažinti su proto negalią turinčiais žmonėmis, turi būti pasiruošę priimti savitas jų dovanas ir pasidalyti su jais savosiomis.

Iš tiesų, atsidūrus priešais stiprios negalios ištiktą žmogų, kurio žodžius ir gestus sunku suprasti, arba jų visai nėra, dažniausiai nevalingai norisi nusukus žvilgsnį sprukti. Taip neretai reaguojama dėl nežinojimo ir baimės. Tačiau tai gali atskleisti ir mūsų širdžių savanaudiškumą bei kietumą. Norint su proto negalią turinčiu žmogumi užmegzti tikrą ir išlaisvinantį ryšį, mūsų „akmeninės širdys turi būti perkeistos į kūniškas širdis“. Jėzus su savo Šventąja Dvasia jas perkeičia, kad galėtume priimti vargšą ir atmestąjį, pažinti jį kaip žmogų, pripažinti jo dvasinę gelmę. Šis mūsų meilės perkeitimas leidžia mums pažinti Jėzaus veidą savyje ir kituose. (Chartija, 2)

Daugelis iš mūsų prie bendruomenės prisijungė iš tiesų susitikę sutrikusio intelekto žmogų. Visos baimės, nuogąstavimai dėl skirtumų ar nesupratimo išnyko tarsi stebuklingai. Žmonės, turintys proto negalią, turi tą labai retą ypatybę būti natūralūs ir tikri, čia ir dabar.

Pirmiausiai mus sujaudino tai, kad visi yra laukiami ir priimami tokie, kokie yra iš tikrųjų, o ne dėl susikurto įvaizdžio arba kitų pasakojimo. Paprastai visuomenėje žmonės turi būti protingi, patrauklūs, stiprūs ir puikūs, kad būtų mylimi. Tačiau „Tikėjime ir Šviesoje“ pirmieji žodžiai visada yra: „Koks tavo vardas? Aš – Jūratė! Ar ateisi dar kartą?“

Barjerai, taip kruopščiai pastatyti, kad apsisaugotume nuo pasaulio, tą pačią akimirką sugriaunami. Pamažu atrandame, kad čia esame ne tam, kad patarnautume ar darytume gerą darbą, o tam, kad būtume draugais, vienijamais tiesos ir meilės santykių. Būti su žmogumi, o ne daryti viską už jį. Taip mus matydami, tėvai pakeičia požiūrį į savo vaiką: „Jį gali mylėti ir kiti žmonės, ne tik mes?!“ Daugelis jų randa paguodą ir džiaugsmą dėl to, kad nebėra vieniši, ir jiems sugrįžta pasitikėjimas ateitimi. „Tikėjimas ir Šviesa“ – tai naujo gyvenimo būdo mokykla. Kaip priimti ir mylėti save taip, kaip mane myli neįgalus draugas? Kaip pakeisti savo širdį, patirti ištikimą draugystę? Kaip atrasti Jėzaus veidą pačiuose mažiausiuose? Taip, tai įmanoma!  Ateik ir pamatysi…