Proto negalia gali būti nuo pat vaiko pradėjimo (genetinė liga, pvz., Dauno sindromas); užklupti motinos įsčiose (dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo), ją gali sukelti ir gimdymo trauma. Vėliau vaiką ar suaugusįjį gali ištikti liga ar nelaimingas atsitikimas, dėl kurio pažeidžiamos smegenys ir sutrikdomas intelektas. Tačiau daugeliu atvejų intelekto sutrikimo priežastis lieka neaiški, tiesiog pastebima, kad vaiko raida lėtesnė nei kitų, o kalbos ir vaikščiojimo įgūdžiai įgyjami daug vėliau arba kartais visai neįgyjami.

Jei vaikas jaučia, kad jo nepriima, o gal net atstumia, jis rizikuoja visiškai užsisklęsti savo pasaulyje. Kartais jis gali tapti agresyvus arba smurtauti. Sunku, labai sunku, kai jauti, kad nuvylei tėvus. Neįgaliam asmeniui sunku išreikšti save, sunku suprasti, ko iš tavęs tikimasi… Neretai ir kūnas būna pažeistas, nevikrus… Tačiau gebėjimas mylėti nėra ribotas. Emocinėje srityje proto negalią turintis žmogus  dažnai būna net daug gabesnis už kitus. Dažniausiai jis ar ji šiltai priima, yra kupini nuostabos, paprastumo ir teisingumo. Būdami trapios būsenos, aplinkiniuose žmonėse jie pažadina pagrindines žmogiškąsias vertybes, įsiklausymą, nesuinteresuotą džiaugsmą kitu asmeniu ar pan. dovanas, kurios dažnai būna mūsų užgniaužtos, siekiant gyvenimo sėkmės, pinigų ar galios.

Visuomenėje protinę negalią turintis žmogus pernelyg dažnai atstumiamas ir niekinamas. Nepaisant didelės pažangos socialinėje apsaugoje, pagalbinių technologijų vystyme, integracijos švietime ir darbo rinkoje, vis dar pastebima daug dviprasmiškumo: kai kuriose šalyse abortų įstatymas leidžia pašalinti neįgalų vaiką motinos įsčiose iki paskutinės dienos prieš jo gimimą; dažnai primenama eutanazijos įstatymo galimybė…

 „Tikėjimas ir Šviesa“ remiasi įsitikinimu, kad kiekvienas neįgalus žmogus pilnutinai yra asmuo, turintis visas teises: visų pirma – teisę būti mylimas, pripažintas ir gerbiamas kaip asmuo, gerbiant jo pasirinkimus; taip pat teisę gauti visą reikiamą pagalbą, kad galėtų tobulėti visose srityse, ir dvasinėje, ir žmogiškoje plotmėje. „Tikėjimas ir Šviesa“ taip pat tiki, kad kiekvienas žmogus, tiek įgalus, tiek turintis negalią, yra vienodai Dievo mylimas, ir Jėzus gyvena jame, net jei jis nelabai gali tai išreikšti. „Tikėjimas ir Šviesa“ tiki, kad kiekvienas žmogus, net stipriai neįgalus, yra pašauktas kiek įmanoma giliau gyventi Jėzaus gyvenimu, gauti visus Bažnyčios, kuriai jis priklauso, dvasinius turtus, sakramentus, liturginę tradiciją. Jis pašauktas būti malonės ir taikos šaltiniu visai bendruomenei, taip pat Bažnyčioms ir visai žmonijai. (Chartija II, 1)

Dievas myli kiekvieną žmogų. Tačiau neretai šio pasaulio galingiesiems ir išmintingiesiems pakanka savo galios ir turtų. O atstumtieji visų pirma siekia santykio ir draugystės. Juk Dievas yra santykis – Jis nori susitikimo širdis į širdį. „Tikėjimas ir Šviesa“ yra ne tik solidarumo ir teisingumo judėjimas, kuriame kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokie jo gebėjimai, yra svarbus; „Tikėjimas ir Šviesa“ – tai bendruomenė įkvėpta Dievo tam, kad negalią turintys žmonės galėtų patirti Dievo meilę sau ir atrastų savo vietą Bažnyčioje.